Re­gi­na Ūke­ly­tė: „Kiek­vie­ną ry­tą dė­ko­ju Die­vui, kad esu čia, Tel­šiuo­se, tarp že­mai­čių“

Tel­šių Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je skai­ty­to­jų ne­stin­ga, dau­gu­ma jų – vy­res­nio am­žiaus žmo­nės, vis dar trokš­tan­tys mo­ky­tis, pa­žin­ti, bend­rau­ti ir at­ras­ti.

Bib­lio­te­kos skai­tyk­lo­je dir­ban­ti vyr. bib­lio­te­ki­nin­kė Ra­sa Sta­ne­vi­čiū­tė ža­vi­si šios kar­tos ži­nių troš­ki­mu, ku­ris kar­tais di­des­nis nei jau­nų žmo­nių.

Vie­na to­kių iš­skir­ti­nių bib­lio­te­kos lan­ky­to­jų, drau­gių yra mo­ky­to­ja Re­gi­na Ūke­ly­tė, ku­ri prieš ke­le­tą me­tų per­si­kė­lė gy­ven­ti į Tel­šius ir pui­kiai įsi­lie­jo į mies­to gy­ve­ni­mą.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Ak­ty­vi veik­la

R. Ūke­ly­tė – ki­lu­si iš Vil­niaus, o di­džią­ją sa­vo gy­ve­ni­mo da­lį pra­lei­du­si Lin­ku­vo­je, kur dau­giau nei du de­šimt­me­čius dir­bo pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja, ug­dy­da­ma ne vie­ną kar­tą.

Re­gi­na vi­sa­da bu­vo ak­ty­vi – su sa­vo mo­ki­niais sta­tė spek­tak­lius, da­ly­va­vo cho­rų veik­lo­je ir an­samb­liuo­se, re­ži­sa­vo spek­tak­lius, kū­rė įvai­rius pro­jek­tus ir kt. Ji tvir­ti­na, kad kiek­vie­nos mo­ky­to­jos sva­jo­nė – bū­ti pri­si­me­na­mai sa­vo mo­ki­nių, ku­rie iki šiol ją ap­lan­ko ir ne­pa­mirš­ta.

Pa­si­rin­ko Že­mai­ti­jos sos­ti­nę

Į Tel­šius Re­gi­ną li­ki­mas at­ve­dė prieš ket­ve­rius me­tus. Ji pri­si­me­na, kad pra­džia šia­me mies­te bu­vo tik­ra tra­ge­di­ja: pra­si­dė­jo pan­de­mi­ja, nie­ko ne­pa­ži­no­jo, nie­kur ne­ga­lė­jo nuei­ti, pa­ti su­si­rgo CO­VID-19.

Pan­de­mi­jos lai­ko­tar­piu mo­te­ris ban­dė sa­ve ra­min­ti įvai­ria veik­la – iš­mo­ko daug nau­jų da­ly­kų: pa­pjė ma­šė tech­ni­kos, pri­si­lip­dė įvai­rių ka­ti­nų, ėmė­si nė­ri­mo ir pan.

Bė­gant lai­kui vis­kas grei­tai pa­si­kei­tė – pan­de­mi­ja po tru­pu­tį at­si­trau­kė, ir Re­gi­na pra­dė­jo mė­gau­tis gy­ve­ni­mu Tel­šiuo­se.

Nė­rė į veik­lą

Pir­miau­sia Re­gi­na pra­vė­rė Tel­šių Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės vie­šo­sios bib­lio­te­kos du­ris ir greit įsi­lie­jo į jos veik­lą, edu­ka­ci­jas, pro­jek­tus, ra­do bend­ra­min­čių.

Net­ru­ko pri­si­jung­ti ir prie bib­lio­te­ki­nin­kės Jo­li­tos su­bur­tų skai­to­vų, ku­rie ren­ka­si kiek­vie­no mė­ne­sio pir­mą pir­ma­die­nį. Vie­ną to­kį va­ka­rą, kai bib­lio­te­ko­je pe­da­go­gė skai­tė Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus ei­les, prie jos priė­jo Re­gi­na Chmie­liaus­kie­nė, Tel­šių ra­jo­no po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos pir­mi­nin­kė. Pir­miau­sia ją pa­trau­kė bend­ras var­das, ir Re­gi­na bu­vo pa­kvies­ta pri­si­jung­ti prie vis gau­sė­jan­čio Re­gi­nų klu­bo Tel­šiuo­se.

R. Ūke­ly­tė ak­ty­viai įsi­trau­kė ir į Tel­šių po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos veik­lą, kur jos kū­ry­bin­gu­mas at­si­sklei­dė dar la­biau – ji ku­ria įvai­rias kom­po­zi­ci­jas, spek­tak­lius apie trem­tį, siek­da­ma iš­sau­go­ti skau­džius is­to­ri­jos įvy­kius at­min­ty­je.

