Šuo iš­gel­bė­tas, ta­čiau sa­va­no­rei nuo­lat gra­si­na­ma mir­ti­mi

Įra­šas
La­bai ne­ma­lo­nu ir gė­da, kai ta­vo gim­ta­sis gra­žu­sis mies­tas pa­gar­sė­ja kaip šuns kan­kin­to­jo mies­tas. Is­to­ri­ja pra­si­dė­jo dar per­nai, ir neaiš­ku, kiek dar tę­sis.
Praė­ju­sių me­tų lapk­ri­čio pa­bai­go­je so­cia­li­niuo­se tink­luo­se pa­pli­to vaiz­do įra­šas. Pats tel­šiš­kis T. P. fil­ma­vo ir „Fa­ce­book“ pa­sky­ro­je gy­vai trans­lia­vo, kaip „kie­tai dre­suo­ja“ sa­vo tri­jų mė­ne­sių šu­ne­lį Sta­fą. Vy­ras kan­džio­jo jaut­rias gy­vū­no kū­no da­lis (no­sį, snu­kį, gal­vos sri­tį), „dre­sa­vo“ at­lik­da­mas šiurkš­čius ir ag­re­sy­vius veiks­mus, siek­da­mas pa­lauž­ti šuns va­lią prie­šin­tis. Įra­šą per­žiū­rė­jo ke­li šim­tai žmo­nių. Jis su­kė­lė ma­si­nį pa­si­pik­ti­ni­mą.
Vi­suo­me­nės reak­ci­ja
Pa­si­py­lė skam­bu­čiai į gy­vū­nų glo­bos aso­cia­ci­ją „Tel­šių uo­de­gė­lė“. Jo­je dir­ban­tys sa­va­no­riai krei­pė­si pa­gal­bos į po­li­ci­ją ir Vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos (VMVT) Tel­šių de­par­ta­men­tą. Pra­džio­je tar­ny­bos rea­ga­vo kiek pa­sy­viai, ta­čiau, spau­džiant vi­suo­me­nei ir ki­lus pa­si­pik­ti­ni­mui ne tik ra­jo­ne, bet ir ša­ly­je, ėmė­si veiks­mų.
Lapk­ri­čio 30 die­ną šeš­tą va­lan­dą va­ka­ro po­li­ci­jos ir VMVT pa­rei­gū­nai šu­ne­lį iš kan­kin­to­jo atė­mė. Jis bu­vo per­duo­tas lai­ki­nai glo­bo­ti vie­nai „Tel­šių uo­de­gė­lės“ sa­va­no­rių šei­mai. Šu­niu­kas ten po tru­pu­tį ima at­gau­ti gy­ve­ni­mo džiaugs­mą ir pa­si­ti­kė­ji­mą žmo­nė­mis. Ta­čiau kan­ki­ni­mai yra pa­vei­kę jo psi­chi­ką, tad yra ve­žio­ja­mas pas dre­suo­to­ją ir, ko ge­ro, praeis ne­ma­žai lai­ko, kol jis ga­lu­ti­nai at­si­gaus.
Nuo­bau­da
Ad­mi­nist­ra­ci­nio nu­si­žen­gi­mo ty­ri­mą kar­tu su po­li­ci­jos pa­rei­gū­nais at­li­ko Vals­ty­bi­nė mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­ba. Įver­ti­nu­si su­rink­tus fak­tus priė­mė nu­ta­ri­mą skir­ti 1 200 eu­rų bau­dą ir kon­fis­kuo­ti šu­nį. Nag­ri­nė­jo il­go­kai – spren­di­mas priim­tas tik šių me­tų sau­sio 21 die­ną. Nu­ta­ri­mą bu­vo ga­li­ma ap­skųs­ti teis­mui per 20 die­nų po pa­skel­bi­mo. Ir jis ap­skųs­tas, tad to­liau tei­si­nė sis­te­ma il­gai dar su­ks sa­vo biu­rok­ra­ti­nes gir­nas, o šuo ir to­liau bus lai­ki­no­je glo­bo­je.
„Nė vie­nas gy­vū­nas ne­tu­ri tap­ti smur­to, nea­dek­va­taus pyk­čio ar ag­re­sy­vaus el­ge­sio au­ka. La­bai ti­ki­mės, kad tai bus pa­mo­ka tiems, ku­rie vis dar ne­jau­čia jo­kios at­sa­ko­my­bės už sa­vo veiks­mus. La­bai ačiū vi­siems gy­vū­nų ge­ro­vei nea­be­jin­giems žmo­nėms, vi­suo­me­ni­nin­kams, gy­vū­nų glo­bos or­ga­ni­za­ci­joms, ku­rie mums pra­ne­ša apie ne­tin­ka­mą ir žiau­rų el­ge­sį su gy­vū­nais bei siū­lo sa­vo pa­gal­bą, kad ken­čian­tį gy­vū­ną lai­ku ga­lė­tu­me iš­gel­bė­ti“, – pa­ko­men­ta­vo VMVT di­rek­to­rius Man­tas Staš­ke­vi­čius. Žo­džiai gra­žūs ir tei­sin­gi.
