2022-ųjų vasarą Mažeikiuose buvo surengtas pirmasis tarptautinis vargonų muzikos festivalis. Jo meno vadovė – tuomet ir dabar, kai tuoj prasidės ketvirtoji vargonų muzikos šventė – iš mūsų miesto kilusi muzikologė Lukrecija STONKUTĖ.
Su šio festivalio sumanytoja ir organizatore – „Santarvės“ interviu.
Ir vienybės, ir bendrystės šventė
– Manau, būtų tikslinga trumpai pristatyti, koks bus ketvirtasis festivalis. Ir kuo jis patrauklus, galbūt išskirtinis?
– Šių metų festivalis išsiskiria keliomis ypatingomis naujovėmis. Pirmiausia, jis prasideda simbolinę liepos 6-ąją, kai minime Valstybės dieną, pažyminčią Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimą, ir Tautiškos giesmės dieną. Tad festivalis tampa ne tik tautinės vienybės, bet ir kultūrinio bendradarbiavimo su kaimyninėmis šalimis švente.
Šia proga itin simboliškai skamba ir vargonai, vadinami instrumentų karaliumi, o festivalio scenoje pirmą kartą pasirodys vargonų duetas iš Latvijos – talentingi atlikėjai Aigars Reinis ir Ilze Reine, kurie į programą įneš naujų spalvų.
Dar vienas festivalio žingsnis pirmyn – į programą įtraukta chorinė muzika. Manau, tai praplečia sakralinės muzikos patirtis – nuo solinių ar kamerinių kūrinių pereinama prie gilesnio, chorinio skambesio, kuris labiau atveria liturginės ir koncertinės muzikos sąlytį.
Be to, šių metų programoje pirmą kartą pristatomas vargonų ir lietuviško liaudies instrumento – birbynės – duetas. Šis netikėtas derinys suteiks mažeikiškiams galimybę išgirsti, kaip lietuvių folkloro melodijos susijungia su europietiška sakraline tradicija, sukurdamos įdomų ir gyvą kultūrinį dialogą.
Taigi, tokios naujos jungtys ne tik paįvairina festivalio repertuarą, bet ir atspindi novatorišką požiūrį į tradicijų ir šiuolaikiškumo dermę.
Apskritai, šių metų festivalio programa išsiskiria stilinga emocine įvairove – nuo baroko, klasikos iki šiuolaikinių opusų, nuo kamerinių duetų iki didingų chorinių kūrinių.
Festivalio atidarymo koncertas liepos 6-ąją žada įdomios patirties: scenoje pasirodys Aigars Reinis ir Ilze Reine, kurie atliks įspūdingą programą vargonams keturiomis rankomis ir keturiomis kojomis! Koncerte skambės kūriniai nuo Johanno Christiano Bacho iki šiuolaikinių latvių ir lietuvių kompozitorių, įskaitant Rihardso Dubros „Mažąją simfoniją vargonams“, M. K. Čiurlionio fugą bei Vidmanto Bartulio „Mėnulio šviesą“.
Šis koncertas bus subtilus, bet reikšmingas kultūrinis tiltas tarp Lietuvos ir Latvijos.
Rugpjūčio 3 dieną festivalio lankytojai išgirs intriguojantį vargonų ir birbynės dialogą: koncertuos vargonininkė Jurgita Kazakevičiūtė ir birbynininkas Eugenijus Čiplys. Šis išradingas duetas leis pajusti tiek lietuviško liaudies instrumento unikalumą, tiek vargonų tembrų įvairovę. Programoje skambės kūriniai nuo J. S. Bacho ir M. K. Čiurlionio iki Jurgio Juozapaičio, Karlo Jenkinso ir Alessandro Marcello muzikos. Koncerte susipins senoji muzika, lietuviškas folkloras ir modernios estetikos atgarsiai.
M. K. Čiurlionio kūryba, kupina dvasinės gelmės ir subtilios sakralumo nuojautos, puikiai skamba bažnyčios aplinkoje, kuri suteikia muzikai erdvės suskambėti jautriai ir prasmingai. Šiame festivalio koncerte klausytojai išgirs Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos chorą, vadovaujamą dirigento Romualdo Gražinio ir chormeisterės Gitanos Trimirkaitės, bei viešnią – tarptautinio pripažinimo vargonininkę Moną Hartmann, dėstančią bažnytinę muziką Austrijoje.
