Tel­šiš­kė Giedrė – „Mi­si­jo­je Si­bi­ras“

Šie­met pro­jek­to „Mi­si­ja Si­bi­ras 2018“ da­ly­viai vy­ko į Ka­zachs­ta­no Res­pub­li­ką, kur tvar­kė is­to­ri­nes vie­tas Ka­ra­gan­dos, Bal­cha­šo bei Džez­kaz­ga­no apy­lin­kė­se. Tarp da­ly­vių bu­vo ir vie­na tel­šiš­kė – bu­vu­si Že­mai­tės gim­na­zi­jos mo­ki­nė Gied­rė Lin­gy­tė.
„Man di­de­lė gar­bė da­ly­vau­ti „Mi­si­jos Si­bi­ras“ veik­lo­je. Ši pa­tir­tis yra kar­tu ir pi­lie­tiš­ka, ir as­me­ni­nė. Aš dar stip­riau my­liu sa­vo ša­lį, ge­riau su­pran­tu mū­sų tau­ti­nes ver­ty­bes. Aš ger­biu žmo­nes, ku­riems kaž­kas rū­pi, ku­rie nė­ra abe­jin­gi, ku­rie ne­pa­si­duo­da. Aš la­bai my­liu sa­vo ko­man­dą ir tai, ką mes da­ro­me. Tu­riu ko pa­si­mo­ky­ti net iš ge­ro­kai jau­nes­nių ko­man­dos na­rių. Man as­me­niš­kai dar kar­tą pa­si­tvir­ti­no tai­syk­lė, kad ne ma­lo­nu­muo­se ir kom­for­te mes au­gam, ne per tai atei­na tik­ri at­ra­di­mai“, – kal­bė­jo „Mi­si­jos Si­bi­ras“ da­ly­vė.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ
– Pri­min­ki­te, kaip esa­te su­si­ju­si su Tel­šiais? Ka­da iš­vy­ko­te iš Tel­šių ir koks bu­vo to­li­mes­nis Jū­sų ke­lias?
– Tel­šiuo­se aš užau­gau. Bai­giau Tel­šių Že­mai­tės gim­na­zi­ją. Bu­vau ak­ty­vus ir gan užim­tas vai­kas. Ne­ma­žą da­lį ma­no lai­ko užė­mė mu­zi­ka: Tel­šių mu­zi­kos mo­kyk­lo­je mo­kiau­si gro­ti for­te­pi­jo­nu, dai­na­vau cho­re bei vai­kų „po­pcho­re“.
Ba­ka­lau­ro stu­di­jų me­tu iš­vy­kau gy­ven­ti į Klai­pė­dą, ku­ri man taip pat la­bai ar­ti­ma – iš ten ki­lu­si ma­no ma­ma ir iki šiol gy­ve­na se­ne­lis. Mo­kiau­si eko­no­mi­ką, dir­bau ban­ke.
Vė­liau ke­lias pa­su­ko į iš­sva­jo­tą Vil­nių. Mar­ke­tin­go ir pre­ky­bos ma­gist­ran­tū­ros stu­di­jos da­vė pa­grin­dą to­li­mes­nei pro­fe­si­nei veik­lai. Bū­tent šio­je sri­ty­je dir­bu pa­sta­ruo­sius 9 me­tus. Tel­šiai – ma­no na­mai, vi­sa­da bu­vo ir bus. Vi­sa­da pa­brė­žiu, kad esu že­mai­tė, ir apie Tel­šius pa­sa­ko­ju su pa­si­di­džia­vi­mu, vi­sus kvie­čiu čia ap­si­lan­ky­ti. O Vil­nius – ma­no ant­ri na­mai, sva­jo­nių mies­tas, ku­ris ne­si­liau­ja toks bū­ti. Kuo dau­giau pa­sau­lio pa­ma­tau – tuo stip­riau įsi­my­liu ir bran­gi­nu na­mus.
– Kaip su­gal­vo­jo­te tap­ti „Mi­si­jos Si­bi­ras“ da­ly­ve? Kas pa­ska­ti­no? Gal jau ne pir­mą kar­tą ban­do­te?