Man la­biau pa­tin­ka žo­džiai: „Pir­ma kei­čia­si mąs­ty­mas, po to įsta­ty­mas“, nes bū­tent tu­ri­me keis­ti mąs­ty­mą gy­vū­nų at­žvil­giu. Dar yra ga­jus mąs­ty­mas, kad šuo tu­ri bū­ti pri­riš­tas prie bū­dos ir jam įpil­ta „bul­by­nės“ ar­ba „kas čia to­kio, įkan­do į žan­dą ir to­kia bau­da?“
Džiu­gu, kad vis dau­giau at­si­ran­da pi­lie­tiš­kų, mąs­tan­čių žmo­nių ir to­kie at­ve­jai, kaip šis, ska­ti­na priim­ti griež­tes­nius įsta­ty­mus. Be­je, iki šiol dar nė­ra Lie­tu­vo­je nė vie­nos ser­ti­fi­kuo­tos la­bo­ra­to­ri­jos, ku­ri ga­lė­tų nu­sta­ty­ti, ar gy­vū­no krau­jy­je yra al­ko­ho­lio.
Gra­si­ni­mai
T. P. kaž­ko­dėl nu­ta­rė, kad kal­čiau­sia dėl jo ne­ma­lo­nu­mų yra „Tel­šių uo­de­gė­lės“ šu­niu­kų gru­pės va­do­vė Ro­ber­ta Šlio­ge­ry­tė (šiaip jau jo el­ge­siu pik­ti­no­si ir į tar­ny­bas skam­bi­no de­šim­tys žmo­nių). Mer­gi­na nuo lapk­ri­čio 30 die­nos ste­bė­jo ke­lias­de­šimt trans­lia­ci­jų gy­vai, ku­rio­se ga­li­mai ap­svai­gęs nuo al­ko­ho­lio, o gal ir nuo nar­ko­ti­kų T. P. va­di­no ją ne­cen­zū­ri­niais žo­džiais ir gra­si­no nu­žu­dy­ti vi­so­kiais iš­kry­pė­liš­kais bū­dais. R. Šlio­ge­ry­tė krei­pė­si į po­li­ci­ją ir į pro­ku­ra­tū­rą, nes nuo­la­ti­nis gąs­di­ni­mas pa­vei­kė jos gy­ve­ni­mo ko­ky­bę, tuo la­biau kad au­gi­na ma­ža­me­tį vai­ką.
Tel­šių pro­ku­ra­tū­ra ini­ci­ja­vo iki­teis­mi­nį ty­ri­mą dėl gra­si­ni­mų nu­žu­dy­ti. Ty­ri­mas vyks­ta, gra­si­ni­mai vir­tua­lio­je erd­vė­je prieš ku­rį lai­ką lio­vė­si, gal­būt dėl to, kad pi­lie­tiš­ki žmo­nės, neap­si­kęs­da­mi ši­to­kio smur­to ir ne­cen­zū­ri­nių žo­džių, krei­pė­si ne vie­ną kar­tą į po­li­ci­jos vir­tua­lų pa­tru­lį?
Van­gi tei­sė­sau­ga
Ei­li­niam pi­lie­čiui sun­ko­ka su­pras­ti, ką čia rei­kia tir­ti mė­ne­sių mė­ne­sius. Ko­dėl žmo­gus, da­ran­tis tei­sin­gą da­ly­ką, pa­te­kęs į tei­sė­sau­gos vo­ra­tink­lį tu­ri iš­kęs­ti abe­jin­gu­mą, pa­že­mi­ni­mą ir be­jė­giš­ku­mą? Gra­si­ni­mai aiš­kūs, ne­dvip­ras­miš­ki, skel­bia­mi vie­šai, jų pa­si­klau­sy­ti ga­lė­jo šim­tai žmo­nių. At­ro­do taip, lyg tei­sė­sau­ga sa­vo lau­ki­mu ska­tin­tų pa­da­ry­ti sun­kų nu­si­kal­ti­mą ir tik ta­da ža­da im­tis prie­mo­nių ir ieš­ko­ti kal­tų…
Elė KA­KA­NAUS­KIE­NĖ