Tel­šių ra­jo­nas jun­gia­si prie „Ca­mi­no Li­tua­no“ – kul­tū­ras jun­gian­čio ke­lio

Tel­šių re­gio­nas jun­gia­si prie „Ca­mi­no Li­tua­no“ pi­lig­ri­mi­nio ke­lio. Mū­sų ra­jo­ne jau pa­ruoš­tos trys at­kar­pos – apie 70 km – per Že­mai­ti­jos lau­kus ir kal­ne­lius, ap­lan­kant baž­ny­čias, kop­ly­čias, švent­vie­tes, pi­lia­kal­nius, dva­rus, is­to­ri­nio ir kul­tū­ri­nio pa­vel­do vie­tas.

Pi­lig­ri­mi­nis ke­lias mū­sų ra­jo­ne pra­si­de­da nuo Tel­šių, ei­na per Luo­kę, Viekš­na­lius, Pa­van­de­nę, Ja­na­po­lę ir bai­gia­si Var­niuo­se.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

„Ca­mi­no Li­tua­no“ – kas tai?

„Ca­mi­no Li­tua­no“ kul­tū­ros ke­lias – pir­mas ir vie­nin­te­lis sa­va­ran­kiš­kai ke­liau­ti pa­ruoš­tas 500 ki­lo­met­rų šiuo­lai­ki­nis pi­lig­ri­mų ke­lias, be­si­drie­kian­tis per vi­są Lie­tu­vą ir pri­si­jun­gian­tis prie Eu­ro­pos tarp­tau­ti­nio Šv. Jo­kū­bo ke­lių tink­lo.

Ke­lias pra­si­de­da ties Lat­vi­jos ir Lie­tu­vos sie­na Ža­ga­rė­je, vin­giuo­ja per Šiau­lių, Kau­no, Aly­taus ap­skri­tis ir pa­sie­kia Len­ki­ją, ku­rio­je su­si­jun­gia su „Ca­mi­no Po­la­co“ pi­lig­ri­mų ta­ku.
„Ca­mi­no Li­tua­no“ su­skirs­ty­tas į vi­du­ti­niš­kai 25 ki­lo­met­rų die­nos ke­lio­nės eta­pus, jis su­žy­mė­tas tra­di­ci­nė­mis gel­to­no­mis ro­dyk­lė­mis bei kriauk­lė­mis. Vi­są marš­ru­tą su­da­ro 21 eta­pas nuo Ža­ga­rės iki Sei­nų. Prie pa­grin­di­nio ke­lio pri­si­jun­gia nau­jos at­ša­kos, ku­rio­mis „Ca­mi­no Li­tua­no“ ke­lią ga­li­ma pa­siek­ti iš ki­tų Lie­tu­vos kam­pe­lių. O nuo šiol ir iš Že­mai­ti­jos sos­ti­nės!

Eta­pų sto­te­lė­se pi­lig­ri­mų ir žy­gei­vių pa­to­gu­mui vei­kia nak­vy­nės vie­tos, mai­ti­ni­mo įstai­gos, yra ki­ta rei­ka­lin­ga inf­rast­ruk­tū­ra.

„Ca­mi­no Li­tua­no“ – ne tik pa­žy­mė­tas marš­ru­tas že­mė­la­py­je. Tai – gy­vas so­cia­li­nis, kul­tū­ri­nis, eko­no­mi­nis reiš­ki­nys, prie ku­rio pri­si­de­da ir vie­ti­nės bend­ruo­me­nės.

Ke­liu ei­nan­tys pi­lig­ri­mai ap­lan­ko baž­ny­čias, kop­ly­čias, švent­vie­tes, pi­lia­kal­nius, pa­žin­ti­nius ta­kus, ap­žval­gos bokš­tus, ar­cheo­lo­gi­jos, gam­tos pa­mink­lus, mu­zie­jus, dva­rus, is­to­ri­nio ir kul­tū­ri­nio pa­vel­do vie­tas. Ten su­tin­ka žmo­nės, ku­rie pa­sa­ko­ja vie­tos is­to­ri­ją.