– „Mi­si­ja Si­bi­ras“ ne­bu­vo tai, kuo aš bū­čiau il­gai ar ak­ty­viai do­mė­ju­sis. Pro­jek­tas bu­vo vi­sai at­si­tik­ti­nai „pa­suf­le­ruo­tas“ iš man ar­ti­mos ap­lin­kos, ir aš tą pa­čią aki­mir­ką su­pra­tau, kad tai yra MA­NO „da­ly­kas“, ma­no už­duo­tis ir aš bū­ti­nai tu­riu prie to pri­si­dė­ti. Nie­ka­da ne­bu­vau is­to­ri­jos fa­na­tė, di­de­lė pi­lie­tiš­ku­mo puo­se­lė­to­ja ar ak­ty­vis­tė. Bet taip nu­tik­da­vo, kad ar su tam tik­ra or­ga­ni­za­ci­ja, ar su dai­na at­si­dur­da­vau to­kio­se si­tua­ci­jo­se, kur man kaž­kas vi­du­je su­kir­bė­da­vo. Tas tau­ti­nis bend­ru­mas, vie­ny­bė. Vis pa­gau­da­vau sa­ve gal­vo­jan­čią, kaip my­liu sa­vo na­mus, sa­vo ša­lį, tuos iki ne­ga­lė­ji­mo sa­vus ir gra­žius žmo­nes, vaikš­tan­čius Vil­niaus gat­vė­mis.
Vi­sa­da jau­čiu keis­tą jau­du­lį skam­bant se­noms lie­tu­viš­koms dai­noms, žiū­rint se­nus lie­tu­viš­kus fil­mus, do­ku­men­ti­nę me­džia­gą apie lais­vės ko­vas. „Ap­tin­ku“ sa­ve 100-me­čio pro­ga se­gint ženk­liu­ką su Vy­čiu ar pie­šian­čią tau­ti­nę tris­pal­vę ant na­mie ras­tos len­tos, nes šian­dien – vė­lia­vos die­na ir aš taip no­riu pa­si­sta­ty­ti ją prie lan­go! Tai – to­kios aki­mir­kos, ku­rios nu­tik­da­vo na­tū­ra­liai, da­vė pa­grin­dą, ve­dė link da­bar­ti­nės mi­si­jos.
Ir man tai svar­bu. Man svar­bu pa­gar­ba, „mes“ ir ry­šys tarp mū­sų. Ry­šys tarp mū­sų ir tų, ku­rių tarp mū­sų ne­bė­ra. Man svar­bu, kad šios ver­ty­bės bū­tų puo­se­lė­ja­mos, o pri­si­mi­ni­mas sau­go­mas. Mū­sų tė­vai, se­ne­liai, pro­tė­viai ne­šė švie­są ir vil­tį tam­siau­siais lai­kais, tik per juos mes šian­dien esa­me. Tu­ri­me ne­šti švie­są to­lyn, per sa­vo gy­ve­ni­mus, o šian­dien tai da­ry­ti mums kur kas pa­pras­čiau. Tai yra ma­žiau­sia, ką mes ga­li­me pa­da­ry­ti. At­si­min­ti, gerb­ti, iš­sau­go­ti.
– Pe­rei­ti „Mi­si­jos Si­bi­ras“ at­ran­ką nė­ra leng­va. Kaip Jums pa­vy­ko? Ko­kie bu­vo rei­ka­la­vi­mai? Ko­kios Jū­sų bū­do sa­vy­bės pa­gel­bė­jo at­ran­ko­je? Kas svar­biau: fi­zi­nis pa­si­ruo­ši­mas ar psi­cho­lo­gi­niai da­ly­kai?
