Rugsėjo 8 dieną minima Tarptautinė raštingumo diena. Šią dieną prisimenami ir pagerbiami tie, kurie atnešė pasauliui raštingumą, kurie dabar moko kitus. Ką galime vadinti raštingu žmogumi? Atsakymas paprastas: tą, kuris moka rašyti ir skaityti. Keliant aukštesnius reikalavimus, raštingas žmogus turi sugebėti suprasti bei įvairiose situacijose naudoti atspausdintus ir parašytus duomenis, gebėti rišliai bendrauti, skaičiuoti. Be to, kalbininkai pasakytų, kad raštingas žmogus turi sugebėti taisyklingai rašyti ir kalbėti.
Telšių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja Birutė Žulkutė pasakojo apie Telšių rajono savivaldybės administracijos darbuotojų raštingumą:
– Priklausome laimingų tautų grupei, nes raštingumą pirmiausia suprantame kaip gebėjimą taisyklingai, sklandžiai rašyti lietuvių kalba. Manau, UNESCO paskelbė rugsėjo 8-ąją Tarptautine raštingumo diena dėl visai kitų priežasčių: didelė žmonijos dalis vis dar nemoka nei rašyti, nei skaityti. Šia prasme esame raštinga tauta, juolab tikrai raštingi yra visi, dirbantys įvairiose valstybės ar savivaldybės įstaigose. Siaurąja prasme – gebėjimo rašyti laikantis nustatytų taisyklių – raštingumo lygio kriterijai taip pat diskutuotini. Ar galima pavadinti neraštingu žmogų, kuris ilgai gyveno svetur ar net tik neseniai pradėjo kalbėti lietuviškai, todėl tiek rašydamas, tiek kalbėdamas daro labai daug kalbos klaidų? Ar raštingu laikytinas rašantis be rašybos ir skyrybos klaidų, bet nesugebantis reikšti minčių? Ar tikrai visos tos taisyklės reikalingos, ar jos padeda kalbos raiškai, ar kartais ir trukdo?
Anot kalbos tvarkytojos, Savivaldybės administracijoje anksčiau dirbo nemažai darbuotojų, baigusių rusiškas mokyklas. Dalis sovietmečiu buvo dirbę darbą, kuriame bent jau rašyti reikėjo rusų kalba. Jų tekstus būdavo itin sunku taisyti. Šiuo metu tokių jau retai pasitaiko. Bet rusiškas viso vietoj iš viso, nurodant sumą, vis dar gyvybingas. Anglų kalbos įtaka administraciniuose tekstuose kol kas nėra labai akivaizdi, skirtingai nei viešojoje erdvėje, ypač iškabose. Girdžiu teiginių, kad visuomenės, ypač jaunosios kartos, raštingumas smunka. Savivaldybės administracijoje to nepastebiu. Atvirkščiai, administraciniuose tekstuose kalbos klaidų mažėja, taisyti juos jau daug lengviau (tik pačių tekstų daugėja). Žinoma, tai lemia ir kitos priežastys: administracinis lietuvių kalbos stilius modernėja, prisitaiko, randasi naujų raiškos būdų. Darbuotojai, rengiantys savivaldybės teisės aktų projektus, naudojasi lengvai prieinamais jau patvirtintais teisės aktais. Deja, pasitaiko ir nesėkmingai nusirašyti… Elementarių rašybos klaidų teisės aktų projektuose pasitaiko retai, dažniausiai klystama rašant pavadinimus. Skyrybos klaidų daugiau ir jos labai įvairios. Sunkiausia taisyti nerišlų, dažnai net nesuprantamą sakinį. Šios dienos pavyzdys (žodžiai skliaustuose pakeisti): „Skiriu 100 Eur už [namui] pastatyti reikalingų prekių [langams] gaminti dalinėms išlaidoms.“ Pagrindinė tokio momentinio neraštingumo priežastis: nenoras bent vieną kartą perskaityti parašytą tekstą.
