Profesionaliąja fotografija užsiimančiai telšiškei Sigitai Gailiuvienei ši sritis jau tapo jos dalimi. Daugiau nei penkerius metus ji fotografuoja įvairius renginius, festivalius ir šventes, rengia šeimynines bei asmenines fotosesijas.
„Fotografija – tai vienas iš stipriausių būdų, kaip išsaugoti šilčiausius atsiminimus, todėl fotografuoju akimirkas, fotografuoju dalykus, dėl kurių Jūs esate tuo, kuo esate“, – teigė S. Gailiuvienė ir viliasi, jog fotografija jos gyvenime niekada netaps rutina, nuobodžiu pasitenkinimo neteikiančiu darbu.
Visiškai neseniai fotografę pasiekė džiugios naujienos. Jos nuotrauka iš Žemaitės dramos teatro spektaklio „Nauja roboto ir peteliškės istorija“ pelnė specialųjį teisėjų apdovanojimą tarptautiniame konkurse „Teatras fotolęšyje-2021“.
Aurelija SERVIENĖ
– Trumpai pristatykite save.
– Gimiau ir užaugau Telšiuose, esu gryna žemaitė. Su vyru auginame tris nuostabius vaikus. Dirbu Telšių kultūros centre personalo specialiste, archyvare jau 16 metų.
– Kaip į Jūsų gyvenimą atkeliavo fotografija? Kokia buvo pradžia?
– Labai aiškios ribos nurodyti negalėčiau, ar pirmasis juostinis fotoaparatas ir pirmieji bandymai – tai jau domėjimasis? Ko gero, tai ilgo kelio pradžia, kurio kiekvienas vingis, kiekviena įveikta kalva kažkaip tave pakeičia, kažką paaiškina, kažko išmoko…
To rimtesnio pasinėrimo į fotografiją pradžia laikyčiau pusiau profesionalios, vėliau profesionalios įrangos įsigijimą. Tada atsirado kokybės siekimas, o ne tik vaizdinės statistikos rinkimas. Tai sutapo su antrojo vaiko gimimu, tuomet jau įsigytas skaitmeninis veidrodinis fotoaparatas leido eksperimentuoti, ieškoti ir siekti vis geresnių rezultatų.
– Kas išmokė fotografavimo meno paslapčių?
– Fotografavimas man kėlė daugiau klausimų, nei davė atsakymų, todėl ieškant atsakymų teko ir ne vieną knygą perversti, išklausyti fotografijos kursų, ne vieną fotografijos vaizdo medžiagą peržiūrėti, lankytis fotografijos festivaliuose, nebijoti būti nežinančia ir klausiančia tarp draugų, profesionalių fotografų. Nemažai praleista diskutuojant su vyru, kurį drąsiai galiu vadinti savo vedliu į fotografijos pasaulį.
– Ką mėgstate fotografuoti? Ką norite perteikti savo nuotraukose?
– Man patinka žmonės… Didžiausias pasiekimas – jų plačios šypsenos. Man tai tarsi grįžtamasis ryšys.
Profesionaliąja fotografija užsiimu daugiau nei penkeri metai. Fotografuoju įvairius renginius, festivalius ir šventes, taip pat rengiu šeimynines bei asmenines fotosesijas. Man patinka klausytis istorijų. Tų, kurias pasakoja žmonės. Tų, kurias apie juos pasakoja aplinka, emocijos, daiktai, mažos smulkmenos ir, regis, nepastebimos detalės. Mėgstu žinojimą, kad laimė slypi mažuose dalykuose. Ir labai gerbiu žmones, kurie tai vertina. Manau, kad fotografija – tai vienas iš stipriausių būdų, kaip išsaugoti šilčiausius atsiminimus, todėl fotografuoju akimirkas, fotografuoju dalykus, dėl kurių Jūs esate tuo, kuo esate.
Labai mėgstu fotografuoti vaikus. Juos fotografuodamas nežinai, kaip gali pasisukti fotosesija po sekundės (gali pradėti kaltis ragiukai, gali nugriūti, gali nuskristi ir galutinai sugadinti nuotaiką mėgstamiausias balionas…), bet tame ir žavesys, vaikai nevaidina emocijų, jie natūraliai šypsosi, o jei kas nepatinka, nesidrovėdami tai parodo. Todėl aš arba tarsi šešėlis stengiuosi susilieti su aplinka ir likti nepastebėta, arba tarsi kokia pasakos herojė bandau atkreipti jų dėmesį, kad pagaučiau modeliukų žvilgsnius… Labai svarbu susidraugauti su vaikais, nes jie iškart pajustų, jei imtum juos skubinti ar raginti elgtis ne taip, kaip jie tą sekundę nori. Turiu tris vaikus, todėl su jaunaisiais modeliais gana greitai suprantame vienas kitą ir, jei vaikui reikia laiko ar erdvės, tai keičiu objektyvą ir atsitraukusi gaudau gražiausias akimirkas iš tolo.
Taip pat patinka fotografuoti gamtos vaizdus, peizažus, įvairius žmogaus nepaliestus kampelius, mėgstu fiksuoti krentančius saulės spindulius, kalnus ar laukti saulėlydžio.