– Or­ga­ni­za­to­riai ne­nu­ro­do konk­re­čių kri­te­ri­jų, ku­riuos bū­ti­na iš­pil­dy­ti, są­ra­šo. Mū­sų ko­man­dos na­riai la­bai įvai­rūs, bet vi­si ga­na ryš­kūs bent kaž­ku­riuo sa­vo as­me­ny­bės bruo­žu. Tai, kas yra bend­ra ab­so­liu­čiai vi­siems: pi­lie­tiš­ku­mas ir di­džiu­lė mo­ty­va­ci­ja. Nea­be­jo­ti­nai šios sa­vy­bės ir yra pa­grin­di­nės, ku­rias rei­kia pir­miau­sia tu­rė­ti, ir ant­ra – pa­ro­dy­ti. Man as­me­niš­kai, ma­nau, pa­gel­bė­jo mo­ty­va­ci­ja ir ini­cia­ty­vu­mas.
Fi­zi­nis pa­si­ren­gi­mas, la­bai ge­ros is­to­ri­jos ži­nios ar ru­sų kal­bos mo­kė­ji­mas – daž­nai da­ly­viams iš­ky­lan­tys klau­si­mai, ne­re­tai ir su­stab­dan­tys nuo ban­dy­mo. Spe­cia­laus fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo tik­rai ne­rei­kia. Ži­no­ma, tu­ri bū­ti dau­giau ma­žiau svei­kas, kad įveik­tum ele­men­ta­rias žy­gių kliū­tis, ne­tap­tum „stab­dis“ ko­man­dai. Bet tai, kas yra mū­sų vi­du­je: mo­ty­va­ci­ja, no­ras, am­bi­ci­jos, už­si­spy­ri­mas, smar­kiai ve­da pir­myn ir pa­de­da įveik­ti bet ko­kius iš­ban­dy­mus. Aš pa­ti drą­siai ga­liu bū­ti at­sa­ky­mas į klau­si­mą dėl fi­zi­nio pa­si­ruo­ši­mo – kas ma­ne pa­žįs­ta, ži­no, kad ne­su la­bai di­de­lis ir fi­ziš­kai stip­rus žmo­gus. Aš mėgs­tu ke­liau­ti, esu pa­tik­ri­nu­si sa­ve ke­le­ta­me stip­res­nių žy­gių ir apie tai, kad ga­lė­čiau kaž­ko neį­veik­ti, net ne­šo­vė į gal­vą. Ats­tu­mai, pūs­lės ant pė­dų, karš­tis, šal­tis – įvei­kia­ma tu­rint daug no­ro ir tin­ka­mą įran­gą. O ypač kai ve­da jau ne tik as­me­ni­nė mo­ty­va­ci­ja, bet ir stip­ri ko­man­di­nė dva­sia.
Dėl ru­sų kal­bos – ma­no gim­na­zi­jos auk­lė­to­ja pa­tvir­tin­tų, kad tai ne­bu­vo ma­no nei sėk­min­giau­sias, nei mėgs­ta­miau­sias už­siė­mi­mas. Vis tik ko­man­do­je bu­vau tarp „mo­kan­čių“, o tie, ku­rie ne­mo­kė­jo, dar oro uos­te bu­vo sku­biai ap­mo­ky­ti skai­ty­ti ki­ri­li­ca. Tai la­bai pra­ver­tė, nes di­džio­ji dau­gu­ma pa­var­džių ant ant­ka­pių Ka­zachs­ta­ne pa­ra­šy­ti bū­tent taip.
No­rin­čiam pri­si­jung­ti taip pat svar­bu su­pras­ti, kad „Mi­si­ja Si­bi­ras“ nė­ra tik dvie­jų sa­vai­čių „sto­vyk­la“. Pa­ti eks­pe­di­ci­ja yra tik pa­grin­das pra­di­niams dar­bams at­lik­ti, pa­tir­čiai su­rink­ti ir per tą pa­ty­ri­mą dar ge­riau su­pras­ti mi­si­jos idė­jas. Mi­si­jos tiks­las yra pi­lie­tiš­ku­mo ska­ti­ni­mas, to­dėl mū­sų mi­si­ja po eks­pe­di­ci­jos tę­sia­si to­liau – ak­ty­viai da­li­jan­tis sa­vo pa­ty­ri­mais su moks­lei­viais ir ki­to­mis pi­lie­tiš­ko­mis bend­ruo­me­nė­mis. Šiuo me­tu dė­lio­ja­me min­tis, ruo­šia­me pre­zen­ta­ci­ją ir jau rug­sė­jį pra­dė­si­me sa­vo ke­lio­nę per Lie­tu­vą.