Ke­lias su­kur­tas be jo­kių pro­jek­ti­nių lė­šų ar vals­ty­bės pa­gal­bos: vi­sus dar­bus at­li­ko „Ca­mi­no Li­tua­no“ bend­ruo­me­nė ir sa­va­no­riai.

Šv. Jo­kū­bo ke­liai Eu­ro­po­je

„Ca­mi­no Li­tua­no“ ke­lias su­kur­tas is­pa­niš­ko­jo „Ca­mi­no de San­tia­go“ ke­lio pa­grin­du.

La­biau­siai pa­sau­ly­je ži­no­ma pi­lig­ri­mys­tės vie­ta – Sant­ja­go de Kom­pos­te­los mies­tas Is­pa­ni­jo­je, apaš­ta­lo šv. Jo­kū­bo ka­pas ka­ted­ro­je ir ke­lių tink­las, be­si­drie­kian­tis per vi­są Is­pa­ni­ją. „Ca­mi­no de San­tia­go“ kas­met ei­na šim­tai tūks­tan­čių pi­lig­ri­mų.

Ta­čiau Šv. Jo­kū­bo ke­liai iki Is­pa­ni­jos ve­da ir nuo ki­tų Eu­ro­pos vals­ty­bių, o jais į Sant­ja­go de Kom­pos­te­lą ke­liau­da­vo ir ke­liau­ja pi­lig­ri­mai iš vi­sos Eu­ro­pos.

Kiek­vie­na Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­lis tu­ri sa­vo Šv. Jo­kū­bo ke­lius, tu­rin­čius pa­va­di­ni­mus tos ša­lies kal­ba: pran­cū­zai – „Che­min de Saint Jac­ques“, vo­kie­čiai – „Ja­kobs­weg“, ang­la­kal­biai – „Saint Ja­mes ways“, bel­gai ir olan­dai – „Ja­cobs­rou­te“ ir t. t.

Šiuo me­tu pi­lig­ri­mi­niais ke­liais rū­pi­na­ma­si tiek kiek­vie­no­je ša­ly­je in­di­vi­dua­liai, tiek ir vi­so­je Eu­ro­po­je.

Kas yra pi­lig­ri­mas?

Pi­lig­ri­mas (lot. „pe­reg­ri­nus“ – sve­tys, už­sie­nie­tis) – tai ke­liau­to­jas, pės­čio­mis lan­kan­tis šven­tas vie­tas, su­si­ju­sias su ti­kė­ji­mu ir re­li­gi­ja. Prie­žas­tys, dėl ku­rių žmo­nės lei­džia­si į to­kią ke­lio­nę, yra įvai­rios – re­li­gi­nės, dva­si­nės, as­me­ni­nės.

Per Že­mai­ti­jos lau­kus ir kal­ne­lius

„Ca­mi­no Li­tua­no“ Že­mai­ti­jos at­ša­ka, ei­nan­ti per Že­mai­ti­jos lau­kus ir kal­ne­lius, už­su­ka į Tel­šių ra­jo­ną.

Di­džio­ji da­lis „Ca­mi­no Li­tua­no“ pi­lig­ri­mi­nio ke­lio mū­sų ra­jo­ne ei­na per Var­nių re­gio­ni­nį par­ką. Su­si­pa­žin­ti su šia at­kar­pa „Tel­šių ŽI­NIAS“ pa­kvie­tė vie­nas iš sa­va­no­rių, pi­lig­ri­mi­nio ke­lio mū­sų ra­jo­ne ini­cia­to­rius Že­mai­ti­jos sau­go­mų te­ri­to­ri­jų di­rek­ci­jos Var­nių re­gio­ni­nio par­ko gru­pės vyr. spe­cia­lis­tas, lai­ki­nai vyk­dan­tis pa­ta­rė­jo funk­ci­jas, And­rius Ba­jo­rū­nas. Pra­džia bu­vo to­kia: vie­ną die­ną jam pa­skam­bi­no vers­li­nin­kas iš Kau­no ir pa­siū­lė idė­ją su­kur­ti pi­li­gi­mi­nį ta­ką per mū­sų ra­jo­no gra­žiau­sias vie­tas ir apy­lin­kes. Kal­bė­tis su bend­ruo­me­nių pir­mi­nin­kais, kle­bo­nais, ak­ty­viais žmo­nė­mis, kas ga­lė­tų prie šios idė­jos pa­lai­ky­mo pri­si­dė­ti. Dės­tė pla­nus, kaip neiš­lei­džiant di­de­lių lė­šų, tik tu­rint ini­cia­ty­vą ir ge­rų žmo­nių dė­ka ga­li­ma pa­da­ry­ti daug gra­žių dar­bų, ku­rie bus nau­din­gi, jais džiaug­sis, ver­tins ir nau­do­sis. Pa­sak A. Ba­jo­rū­no, to­kia ir bu­vo pi­lig­ri­mi­nio ke­lio pra­džia mū­sų ra­jo­ne: kas dar­bais, kas su­ma­ny­mais, kas kuo­liu­kais ir pan.

