Svai­gi­nie­si? Ri­zi­kuo­ji at­ver­ti rea­ni­ma­ci­jos du­ris

Apie svai­gi­ni­mo­si prie­žas­tis, įspė­ja­muo­sius pri­klau­so­my­bės sig­na­lus ir pa­sek­mes kal­ba Res­pub­li­ki­nio pri­klau­so­my­bės li­gų cent­ro (RPLC) Klai­pė­dos fi­lia­lo spe­cia­lis­tės: „Mi­ne­so­tos“ sky­riaus ve­dė­ja gy­dy­to­ja psi­chiat­rė-psi­cho­te­ra­peu­tė Ag­nė Stra­žins­kie­nė, me­di­ci­nos psi­cho­lo­gė Ri­ne­ta Ra­ba­čiaus­kie­nė ir Vai­kų die­nos sta­cio­na­ro ve­dė­ja so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Si­mo­na Ka­ce­vi­čė.

Ko­dėl svai­gi­na­mės ži­no­da­mi pa­sek­mes?

Pa­sak A. Stra­žins­kie­nės, var­to­jan­tys psi­choak­ty­vią­sias me­džia­gas daž­niau­siai sie­kia ma­lo­nu­mo, at­si­pa­lai­da­vi­mo: „To­kiu bū­du ban­do­ma pa­siek­ti bent trum­pa­lai­kę ap­gau­lin­gą vi­di­nę ra­my­bę ar eu­fo­ri­ją – mal­šin­ti ne­ri­mą, ne­mi­gą, „pa­bėg­ti“ nuo stre­są ke­lian­čių at­sa­ko­my­bių, sun­ku­mų ar sle­gian­čių min­čių.“

Jos tei­gi­mu, to­kiam grės­mę svei­ka­tai ke­lian­čiam el­ge­siui di­de­lę įta­ką tu­ri so­cia­li­niai veiks­niai, no­ras bū­ti bend­ruo­me­nės da­li­mi. Tai ypač ak­tua­lu paaug­liams, jau­ni­mui.

Be to, sirg­da­mi įvai­rio­mis psi­chi­kos li­go­mis, to­kio­mis kaip nuo­tai­kos ar ne­ri­mo su­tri­ki­mai, ir ne­si­kreip­da­mi pro­fe­sio­na­lios pa­gal­bos, žmo­nės yra lin­kę už­siim­ti sa­vi­gy­da. RPLC spe­cia­lis­tė per­spė­jo, kad psi­choak­ty­vių­jų me­džia­gų var­to­ji­mas ne­pa­leng­vins var­gi­nan­čių simp­to­mų ir il­gai­niui su­kels tik dar di­des­nę ža­lą fi­zi­nei ir emo­ci­nei svei­ka­tai: „Su­si­for­ma­vus pri­klau­so­my­bės sind­ro­mui, žmo­nės var­to­ja siek­da­mi pa­leng­vin­ti blo­gą sa­vi­jau­tą. Ta­čiau to­kiu bū­du jie pa­kliū­na į ydin­gą var­to­ji­mo ra­tą, iš ku­rio la­bai sun­ku iš­trūk­ti.“

Neg­rįž­ta­ma ža­la fi­zi­nei ir psi­choe­mo­ci­nei svei­ka­tai

Psi­choak­ty­vių­jų me­džia­gų var­to­ji­mas ga­li su­kel­ti dau­gy­bę grės­mių fi­zi­nei ir psi­chi­nei svei­ka­tai, pri­klau­so­mai nuo var­to­ja­mos me­džia­gos kie­kio, rū­šies, var­to­ji­mo daž­nu­mo ir var­to­to­jo svei­ka­tos būk­lės. Moks­li­niai ty­ri­mai pa­tei­kia įvai­rių šių me­džia­gų var­to­ji­mo nei­gia­mų pa­da­ri­nių fi­zi­nei svei­ka­tai.

A. Stra­žins­kie­nė pa­žy­mė­jo, kad šių me­džia­gų var­to­ji­mą iš­duo­da daž­nai var­gi­nan­tys ryš­kūs nuo­tai­kos svy­ra­vi­mai, irz­lu­mas. Ga­li iš­si­vys­ty­ti dep­re­si­niai, ne­ri­mo, mie­go su­tri­ki­mai, ima trūk­ti ener­gi­jos, mo­ty­va­ci­jos ki­toms veik­loms, nie­kas ne­be­do­mi­na, ne­be­džiu­gi­na, menks­ta sa­vi­ver­tės jaus­mas. Ne­re­tai nu­ken­čia san­ty­kiai su ar­ti­mai­siais, su­ma­žė­ja dar­bin­gu­mas.

Anot S. Ka­ce­vi­čės, sti­mu­lian­tai ga­li su­kel­ti šir­dies prie­puo­lius, in­sul­tus, šir­dies ne­pa­kan­ka­mu­mą ar arit­mi­jas, il­ga­lai­kis jų var­to­ji­mas di­di­na krau­ja­gys­lių li­gų ri­zi­ką.