– Į ko­kią vie­tą vy­ko eks­pe­di­ci­jos da­ly­viai? Kiek iš vi­so bu­vo da­ly­vių? Ko­kie sun­ku­mai ir ko­kie džiaugs­mai Jus as­me­niš­kai ap­lan­kė šio­je eks­pe­di­ci­jo­je?
– Šią va­sa­rą eks­pe­di­ci­ja vy­ko į Ka­zachs­ta­ną. Lan­kė­mės Ka­ra­gan­dos, Bal­cha­šo ir Džez­kaz­ga­no apy­lin­kė­se. Tai yra te­ri­to­ri­ja, ku­ri šia­me is­to­ri­nia­me kon­teks­te tu­ri bend­rą pa­va­di­ni­mą – Kar­la­gas (Kar­la­go la­ge­rių sis­te­ma). Skir­tin­gai nei Si­bi­ro te­ri­to­ri­jo­je, Ka­zachs­ta­ne trem­ti­nių be­veik ne­bu­vo. Vei­kė di­džiu­lė la­ge­rių sis­te­ma, ir žmo­nės ten bu­vo ve­ža­mi kaip „po­li­ti­niai ka­li­niai“. Šiais me­tais Ka­zachs­ta­ne ap­lan­kė­me ir išieš­ko­jo­me 16 ka­pi­nių, ra­do­me ir su­tvar­kė­me ne­to­li 200 lie­tu­vių ka­pų, pa­sta­tė­me 6 kry­žius, dvi at­mi­ni­mo plokš­tes ne­grį­žu­siems tau­tie­čiams, su­tvar­kė­me 4 me­mo­ria­lus. Taip pat bu­vo ke­li su­si­ti­ki­mai su ten te­be­gy­ven­čiais lie­tu­viais.
Tu­rė­jo­me iš­ties di­de­lius tiks­lus, o lai­ko ne­daug. To­dėl 24 ko­man­dos na­riai, pa­si­da­li­nę į dvi gru­pes, dar­bus at­li­ko skir­tin­go­se vie­to­se. Pir­mas su­tik­tas sun­ku­mas bu­vo gam­ta. Jau gan pla­čiai nu­skam­bė­jo, kai ga­vo­me vi­sai ne tai, kam ruo­šė­mės. Pra­džio­je pa­si­ti­ku­sį svi­li­nan­tį karš­tį ki­tą die­ną pa­kei­tė lie­tus ir gan že­ma tem­pe­ra­tū­ra. Vie­na gru­pė, ku­rio­je bu­vau ir aš, bu­vo mer­kia­ma lie­taus tris die­nas. Sun­kiau­sia bū­da­vo nak­tį, kai tem­pe­ra­tū­ra sie­kė vos 8 laips­nius, o mie­go­jo­me pa­la­pi­nė­se. Drėg­mė di­džiu­lė, mieg­mai­šis skir­tas va­sa­ros tem­pe­ra­tū­rai, ne­slėp­siu: tai bu­vo di­džiau­sias ma­no ka­da nors jaus­tas šal­tis, nuo ku­rio nė­ra kur pa­si­slėpt. Ne tik pa­ts už­mig­ti ne­ga­li, o dar sa­vo dre­bė­ji­mu pa­ža­di­ni ša­lia mie­gan­tį, ir lau­ki, kad grei­čiau atei­tų ry­tas. Gel­bė­jo ko­man­dos na­rių da­li­ji­ma­sis rū­bais, bu­te­liai, pri­pil­ti karš­to van­dens, ir mie­gas su­si­glau­dus. O ry­te, ar iš­mie­go­jęs, ar ne – tu­ri kel­tis ir, ne­pai­sant lie­taus, vyk­ti į ka­pi­nes, nes lai­ko tu­rim ne­daug. Ka­dan­gi be­si­rink­da­ma pa­to­giau­sią kup­ri­nę sa­vo liet­siaus­tę pa­li­kau vie­no­je iš jų – te­ko imp­ro­vi­zuo­ti ir pa­si­ga­min­ti ją iš šiukš­lių mai­šų. Ly­giai taip pat vie­ną ry­tą ga­mi­no­mės „ba­chi­lus“, ki­tu at­ve­ju po ka­pi­nių tvar­ky­mo rei­kė­da­vo iš ba­tų pil­ti van­de­nį. Iš­vy­kus pie­čiau, į Bal­cha­šą, mus vėl pa­si­ti­ko karš­tis.