„Ca­mi­no Li­tua­no“ ke­lią kas 100 met­rų, o kar­tais ir daž­niau, žy­mi mė­ly­ni kriauk­lę pri­me­nan­tys ženk­liu­kai. Jie su­dė­ti ant kuo­liu­kų, nu­pieš­ti ant stul­pų, til­tų, me­džių, ak­me­nų, kad ke­liau­to­jams bū­tų kuo aiš­kes­nė kryp­tis.

And­rius ir pa­ts ne­ga­li at­si­ste­bė­ti, kaip vi­sa tai pa­vy­ko įgy­ven­din­ti per me­tus. Šian­dien ke­ly­je su­tik­ti pi­lig­ri­mai iš Kau­no, Klai­pė­dos ir net Is­pa­ni­jos liu­di­ja, kad vis­kas pa­da­ry­ta ne be rei­ka­lo, o to­kio re­zul­ta­to ti­kė­ta­si tik po ke­le­rių me­tų.

„Pi­lig­ri­mai ke­liau­ja sen­ke­liais. Juos ly­di gra­žūs vaiz­dai, ei­da­mi su­tin­ka įdo­mių žmo­nių. Tai kul­tū­ras jun­gian­tis ke­lias“, – sa­kė A. Ba­jo­rū­nas.

Pir­ma­sis eta­pas

Pi­lig­ri­mai į Tel­šius at­vyks­ta au­to­bu­sais, trau­ki­niais, at­ve­ža drau­gai, ir pra­si­de­da pir­ma­sis ke­lio­nės pės­čio­mis eta­pas: Telšiai–Rainiai–Pakapiai. Ke­lio­nės at­stu­mas: 17,3 km.
Žy­gio pra­džia – Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je, kur ga­li­ma ap­lan­ky­ti Šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio ka­ted­rą, Ma­žą­ją baž­ny­tė­lę, Že­mai­čių sie­ną, mies­te paieš­ko­ti meš­kų skulp­tū­rų ir leis­tis į žy­gį iki Rai­nių kop­ly­čios. Vė­liau žvy­ruo­tais ta­ke­liais pi­lig­ri­mai pa­sie­kia Stul­pi­nų kop­ly­čią su uni­ka­liais veid­ro­džiais, re­lik­vi­jo­mis. Pa­sa­ko­ja­ma, kad šio­je vie­to­je kaž­ka­da te­kė­jo šal­ti­nis, o jo van­de­niu plo­vęs akis ste­buk­lin­gai pra­re­gė­jęs ak­la­sis. To­dėl šio­je vie­to­je jis pa­sta­tė kop­ly­čią. Jo­je pri­ka­bin­ta daug veid­ro­džių, ku­riuos su­ne­šė čia ap­si­lan­kę ti­kin­tie­ji.