Festivalio kulminacija Žemalėje žada ypatingą kelionę į baroko muzikos pasaulį. Čia koncertuos senosios muzikos meistrai iš Meksikos, JAV ir Vokietijos, šiuo metu gyvenantys Bazelyje (Šveicarija): Christian Velasco Vázquez (teorba), Niels Pfeffer (tiorbina) ir Gabriel Smallwood (vargonai). Visi jie baigė garsųjį „Schola Cantorum Basiliensis“ ir šiame koncerte kvies pasinerti į XVII amžiaus Italijos muziką – Kapspergerio, Castaldi, Frescobaldi, Arcadelto ir kitų baroko kompozitorių kūrinius.
Sakralioje Žemalės bažnyčios erdvėje ši muzika atskleis teatrališką grožį ir istorinį turtingumą, suteikdama finalui intelektualios ir emocionalios jėgos.
Treji vargonai – ir visi skirtingi
– Kaip skamba mūsų miesto bažnyčių vargonai? Ką sako atlikėjai, ką girdite Jūs?
– Mūsų miesto bažnyčių vargonai – labai įvairūs ir kiekvienas savaip ypatingas. Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios vargonai, nors ir elektroniniai, daugeliui atlikėjų patinka dėl didelių tembrinių bei efektų galimybių – keturių manualų instrumentas turi apie 70 registrų, leidžiančių kurti įspūdingą skambesį. Nors kai kurie vargonininkai kategoriškai atsisako groti elektroniniais vargonais, mano manymu, neverta bijoti tokių išmėginimų – juk tai praplečia profesinę patirtį ir suteikia įvairovės.
Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios vargonai – unikalūs savo istorija, tačiau, deja, šiuo metu nėra pačios geriausios būklės. Jie buvo pargabenti iš uždarytos bažnyčios Jungtinėse Amerikos Valstijose, o atskiros jų dalys ilgą laiką buvo laikomos rūsiuose. Tad instrumentas surinktas tarsi lego konstruktorius.
Prieš kiekvieną festivalį stengiamės juos kaip įmanoma geriau sureguliuoti ir suderinti, bet vargonai greitai grįžta į pradinę būklę, o tai apsunkina profesionalių muzikantų repertuaro atlikimą. Labai tikimės, kad ateityje atsiras galimybė šį instrumentą kapitališkai suremontuoti, kad jo skambesys galėtų džiuginti tiek atlikėjus, tiek klausytojus.
Žemalės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios vargonai – tikra mūsų krašto vertybė. Jie laikomi vienais paskutinių išlikusių baroko-klasicizmo kompozicijos vargonų Lietuvoje.
2018–2020 m. juos restauravo dr. Girėno Povilionio vadovaujama „Vargonų paveldo centro“ komanda: buvo peržiūrėta ir suremontuota daugiau nei 700 įvairių vamzdelių, sutvarkyta oro skirstymo dėžė, mechanika, atstatyti trūkstami žvaigždiniai varpeliai, suremontuotas unikalus keturvamzdis akustinis būgnas – tai reta detalė, išlikusi būtent šiuose vargonuose.
Restauruotas instrumentas buvo pašventintas ir iškilmingai suskambo 2020 metų rugpjūčio 16 dieną Šv. Roko atlaiduose.
Nors Žemalės vargonai neturi pedalinės klaviatūros, vieno manualo instrumentas puikiai tinka senajai muzikai atlikti, o istorinę muziką atliekantys atlikėjai itin vertina jų autentiškumą ir unikalų skambesį.
Iš skaudžios patirties
– Grįžtant prie festivalio pradžių pradžios, klausimas: kokios aplinkybės ir kokie žmonės turėjo sutapti, sueiti į vieną, kad būtent čia, Mažeikiuose, gimtų ši vargonų muzikos šventė?
– Mažeikių vargonų muzikos festivalis gimė iš itin asmeninės, net skaudžios mano gyvenimo patirties. Nors oficialiai esu baigusi du bakalaurus – muzikologijos ir pedagogikos – bei menotyros (muzikologijos) magistrą, vargonai mane lydėjo dar nuo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos laikų, kai šį instrumentą pasirinkau kaip fakultatyvą. Mano pirmoji mokytoja buvo vargonininkė Jurgita Kazakevičiūtė, kuri simboliškai dalyvaus ir šių metų Mažeikių vargonų muzikos festivalyje.