Ne­leng­va bu­vo vaikš­čio­ti ka­pi­nė­se ne tik dėl lie­taus ar svi­li­nan­čios sau­lės, bet ir dėl pa­čių ka­pi­nių dy­džio. Nie­ko pa­na­šaus ne­bu­vau ma­čiu­si. Kai mes 11–12 žmo­nių su­sto­ja­me prie ka­pi­nių su už­duo­ti­mi tie­sio­gi­ne to žo­džio pra­sme „iš­šu­kuo­ti“ vi­sų ka­pi­nių, per­skai­ty­ti var­dų ant kiek­vie­no pa­mink­lo, o ka­pi­nių kraš­to ne­ma­ty­ti, en­tu­ziaz­mas aki­mir­kai su­šlu­buo­da­vo. Ka­pi­nės – ne tik di­džiu­lės, bet ir ap­leis­tos. Ka­ra­gan­do­je – dau­giau ža­lu­mos, to­dėl ka­pi­nės daž­nai bu­vo apau­gu­sios krū­mais, žo­lė­mis, ka­pų tvo­ros aukš­tos ir vie­na ša­lia ki­tos, tek­da­vo klai­džio­ti ieš­kant, kur praei­ti, o taip ir pa­si­klys­ti. Bet tas jaus­mas, kai skai­tai už­ra­šą ant ant­ka­pio ir su­pran­ti, kad tai lie­tu­viš­ka pa­var­dė, – neap­sa­ko­mas. Daug kar­tų gir­dė­jom vie­ni ki­tų šūks­nius „RA­DAU“. Tuo­met ste­buk­lin­gai at­si­ran­da ir jė­gų, ir mo­ty­va­ci­jos veik­ti to­liau.
Dau­ge­lis vie­tų bu­vo sun­kios psi­cho­lo­giš­kai. Emo­ci­jų nu­slėp­ti jau ne­pa­vyk­da­vo, o ir ne­be­ban­dė­me. Pa­vyz­džiui, „ma­my­čių ka­pi­nės“, kur pa­lai­do­ti la­ge­riuo­se gi­mę kū­di­kiai ir vai­kai iki ke­le­rių me­tų (nuo 3 me­tų vai­kai bū­da­vo at­ski­ria­mi nuo ma­mų ir ap­gy­ven­di­na­mi at­ski­ruo­se vai­kų la­ge­riuo­se, to­dėl to­li­mes­nis jų li­ki­mas daž­nai ne­ži­no­mas). Mė­ly­na tvo­ra ap­tver­ta vi­sai ne­di­de­lė te­ri­to­ri­ja, o kry­že­liai ma­ty­ti ne tik jo­je, bet vi­sur to­lu­mo­je ap­link. Li­kę tik pa­vie­niai juo­di kry­že­liai ir vos ant ke­lių ran­da­mas var­das, už­ra­šas: „Čia il­si­si…“ Skau­džiau­sia bu­vo gal­vo­jant, kad čia il­si­si tie, ku­rie net ne­spė­jo pa­varg­ti.