„Opioi­dai ga­li su­kel­ti de­guo­nies trū­ku­mą or­ga­niz­me ir net mir­tį dėl jų ge­bė­ji­mo slo­pin­ti kvė­pa­vi­mą. Var­to­jant ka­na­pes, ta­ba­ką ir ki­tas rū­ky­mo me­džia­gas, ky­la ri­zi­ka sirg­ti bron­chi­tu, lė­ti­ne obst­ruk­ci­ne plau­čių li­ga ir vi­sa­da yra di­des­nė plau­čių vė­žio ri­zi­ka. Il­ga­lai­kis psi­choak­ty­vių­jų me­džia­gų var­to­ji­mas su­ke­lia sme­ge­nų pa­žei­di­mus, tu­rin­čius įta­kos at­min­čiai, dė­me­siui, emo­ci­jų re­gu­lia­vi­mui, slo­pi­na imu­ni­nės sis­te­mos veik­lą, pa­di­di­na in­fek­ci­jų, to­kių kaip he­pa­ti­tas C, he­pa­ti­tas B ir ŽIV, ri­zi­ką“, – kal­bė­jo ji ir pri­dū­rė, kad vi­sos mi­nė­tos li­gos ga­li tu­rė­ti il­ga­lai­kių, ne­grįž­ta­mų pa­da­ri­nių svei­ka­tai.

At­sar­ga gė­dos ne­da­ro

Sie­kiant iš­veng­ti ri­zi­kos ir ap­si­sau­go­ti fes­ti­va­liuo­se ar nak­ti­niuo­se klu­buo­se, bū­ti­na lai­ky­tis tam tik­rų sau­gos prie­mo­nių.

S. Ka­ce­vi­čė pa­brė­žė, kad svar­bu ne­pa­si­ti­kė­ti ne­pa­žįs­ta­mais žmo­nė­mis, ku­rie ga­li siū­ly­ti ne­mo­ka­mų ar „ne­kenks­min­gų“ me­džia­gų. Nie­ka­da ne­priim­ti at­vi­rų gė­ri­mų – vie­toj jų nau­do­ti už­deng­tus gė­ri­mų in­dus, pirk­ti juos iš pa­ti­ki­mų, le­ga­lių vie­tų ir nie­ka­da ne­pa­lik­ti sa­vo gė­ri­mo be prie­žiū­ros.

„Bū­ki­te at­sar­gūs su sa­vo kom­pa­ni­ja, ei­ki­te į klu­bus ar fes­ti­va­lius su pa­ti­ki­mais, ge­rai pa­žįs­ta­mais drau­gais, kad ga­lė­tu­mė­te pa­si­rū­pin­ti vie­nas ki­tu. Ži­no­ki­te, ko­kio­se vie­to­se yra me­di­ci­nos punk­tai“, – pa­ta­rė spe­cia­lis­tė.

Pa­sak jos, vi­sų svar­biau­sia su­ge­bė­ti at­si­spir­ti ki­tų ra­gi­ni­mui var­to­ti psi­choak­ty­vią­sias me­džia­gas: „No­rė­da­mi iš­veng­ti ne­ma­lo­nių si­tua­ci­jų, ga­li­te iš anks­to ap­gal­vo­ti, ką at­sa­ky­si­te, ga­vę to­kį siū­ly­mą.“

Už­bur­tas pri­klau­so­my­bės ra­tas

Kaip sa­kė me­di­ci­nos psi­cho­lo­gė R. Ra­ba­čiaus­kie­nė, nė­ra vie­no sig­na­lo, iš­duo­dan­čio žmo­gaus pri­klau­so­my­bę nuo psi­choak­ty­vių­jų me­džia­gų. Daž­niau­siai apie tai sig­na­li­zuo­ja še­ši pa­grin­di­niai kom­po­nen­tai: iš­skir­ti­nu­mas, nuo­tai­kos pa­kei­ti­mas, to­le­ran­ci­ja, abs­ti­nen­ci­jos bū­se­na, konf­lik­tas ir at­kry­tis.

„Išs­kir­ti­nu­mas pa­si­reiš­kia tuo­met, kai me­džia­ga tam­pa pa­čia svar­biau­sia as­mens gy­ve­ni­me. Kai var­to­ja­ma nuo­lat ar­ba in­ten­sy­viai, daž­nai apie ją gal­vo­ja­ma. Var­to­ja­ma net ir ta­da, kai gre­sia aki­vaiz­dūs nei­gia­mi pa­da­ri­niai, to­kie kaip li­ga, trau­ma ar tei­sė­sau­ga“, – kal­bė­jo spe­cia­lis­tė.