Kadangi mano pagrindinė darbovietė yra Telšių kultūros centras, esu nemažai padariusi renginių fotoreportažų, fotografavusi spektaklių, koncertų, parodų, festivalių ir kt. Turbūt ta patirtis nulėmė mėgstamiausią reportažinį fotografavimo stilių. Mano nuotraukos spausdinamos įvairiose knygose, leidiniuose, kalendoriuose, įdėtos į įmonių ir įstaigų interneto svetaines, taip pat reprezentuoja Telšius europiniuose projektuose.
Labai norėčiau daugiau laiko praleisti fotografuodama kūdikius studijoje, tai mano ateities planuose. Dar viena sritis, į kurią norisi labiau pasigilinti, – makrofotografija. Domina ir mados fotografija. Mano darbus galima pamatyti socialiniame tinkle „Facebook“: Sigaphotography.
– Ar dažnai paimate fotoaparatą į rankas: ar išeinate medžioti kadrų, ar viskas vyksta planuotai?
– Šiuo metu esant sudėtingai situacijai Lietuvoje fotografijos veiklų taip pat yra sumažėję. Tad kasdien vaikščiodama gamtoje, važinėdama dviračiu naudoju fotografijoms savo išmanųjį telefoną ir fiksuoju viską, kas traukia mano akį, gamtos vaizdus, lėtai ropojantį pavasario link vabaliuką ar krykštaujančius vaikus. Mėgstu kuo įvairesnius kadrus, įdomius objektus. Taip pat su nekantrumu laukiu vasaros sezono ir tikiu grįžti prie savo mėgstamos veiklos, fiksuoti įvairius renginius, spektaklius, asmenines šventes ir kt.
– Ką Jums reiškia fotografija: tai darbas ar pomėgis?
– Kad ir kaip būtų banalu, fotografija jau yra tapusi dalimi manęs, dalimi mano palikimo. Jau dabar turiu kadrų, kuriuos atsimenu tik peržiūrėjusi savo archyvą, ir tai džiugina, nes tik po kurio laiko susimąstai: jei tada nebūčiau paspaudusi mygtuko, tai būtų išsitrynę visam laikui (augantys vaikai, besikeičiantis miestas, tirpstantys varvekliai ar nuostabios gamtos peizažai)… Labai viliuosi, jog fotografija mano gyvenime niekada netaps rutina, nuobodžiu pasitenkinimo neteikiančiu darbu. Man dabartinis santykis labai patinka: pamačiusi kažką verto fotografuoju, kai pavargstu – trumpam atidedu į šalį, bet noras fotografuoti neužsilaikęs ilgai grįžta vėl ir vėl…
– Ar fotografijoje ieškote kokių naujovių, ar tenka eksperimentuoti?
– Mintys galvoje sukasi nuolat, stebiu ir domiuosi įvairių pasaulio šalių žymių fotografų darbais, leidiniais, dalyvauju seminaruose, semiuosi naujovių, kaip kuo įdomiau perteikčiau sukurtą istoriją nuotraukose. Būna, kad tenka ir eksperimentuoti, būna ir taip, kad nepavyksta, nes vienaip įsivaizduoji, o rezultatu esi nepatenkintas. Esu gana preciziško būdo, siekiu tobulybės, daug dirbu, kritikuoju save, savo darbus, kol pagaliau išgaunu patinkantį – savo kadrą.
– Kaip gimė mintis dalyvauti tarptautiniame konkurse „Teatras fotolęšyje-2021“? Ar dažnai dalyvaujate konkursuose?
– Na, o viskas prasidėjo netikėtai – vieną dieną sulaukiau Žemaitės dramos teatro režisieriaus Badri Tserediani žinutės apie šį konkursą. Tekstas buvo rusų kalba, o, kaip žinia, ji man svetima, todėl pasikuklinau ir nustūmiau kvietimą į šalį. Po kiek laiko, paskambinus režisierei Laimutei Pocevičienei, buvau paraginta būtinai dalyvauti šiame konkurse.
Nusiunčiau organizatoriams keletą atrinktų spektaklių nuotraukų ir laukiau kovo 27 dienos – nugalėtojų paskelbimo. Ilgametė draugystė teatre atnešė puikių kūrybos vaisių, nufotografuota daug spektaklių, gastrolės kartu su teatro aktoriais, maloni patirtis ir mano labai mėgstamas užsiėmimas, tuo metu jaučiuosi atiduodanti save visą. Prieš kelerius metus tuometinio Žemaitės dramos teatro direktoriaus A. Butkaus buvau pakviesta būti teatro rėmėja-fotografe, fiksuojant įvairias spektaklių premjeras, kūrybines dirbtuves ir kt., taip ir likau iki šiol teatro dalimi ir esu dėkinga už šią galimybę.
Esu labai nustebinta ir laiminga patekusi tarp atrinktų konkurso nugalėtojų fotografų ir pelniusi komisijos specialųjį apdovanojimą. Ši žinutė maloniai nustebino, tikra garbė dalyvauti kartu su kitais profesionaliais teatro fotografais, būti pastebėtai ir įvertintai.
Konkursuose dalyvauju nedažnai, šis kartas toks rimtesnis ir man tikrai įsimintinas. Ne kasdien šitokia galimybė, tad tikiuosi, kad ateityje dalyvausiu dar ne viename konkurse.
Loading ...