Taip pat ypač jaut­rios aki­mir­kos, kai sta­tė­me pa­čių pa­ga­min­tus kry­žius. At­ro­dy­tų, kry­žiai ne­pro­fe­sio­na­lūs, me­di­niai, neil­gaam­žiai. Bet kai tiek daug emo­ci­jos įdė­ta juos ga­mi­nant ir sta­tant, juo­se ypač daug ge­ros ener­gi­jos, – tai tam­pa stip­riu ir ver­tin­gu sim­bo­liu. Kry­žius ga­mi­no­me lais­vu lai­ku, kai grįž­da­vo­me iš ka­pi­nių. Tai reiš­kia, kad ir per lie­tų, ir vi­siš­ko­je tam­so­je, pa­si­švies­da­mi pro­žek­to­riais. Bu­vo ir taip, kad vi­sai ne­si­se­kė „su­leis­ti“ abi kry­žiaus da­lis ir tru­ko­me ko­ne tris va­lan­das. Bet kai jau ma­tai tą „sa­vo“ kry­žių, lei­džia­mą į že­mę, ma­tai jį to­kį gra­žų, to­kį švie­sų, jau­ti tiek sa­vo, tiek ko­man­dos na­rių emo­ci­jas, kai vi­si su­si­ki­bę gie­da „Tau­tiš­ką gies­mę“, – ta­da pui­kiai su­vo­ki vi­so to pra­smę ir nė kiek nea­be­jo­ji, kad da­ro­me tei­sin­gai. Vie­na gra­žiau­sių aki­mir­kų, ku­ri kar­tu ir be ga­lo jaut­ri, – kai pa­sta­tė­me at­mi­ni­mo len­tą ir kry­žių Ry­ti­nio Koun­ra­do la­ge­ry­je, prie var­tų griu­vė­sių. Gal­būt to­dėl, kad iki šiol šio­je di­džiu­lė­je la­ge­rio te­ri­to­ri­jo­je ne­bu­vo ab­so­liu­čiai jo­kio me­mo­ria­lo ir bu­vo­me pir­mie­ji; gal­būt to­dėl, kad šie at­mi­ni­mo ženk­lai pa­sta­ty­ti tiems, ku­rių ka­pų, de­ja, jau nie­kas nie­ka­da ne­su­ras.
– Ką ga­li­te pa­sa­ky­ti apie sa­vo ko­man­dą?
– „Mi­si­jos Si­bi­ras“ ko­man­da man yra di­džiu­lis at­ra­di­mas. Tai – ko­man­da, su ku­ria da­bar ga­lė­čiau leis­tis bet kur, žmo­nės, su ku­riais ne­si­no­ri skir­tis. Vi­siš­kas ste­buk­las, do­va­na ir tei­gia­mų emo­ci­jų už­tai­sas. Rei­kia su­pras­ti, kad prie iš­kel­tų aiš­kių tiks­lų, už­duo­čių, dar­bų są­ra­šo tu­rė­jo dirb­ti ne kaž­ko­kia su­si­for­ma­vu­si pro­fe­sio­na­lų ko­man­da, o vi­siš­kai nau­jai su­bur­ti, vie­nas ki­to ne­pa­žįs­tan­tys, skir­tin­go am­žiaus ir pro­fe­si­jų žmo­nės. Ir tai nė­ra tik ke­lių va­lan­dų per die­ną dar­bas, o 24 va­lan­dos kar­tu. Va­di­na­si, ir ne­ma­žai bui­ties. To­dėl vie­nas iš daug ma­žiau ma­to­mų, ta­čiau ne ma­žiau svar­bių už­duo­čių bu­vo tap­ti tik­ra ko­man­da. Prieš eks­pe­di­ci­ją ne vie­nam kė­lė ne­ri­mą fak­tas, kad die­ną nak­tį rei­kės leis­ti su sve­ti­mais ir gan skir­tin­gais žmo­nė­mis. Ta­čiau pa­ma­tė­me, kiek daug kar­tu ga­li nu­veik­ti žmo­nės, ve­da­mi vie­no tiks­lo, ko­kie vie­nin­gi tap­ti. Ypač ačiū tam pir­mam lie­tui, ku­ris mus ge­ro­kai iš­ve­dė iš kom­for­to zo­nos, nu­me­tė vi­sas kau­kes, „įmo­bi­li­za­vo“ ir la­bai stip­riai suar­ti­no.