Vė­liau pi­lig­ri­mi­nis ke­lias vin­giuo­ja per Že­mai­ti­jos lau­kus ir miš­kus iki Pa­ka­pių kai­mo, ap­lan­kant Gar­bės kal­ne­lį, ku­rio pa­pė­dė­je ei­na ne­žy­mus, aukš­ta žo­le ir krū­mų ša­ko­mis ap­gaub­tas se­na­sis Luo­kės ke­lias. Čia sto­vi kop­ly­tė­lė, daug kry­žių – įvai­riau­sio­mis in­ten­ci­jo­mis sta­ty­tų. Ki­to­je ke­lio pu­sė­je pi­lig­ri­mų lau­kia pir­mo­ji nak­vy­nės vie­ta, kur juos pa­si­tin­ka „Gra­ži­nos so­dy­bos“ šei­mi­nin­kai Gra­ži­na Gai­žaus­kie­nė ir jos sū­nus Man­tas. No­riai da­li­ja­si le­gen­do­mis ir šių apy­lin­kių is­to­ri­jo­mis.

Man­tas pi­lig­ri­mams siū­lo nak­vy­nę ne tik so­dy­bo­je, jiems pa­ruoš­ta ir įdo­mes­nių vie­tų – na­me­liai miš­ko tank­mė­je, o da­bar įren­gia­mas na­me­lis po že­me. „Gra­ži­nos so­dy­bo­je“ per sa­vai­tę ap­si­lan­ko apie 5–7 pi­lig­ri­mus.

Šei­mi­nin­kė sa­ko, jog ke­liau­jan­tys žmo­nės la­bai įdo­mūs, ku­pi­ni ge­ru­mo, gy­ve­ni­miš­kų is­to­ri­jų. Įvai­rias as­me­ni­nes šven­tes so­dy­bo­je ren­gian­ti Gra­ži­na pa­ste­bė­ju­si, jog į puo­tas žmo­nės at­vyks­ta sa­vęs už­mirš­ti, o pi­lig­ri­mai ke­liau­ja sa­vęs at­ras­ti.

Pa­sak Man­to, jau 20 me­tų jų šei­ma dir­ba tu­riz­mo sri­ty­je, no­rė­jo­si kaž­ko nau­jo, tad mie­lai pri­si­jun­gė prie „Ca­mi­no Li­tua­no“ ke­lio.

Ant­ra­sis eta­pas

Ant­ra­sis pi­lig­ri­mi­nio ke­lio eta­pas – Pakapiai–Viekšnaliai. Pi­lig­ri­mai ke­liau­ja vie­to­vė­mis, kur ka­dai­se blaš­kė­si Ta­das Blin­da.

Tol­da­mi nuo Pa­ka­pių kai­mo pi­lig­ri­mai žings­niuo­ja Bir­žu­vė­nų link, kur juos pa­si­tin­ka dva­ro so­dy­bos šei­mi­nin­kas Klai­das Sta­siu­kai­tis. Pris­ta­to dva­ro is­to­ri­ją, lei­džia pail­sė­ti, mie­lai pa­siū­lo puo­de­lį ka­vos. Čia „Tel­šių ŽI­NIOS“ su­ti­ko ke­liau­jan­čią pi­lig­ri­mę – li­cė­jaus mo­ky­to­ją iš Kau­no, ma­lo­niai pa­si­svei­ki­no ir su dviem ke­liau­to­jo­mis iš Is­pa­ni­jos.

Pa­sis­ve­čia­vus Bir­žu­vė­nuo­se lau­kia ke­lias link Luo­kės. Ten pi­lig­ri­mai už­su­ka į Luo­kės Vi­sų Šven­tų­jų pa­ra­pi­ją, ko­pia į Šat­ri­jos kal­ną, ap­lan­ko pa­pė­dė­je ru­se­nan­čią am­ži­ną­ją ug­nį. No­rin­tys čia ga­li ap­si­sto­ti. Nak­vy­nę Pa­šat­ri­jo dva­re siū­lo jo šei­mi­nin­kas Vy­tau­tas Kond­ra­tas.

Ki­ta sto­te­lė – Viekš­na­liai. Čia pi­lig­ri­mų nak­vy­ne rū­pi­na­si bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė So­na­ta But­no­rie­nė. Pa­si­tin­ka juos, nak­vy­nei už­lei­džia bend­ruo­me­nės na­mus, jei rei­kia, kai­me pa­si­tei­rau­ja sū­rio, me­daus.