Me­džia­gos kom­po­zi­ci­joms kur­ti Re­gi­na ieš­ko kny­go­se: „Kai no­ri ką nors gra­žaus su­kur­ti, rei­kia la­bai daug per­skai­ty­ti. Dė­ko­ju li­ki­mui, kad tiek daug su­ži­no­jau apie trem­tį… La­bai sun­ku bu­vo skai­ty­ti ir aša­rą ne kar­tą te­ko nu­brauk­ti dėl skau­džių praei­ties įvy­kių, su­griau­tų li­ki­mų.“

Tel­šiuo­se at­ra­do fo­tog­ra­fi­ją

Be kū­ry­bos ir veik­los są­jun­go­je, Re­gi­na taip pat mėgs­ta fo­tog­ra­fuo­ti. Tel­šių Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je šiuo me­tu vei­kia jos nuo­trau­kų pa­ro­da, ku­rio­je at­si­spin­di ne tik gam­tos gro­žis, bet ir gi­lus ry­šys su su­pan­čia ap­lin­ka. Re­gi­na at­vi­rau­ja, kad tik Tel­šiuo­se ji su­pra­to, kiek daug gy­ve­ni­mo gro­žio ne­pas­te­bė­da­vo sku­bė­da­ma per dar­bus. Da­bar ji ry­tais ke­lia­si anks­ti, va­ži­nė­ja dvi­ra­čiu ir sten­gia­si įam­žin­ti aki­mir­kas, ku­rio­mis no­ri pa­si­da­ly­ti su ki­tais.

Re­gi­nos veik­loms nė­ra ga­lo – ji pie­šia, vai­di­na, re­ži­suo­ja, fo­tog­ra­fuo­ja ir yra pui­ki šei­mi­nin­kė. Kas ją pa­žįs­ta, tik­riau­siai dau­ge­lis yra ra­ga­vę jos nuo­sta­biai iš­kep­to Na­po­leo­no py­ra­go, ku­riuo ji pra­džiu­gi­na ne vie­ną.

Sen­jo­ro gy­ve­ni­mas

Į klau­si­mą „Koks tas sen­jo­ro gy­ve­ni­mas Tel­šiuo­se?“ Re­gi­na at­sa­kė: „Kiek­vie­ną ry­tą dė­ko­ju Die­vui, kad esu čia, Tel­šiuo­se, tarp že­mai­čių. Nors ki­ti juos ir kri­ti­kuo­ja dėl rūs­taus cha­rak­te­rio, ma­ne su­pa nuo­šir­dūs žmo­nės. Ne­sun­ku bu­vo pa­lik­ti dar­bą, aš lau­kiau pen­si­jos. To­kio am­žiaus žmo­gui jau sun­ku bu­vo dirb­ti su šiuo­lai­ki­niais mo­ki­niais ir spė­ti kar­tu su nau­jau­sio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis. Da­bar tu­riu lai­ko so­čiai sa­vo veik­loms, sa­vęs pa­ži­ni­mui, bend­ra­vi­mui. Kaž­ka­da bu­vau mo­ky­to­ja ir aš vi­sus mo­kiau, o da­bar aš mo­kau­si ir džiau­giuo­si, kad esu mo­ki­nė“, – sa­kė Re­gi­na ir pri­dū­rė, jog šian­dien yra lai­min­ga, tu­ri nuo­sta­bių drau­gų, be­ga­lę veik­los.

Žvelg­da­ma at­gal, mo­te­ris džiau­gia­si pra­bė­gu­sio­mis gra­žio­mis aki­mir­ko­mis ir užau­gin­tais mo­ki­niais. Šian­dien ji se­ka švie­ti­mo nau­jie­nas, ta­čiau sa­ko, kad jau ne­be­si­gi­li­na į jas, nors kar­tais ir ky­la no­ras pa­rep­li­kuo­ti.

Mei­lė kny­gai

R. Ūke­ly­tė įsi­ti­ki­nu­si, kad vis­ko ga­li­ma iš­mok­ti: „Jei meš­ką ga­li­ma iš­mo­ky­ti šok­ti, tai žmo­gus ga­li vis­ką. Vis­kas yra įma­no­ma.“

Re­gi­nos gy­ve­ni­mo mo­ty­va­to­rius, ska­ti­nan­tis ją ju­dė­ti į prie­kį ir ne­sus­to­ti, yra kny­ga. Ji daž­nai ci­tuo­ja ra­šy­to­jo Mar­ti­no žo­džius: „Žmo­gus, ku­ris skai­to kny­gas, pra­gy­ve­na tūks­tan­tį gy­ve­ni­mų, o tas, ku­ris ne­skai­to, tik vie­ną.“ Paš­ne­ko­vė įsi­ti­ki­nu­si, kad kiek­vie­no­je per­skai­ty­to­je kny­go­je žmo­nės vis tiek ką nors ras sau, ką nors pa­siims. Kny­go­se sly­pi min­čių aruo­dai, o vaiz­duo­tei čia tiek daug veik­los…

Re­gi­na įsi­ti­ki­nu­si, kad kny­gą nuo mū­sų to­li­nan­tis dirb­ti­nis in­te­lek­tas, so­cia­li­niai tink­lai ir in­ter­ne­tas jos vis tiek neats­tos.

Apie sva­jo­nes

R. Ūke­ly­tė mėgs­ta pa­sva­jo­ti ir ne­si­bai­mi­na apie sva­jo­nes kal­bė­ti gar­siai. Mo­te­ris la­bai no­ri nau­jo fo­toa­pa­ra­to ir iš­mok­ti siū­ti. Ka­dan­gi apie tai sva­jo­ja la­bai gar­siai, ti­ki, kad taip vis­kas ir įvyks. Pu­siau juo­kais pra­si­ta­rė, kad tu­ri dar vie­ną sva­jo­nę, ta­čiau ją at­skleis vė­liau…