Dar vie­na įdo­mi de­ta­lė – su sa­vi­mi ne­tu­rė­jo­me mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų. Tur­būt pir­mą kar­tą te­ko 11 die­nų bū­ti be te­le­fo­no ir la­bai tuo džiau­giuo­si! Vi­si bu­vo vie­ni su ki­tais, nie­kad ne­lin­dė­jo sa­vo so­cia­li­niuo­se tink­luo­se.
Mes ne tik daug dir­bo­me, bet ir la­bai daug juo­kė­mės, ver­kė­me, dai­na­vo­me. Dai­na šia­me kon­teks­te – taip pat sim­bo­liš­kas mo­men­tas. Mū­sų tau­tie­čiai, bū­da­mi la­ge­riuo­se ir trem­ty­je, taip pat daug dai­na­vo ir mel­dė­si. Tuo iš­si­sky­rė iš ki­tų, tai bu­vo ko­ne vie­nin­te­lė pa­guo­da. Kaip sa­kė vie­na dar Lie­tu­vo­je kal­bin­ta trem­ti­nė: „Ar dai­nuo­si, ar verk­si – ki­taip ne­bus. To­dėl ir dai­na­vom ir kai trau­ki­niu iš­ve­žė, ir jau trem­ty­je.“ Kai sto­vi­me vi­sa ko­man­da ra­tu su­si­ki­bę, dai­nuo­ja­me ku­rią nors jau sa­vą ta­pu­sią dai­ną, ap­žvel­gi vi­sus vei­dus – ir kiek­vie­nas toks tik­ras, toks nuo­šir­dus. Tai štai kiek daug mes tu­ri­me ir kaip pa­ly­gin­ti ne­sun­kiai ga­li­me to pa­siek­ti.
– Ar ra­gin­tu­mė­te ir kitus da­ly­vau­ti „Mi­si­jo­je Si­bi­ras“?
– Jei tau rū­pi, jei esi pi­lie­tiš­kas, nea­be­jin­gas mū­sų is­to­ri­jai, jau­ti pa­gar­bą praei­čiai ir di­džiuo­jie­si, kur esi da­bar, – bū­ti­nai. Tai yra vie­nas iš bū­dų pri­si­lies­ti prie is­to­ri­jos, aug­ti ir kaip pi­lie­čiui, ir kaip as­me­ny­bei. Ga­liau­siai tai ga­li tap­ti vie­nas di­džiau­sių gy­ve­ni­mo nuo­ty­kių. Taip pat ra­gi­nu iš­gir­dus apie „Mi­si­jos Si­bi­ras“ ren­gia­mus su­si­ti­ki­mus ne­pa­tin­gė­ti ir atei­ti pa­klau­sy­ti – ga­li bū­ti la­bai įdo­mu, gal­būt už­si­krė­si­te mū­sų idė­jo­mis ge­rą­ja pra­sme. Mes iki ga­lo ne­sup­ra­si­me, ne­pa­jau­si­me iš­gy­ve­ni­mų tų, ku­rie bu­vo trem­ty­je ar ka­lė­jo la­ge­ry­je. Gal­būt jau­nas žmo­gus, skai­ty­da­mas ar klau­sy­da­mas mū­sų pa­sa­ko­ji­mo, iki ga­lo ne­sup­ras ir ne­pa­jus to, ką jau­tė­me eks­pe­di­ci­jo­je. Bet kai do­mie­si, klau­sai­si, esi at­vi­ras ap­lin­kai – bet ku­riuo at­ve­ju kaž­kas atei­na, dar kaž­kas už­strin­ga ir pa­si­lie­ka. Gal vi­sai men­ka min­tis, gal koks fak­tas ar pa­sa­ko­jan­čio emo­ci­ja. O to­kie „pa­si­li­kę“ da­ly­kai mus kei­čia, kar­tais įkve­pia, kar­tais iš­ky­la ne­ti­kė­čiau­sio­se si­tua­ci­jo­se, kar­tais pa­de­da su­pras­ti ar ap­si­spręs­ti.