Anot A. Ba­jo­rū­no, šis pi­lig­ri­mų ke­lias nau­din­gas ne tik ke­liau­jan­tiems, nau­dą jau pa­ju­to ir ra­jo­no bend­ruo­me­nės, smul­kie­ji vers­li­nin­kai. „Ga­li­ma vi­sa tai pra­smin­gai iš­nau­do­ti“, – sa­kė pa­šne­ko­vas.

Tre­čia­sis eta­pas

Tre­čia­sis pi­lig­ri­mi­nio ke­lio eta­pas: Viekšnaliai–Varniai. Ke­lio­nės at­stu­mas: 30,1 km.

Pa­li­kę Viekš­na­lius pi­lig­ri­mai pa­sie­kia Kū­lio Dau­bą ir iš­ke­liau­ja link Ja­na­po­lės. Po ap­si­lan­ky­mo Ja­na­po­lės Šv. ar­kan­ge­lo baž­ny­čio­je ke­liau­to­jai lau­kia­mi bib­lio­te­ko­je, kur juos sve­tin­gai su­tin­ka bib­lio­te­ki­nin­kė Da­lia Mar­tin­kie­nė: jei rei­kia, ir pa­mai­ti­na, ap­nak­vin­di­na, ap­ro­do et­nog­ra­fi­nį mu­zie­jų. Pi­lig­ri­mų dė­me­sį vi­sa­da pri­kaus­to, at­ro­dy­tų, neį­ti­kė­ti­nas Da­lios pa­sa­ko­ji­mas apie jų apy­lin­kė­se ap­tik­tas me­zo­li­to lai­kų ka­pa­vie­tes. Bet tai fak­tas: vyk­dant ty­ri­mus bu­vo ap­tik­ti se­niau­si ak­mens am­žiaus žmo­nių ka­pai Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je ir vie­ni iš se­niau­sių Ry­tų Pa­bal­ti­jy­je. Pla­nuo­se – šią vie­tą įtrauk­ti į ke­liau­to­jų marš­ru­tą.

Bib­lio­te­ki­nin­kė ža­vi­si ke­liau­to­jais: „Pi­lig­ri­mai ke­liau­ja iš di­de­lių mies­tų, po vie­ną, su sa­vi­mi, su išė­ju­siais, su Die­vu… Ke­liau­ja miš­kais, lau­kais, kal­nais, pės­čio­mis ir su dvi­ra­čiais.“
„Tel­šių ŽI­NIOS“ su­tin­ka dvi­ra­čiais ke­liau­jan­čias dvi mo­te­ris iš skir­tin­gų Lie­tu­vos vie­tų. Už­si­mez­ga šil­tas po­kal­bis. Mo­te­rys pa­juo­kau­ja, kad Že­mai­ti­jos kal­vo­mis min­ti dvi­ra­tį nė­ra leng­va, bet ir kup­ri­nę ne­šti bū­tų nė kiek ne ge­riau, ta­čiau jos nie­kur ne­sku­ban­čios – džiau­gia­si gam­ta, ap­lan­ky­to­mis vie­to­mis, su­tik­tais žmo­nė­mis…

Išė­jus iš Ja­na­po­lės liks ke­lio­li­kos ki­lo­met­rų gra­žus že­mai­tiš­kas ke­lias iki Var­nių, ap­lan­kant Pa­van­de­nę. Vie­ti­nis gy­ven­to­jas Al­da­nas Drie­žis ke­liau­to­jus pa­si­tin­ka at­ver­da­mas bend­ruo­me­nės na­mų du­ris ir kiek įma­no­ma pa­si­rū­pi­na jų ge­ro­ve. Pi­lig­ri­mai ap­lan­ko Pa­van­de­nės Šv. Onos baž­ny­čią, pa­ke­liau­ja ap­link Pa­van­de­nę pa­pil­do­mai įreng­tu at­ski­ru pi­lig­ri­mų ke­liu (8 km), pa­žy­mė­tu mė­ly­nu an­ge­lo ženk­lu.

Pa­li­kę Pa­van­de­nę vi­si iš­ke­liau­ja link Var­nių, kur jų lau­kia nak­vy­nės vie­ta – Ož­ta­kiuo­se vei­kian­ti Var­nių re­gio­ni­nio par­ko Gam­tos mo­kyk­la.