Jos tvir­ti­ni­mu, psi­choak­ty­vių­jų me­džia­gų var­to­ji­mas da­ro di­de­lę įta­ką emo­ci­joms, jaus­mams ir nuo­tai­kai. Pa­laips­niui at­si­ran­da to­le­ran­ci­ja ir yra rei­ka­lin­gas vis di­des­nis me­džia­gos kie­kis, no­rint gau­ti tą pa­tį efek­tą. Ban­dant nu­trauk­ti var­to­ji­mą, pa­ti­ria­mos fi­zi­nės ir psi­cho­lo­gi­nės pa­sek­mės. Var­to­jan­tis as­muo konf­lik­tuo­ja tiek su sa­vi­mi, tiek su ki­tais as­me­ni­mis, ka­dan­gi jo svei­ka­ta vis pra­stė­ja ir vis ma­žiau lai­ko lie­ka šei­mai, dar­bui ir ki­toms gy­ve­ni­mo sri­tims, ku­rios tei­kia lai­mę.

RPLC me­di­ci­nos psi­cho­lo­gė pa­brė­žė, kad pa­keis­ti, su­ma­žin­ti ar nu­trauk­ti me­džia­gų var­to­ji­mą nė­ra leng­va: „Atk­ry­tis yra ski­ria­ma­sis pri­klau­so­my­bės ženk­las – kai as­muo pa­ga­liau su­vo­kia, kad jis ne­ga­li pa­ts liau­tis var­to­jęs.“

Pir­mo­ji pa­gal­ba – gy­vy­biš­kai svar­bi

R. Ra­ba­čiaus­kie­nė at­krei­pė dė­me­sį, kad lai­ku su­tei­kus tin­ka­mą pa­gal­bą ga­li­ma iš­veng­ti itin skau­džių pa­sek­mių.

„Vi­sų pir­ma rei­kė­tų įver­tin­ti pa­čią si­tua­ci­ją: ar ap­svai­gęs as­muo yra orien­tuo­tas, ge­ba adek­va­čiai mąs­ty­ti. Jei­gu žmo­gus ne­ge­ba orien­tuo­tis, ryš­kiai matomi abs­ti­nen­ci­jos simp­to­mai, bū­ti­na tuo­jau kvies­ti grei­tą­ją pa­gal­bą“, – pa­ta­rė ji ir pri­dū­rė, kad iš­kvie­tus grei­tą­ją me­di­ci­nos pa­gal­bą ne­rei­kė­tų pa­lik­ti žmo­gaus vie­no, bet kar­tu su juo lauk­ti pa­gal­bos.

Esant bū­ti­ny­bei, vyk­dy­ti te­le­fo­nu gau­na­mus nu­ro­dy­mus.

Ki­tais at­ve­jais re­ko­men­duo­ja­ma ne­lauk­ti, kol pro­ble­ma „įsi­se­nės“, ir kuo grei­čiau kreip­tis į ku­rį nors Res­pub­li­ki­nio pri­klau­so­my­bės li­gų cent­ro fi­lia­lą. Su šei­mos gy­dy­to­jo ar psi­chiat­ro siun­ti­mu kon­sul­ta­ci­jos bus ne­mo­ka­mos. Taip pat yra ga­li­my­bė gy­dy­tis neatsk­lei­džiant as­mens ta­pa­ty­bės.

RPLC me­di­ci­nos psi­cho­lo­gė paaiš­ki­no, kad Prik­lau­so­my­bės li­gų cent­ro gy­dy­to­jai ir spe­cia­lis­tai, bend­ra­dar­biau­da­mi su pa­cien­tu, jo ar­ti­mai­siais, su­da­rys in­di­vi­dua­lų gy­dy­mo pla­ną, į ku­rį bus įtrauk­tos am­bu­la­to­ri­nės ar sta­cio­na­ri­nės pa­slau­gos.

Taip pat ga­li­ma kreip­tis į ki­tas įstai­gas, pa­vyz­džiui, pir­mi­nio ly­gio Psi­chi­kos svei­ka­tos cent­rą. Jei as­muo ar jo ar­ti­mie­ji yra su­si­rū­pi­nę dėl svei­ka­tos, ta­čiau abe­jo­ja ar ne­no­ri kreip­tis į gy­dy­mo įstai­gą, ra­gi­na­ma kreip­tis į pri­klau­so­my­bių kon­sul­tan­tus ar­ba ap­si­lan­ky­ti ano­ni­mi­nė­je sa­vi­tar­pio pa­gal­bos gru­pė­je.

Anot spe­cia­lis­čių, svar­biau­sia ne­dels­ti ir kreip­tis pro­fe­sio­na­lios pa­gal­bos, nes tik to­kiu bū­du bus ga­li­ma grei­čiau už­kirs­ti ke­lią ne­grįž­ta­mai fi­zi­nės ir psi­choe­mo­ci­nės svei­ka­tos ža­lai.