Mokyklos laikais man puikiai sekėsi groti: dalyvavau įvairiuose respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, kuriuose pelniau prizines vietas, koncertavau daugybėje bažnyčių su įvairiais atlikėjais. Vienas įsimintiniausių projektų buvo pasirodymas su smuikininku Zbignevu Levickiu ir arfininke Gabriele Ašmontaite Vilniaus rotušėje, kur aranžavome A. Vivaldi „Metų laikus“ vargonams, smuikui ir arfai – koncertas sulaukė didžiulio susidomėjimo, žiūrovų buvo tiek daug, kad teko jį kartoti.
Studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vargonų neapleidau, tačiau mane asmeniškai labai sukrėtė netikėta liga: prieš sudėtingą, daug ištvermės reikalaujantį tarptautinį M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursą, kuriam mane ruošė profesorė Virginija Survilaitė (taip pat dalyvavusi pirmajame Mažeikių vargonų festivalyje), mane palaužė viena iš reumatinių ligų formų. Nors liga nebuvo susijusi su grojimu, ji atnešė kasdienių kūno skausmų, todėl teko atsisveikinti su aktyvia vargonininkės karjera. Tai buvo labai skaudus išgyvenimas, dėl kurio prireikė net akademinių atostogų, kad galėčiau psichologiškai atsigauti.
Vis dėlto meilė vargonams niekur nedingo. Po metų pertraukos pradėjau svarstyti, kaip galėčiau likti šalia šio nuostabaus instrumento, bet juo nebegroti. Būtent tuomet gimė Mažeikių vargonų muzikos festivalio idėja – siekis ne tik puoselėti vargonų meną, bet ir dalytis šio instrumento grožiu su Mažeikių ir visos Lietuvos žmonėmis.
Tegul tik skamba klasikinė muzika
– Lukrecija, mūsų mieste Jūs gimėte, čia praleidote šiek tiek daugiau nei pirmąjį gyvenimo dešimtmetį ir viename iš savo interviu sakėte, jog tą laiką prisimenate miglotai.
O kokie Mažeikiai prieš Jūsų akis atsivėrė dabar, kai jau ketvirtus metus iš eilės susitinkate su šio miesto žmonėmis – tiek ruošdamasi festivaliams, tiek jų metu?
– Išties, vaikystės laikotarpį Mažeikiuose prisimenu gana miglotai. Žinau tik tiek, kad turėjau nuostabių kiemo draugų, su kuriais galėdavome žaisti iki vėlyvos nakties – manau, buvome bene paskutinioji karta, augusi be išmaniųjų telefonų ir visą laiką leidusi lauke.
Labai ryškiai atsimenu muzikos mokyklos metus, ypač paskutinę – šeštąją klasę. Mano fortepijono mokytoja Audronė Breitmozerienė atidavė man visą savo širdį ir laiką: kartu dalyvavome konkursuose, surengėme mano pirmąjį rečitalį, o svarbiausia – ji mane pastūmėjo stoti į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Ji tuomet man tiesiai šviesiai pasakė: „Užteks tau, Lukrecija, raugintis Mažeikiuose kaip agurkui – keliausi į Vilnių ir mokysiesi Čiurlionio mokykloje.“
Nors tada mintis atrodė baisi, šiandien esu jai be galo dėkinga. Esu tikra, kad jei būčiau likusi Mažeikiuose iki pilnametystės, nebūčiau tokia, kokia esu dabar. Nuo trylikos metų Vilniuje gyvendama savarankiškai, užsigrūdinau, tapau drąsi, entuziastinga ir charizmatiška visomis prasmėmis.
Žvelgdama atgal, matau, kad tuo metu Mažeikiuose man trūko naujovių, muzikinių ir kitų kultūrinių patirčių – tikrai jaučiausi tarsi marinuotas agurkėlis. Tačiau šiandien matau visiškai pasikeitusį miesto veidą: Mažeikiai sparčiai modernėja, jaučiu, kad čia gyvenantys žmonės vis labiau alkani profesionalių kultūrinių renginių.
Labai džiaugiuosi, kad miestas jau dabar turi tokių festivalių kaip mūsų vargonų festivalis vasarą ar teatro ir meno festivaliai rudenį. Vis tik nuoširdžiai linkėčiau, kad tikrieji, profesionalūs kultūros įvykiai Mažeikius lydėtų ne tik sezoniškai, bet visus metus – kad skambėtų klasikinė, ta tikroji muzika, atverianti žmonėms dar platesnius kultūrinius horizontus.
Audronė Malūkienė
Loading ...