Visada buvo ir bus žmonių, kurie puikiai skaičiuoja, stato, groja ar dainuoja, tačiau sunkiai rezga sakinius. Mes visi skirtingi, nereikia visų mauti ant to paties kurpaliaus. Pasaulis keičiasi, keičiasi ir raštingumo kriterijai. Vis svarbesnis medijų, informacinis raštingumas. Bet svarbiausias ir galingiausias įrankis kuriant bet ką buvo ir liks kalba. Todėl jos verta mokytis, net jei iš prigimties esi ne kalbininkas. Tik kalba nėra vien rašyba ir skyryba.
Kaip sekasi rajono mokiniams puoselėti raštingumą, mintimis dalijosi Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos Telšių rajono susivienijimo pirmininkė, lietuvių kalbos mokytoja Lina Dijokienė:
– Žvelgiant į žmonijos istoriją, dar palyginti neseniai, vos šimtmetį atgal, žmonių (ne)raštingumas buvo nemaža problema. Raštingumo svarbą lietuvių tauta suvokia nuo seno. Prisiminkime populiariąją liaudies patarlę: kas skaito, rašo, valgyt neprašo… Šiandien mes Lietuvą galime drąsiai įrašyti tarp valstybių, kuriose didžiausias raštingumo lygis. Kai raštingumą suprantame plačiąja prasme, t. y., kaip žmogaus gebėjimą rašyti ir skaityti, tai daugiau ar mažiau mūsų šalyje beveik visi raštingi. Tačiau šiandienos gyvenimas toks, jog raštingu žmogumi laikome tą, kas geba taisyklingai rašyti ir kalbėti. Šia prasme, deja, mes, gimtosios kalbos mokytojai, kaskart vis labiau apgailestaudami turime pripažinti, kad toks raštingumas prastėja. Priežasčių yra tikrai daug ir įvairių: mažiau dėmesio skiriama rašymui ranka, stokojama noro atidžiam, susikaupusiam darbui, mokymosi veiklos organizuojamos inovatyviau, pasitelkiant įvairias įvaizdinimo priemones, žymiai greitesniu tempu, be to, ne tokios gausios, kaip norėtųsi, skaitytojų gretos, vis daugiau laiko ir dėmesio skiriama technologijoms, itin sparčiam ir dideliam informacijos srautui. Kai toks tempas, be abejo, mažiau dėmesio kalbos raiškai, taisyklingumui, ką jau bekalbėti apie aiškumą, tikslumą ar stilių. Šalia kalbos taisyklingumo, manau, turime pradėti mąstyti ir apie kitą raštingumo sampratos aspektą – kaip išmokti atsirinkti, kritiškai įvertinti ir suvokti ateinančią informaciją, atsakingai tą informaciją kurti ir perteikti kitiems. Taigi Tarptautinė raštingumo diena kasmet tampa vis aktualesnė ir svarbesnė, o pačios sąvokos raštingumas turinys plečiasi ir gilėja.
Ilgametė Lietuvių kalbos mokytoja Valdonė Pikiotienė, aktyviai dalyvaujanti Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) veikloje, apie vyresniąją kartą sakė:
– TAU studentų amžiaus yra nuo 60 iki 80 metų. Specialios paskaitos, kurioje galėtume puoselėti raštingumą, mūsų veikloje nėra. Tačiau mes labai aktyviai dalyvaujame įvairių kitų fakultetų veiklose – dvasinio tobulėjimo, istorijos, kultūros, užsienių kalbos ir kt. Paskaitose daugiau klausome nei rašome. O ir mes pamažu nuo rašymo ranka pereiname prie kompiuterių. Studentams patinka socialiniai tinklai, kuriuose jie bendrauja, dalijasi naudinga informacija. Ir laiškų ranka jau retai kas berašo, siunčiame žinutes ar skambiname telefonu.
Loading ...
