Pyragai – nesibaigianti kūryba

Lapk­ri­čio 6-ąją mi­ni­ma Py­ra­gų die­na kas­met su­lau­kia vis di­des­nio su­si­do­mė­ji­mo. Kol vie­ni mi­nė­da­mi šią die­ną py­ra­gus šluo­ja iš par­duo­tu­vių len­ty­nų, ki­ti su ma­lo­nu­mu su­ka­si vir­tu­vė­je, kad pra­džiu­gin­tų sa­vo ar­ti­muo­sius, drau­gus, ko­le­gas gar­džiais de­ser­tais.

Py­ra­gų die­nos iš­va­ka­rė­se kal­bi­na­me tel­šiš­kę Sand­rą Va­si­liaus­kie­nę, be ku­rios ke­pa­mų py­ra­gų neap­siei­na nė vie­na šei­mos šven­tė.

Sand­ra dir­ba fi­nan­sų sri­ty­je ir sa­kė esan­ti skai­čių žmo­gus, o jos po­mė­gis ke­pi­niams lei­džia jai ati­trūk­ti nuo dar­bo ir at­ve­ria jos kū­ry­bi­nę pu­sę: at­pa­lai­duo­ja, su­tei­kia ga­li­my­bę imp­ro­vi­zuo­ti ir mė­gau­tis kū­ry­bos pro­ce­su. O ta­da vėl ga­li­ma sės­ti prie skai­čių.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Py­ra­gų ke­pi­mas ly­di nuo vai­kys­tės

Py­ra­gų, tor­tų ir ki­tų sal­du­my­nų ke­pi­mas Sand­rą ly­di nuo 14–15 me­tų. „Ma­ma ir tė­tis man lei­do ban­dy­ti, o ban­dy­ti bu­vo įdo­mu… Tuo­me­ti­nia­me laik­raš­ty­je bū­da­vo daug įvai­rių re­cep­tų, tad pra­dė­jau kep­ti py­ra­gus, sau­sai­nius ir da­ry­ti ki­to­kius de­ser­tus. Daž­nai tek­da­vo imp­ro­vi­zuo­ti, nes kar­tais ne­ras­da­vau vi­sų pro­duk­tų, ku­rie bu­vo re­cep­te. Kar­tais imp­ro­vi­za­ci­ja pa­vyk­da­vo, kar­tais – ne. Pir­ma­sis tor­tas, ku­rį iš­ke­piau, bu­vo „Me­du­tis“ ma­no 14-ojo gim­ta­die­nio pro­ga“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Ku­ria sa­vo re­cep­tus

Ieš­ko­da­ma nau­jų re­cep­tų ir idė­jų, Sand­ra ak­ty­viai žval­go­si in­ter­ne­te. Ji se­ka ke­le­tą ke­pė­jų so­cia­li­niuo­se tink­luo­se ir da­ly­vau­ja ke­pė­jų gru­pė­se, ku­rio­se vyks­ta dis­ku­si­jos apie įvai­rius de­ser­tus.

Sand­ra yra da­ly­va­vu­si ke­pė­jų mo­ky­muo­se, kur ga­vo ne tik ver­tin­gų ži­nių, bet ir dau­gy­bę re­cep­tų de­ser­tų, ku­riuos ten ga­mi­no. Te­ko ke­le­tą re­cep­tų ir nu­si­pirk­ti.

Kiek­vie­ną re­cep­tą pir­miau­sia ji iš­ban­do pa­gal ap­ra­šy­mą, o ta­da jau adap­tuo­ja pa­gal sa­ve: ma­ži­na cuk­raus kie­kį, ką nors pa­kei­čia, pri­de­da ar iši­ma ir ga­liau­siai tu­ri sa­vo uni­ka­lų re­cep­tą.

Pa­sak Sand­ros, jos vir­tu­vės ka­ra­lius – šo­ko­la­das, o mėgs­ta­miau­sias tor­tas, ko ge­ro, yra „Juo­das miš­kas“. Tai šo­ko­la­di­nis bisk­vi­tas, ap­tep­tas juo­du šo­ko­la­du, per­tep­tas grie­ti­nė­lės ir mas­kar­po­nės kre­mu bei sluoks­niu vyš­nių.

Emo­ci­jos per­si­duo­da į ga­mi­nį

Bisk­vi­tą tor­tui Sand­ra iš­si­ke­pa prieš die­ną ir pa­lie­ka jį su­bręs­ti. Ta­da pa­si­ruo­šia per­te­pi­mo kre­mus, ki­tus prie­dus ir pra­de­da tor­to su­rin­ki­mą. Sand­rai pa­tin­ka, kai ne­rei­kia nie­kur sku­bė­ti, ge­riau­sia, kai nie­kas ne­truk­do, yra vie­na na­muo­se. Pa­si­lei­džia mėgs­ta­mą mu­zi­ką ir ima­si dar­bo. „Vie­nin­te­lė tai­syk­lė – bisk­vi­tas ke­pa­mas ir tor­tas su­ren­ka­mas tik bū­nant ge­ros nuo­tai­kos. Ti­kiu, kad ta­vo emo­ci­jos per­si­duo­da į ga­mi­na­mą de­ser­tą. Su­rink­tas tor­tas ke­liau­ja su­bręs­ti, ki­tą die­ną yra puo­šia­mas“, – pa­sa­ko­jo ke­pė­ja.

Sand­ra tvir­ti­na, jog ir pa­ti mėgs­ta de­ser­tus – py­ra­gus, tor­tus, sau­sai­nius ir ki­tus ska­nės­tus. Ži­no­ma, ne kiek­vie­ną die­ną, bet šven­čių be sa­vo ke­pi­nių ji neį­si­vaiz­duo­jan­ti. Kar­tais ke­pa drau­gams, na, o pa­grin­di­niai val­gy­to­jai yra šei­mos na­riai.

Dip­lo­muo­ta vi­rė­ja

Sa­vo po­mė­gį tor­tų ke­pi­mą Sand­ra pa­va­di­no „sme­ge­nų jo­ga“: „Tai at­si­pa­lai­da­vi­mas ir džiaugs­mas, kai ska­naus tor­to ga­ba­liu­kas pra­džiu­gi­na ir su­tei­kia lai­mės.“

Ki­ta ver­tus, Sand­ra sa­kė esan­ti dip­lo­muo­ta vi­rė­ja, nes mo­kė­si mais­to ga­mi­ni­mo tech­no­lo­gi­jos, bet kon­di­te­ri­jos ten ne­bu­vo daug, to­dėl vis­ko iš­mo­ko pa­ti ban­dy­da­ma ir vis to­bu­lin­da­ma, imp­ro­vi­zuo­da­ma.

Kai dar­be Sand­ra pa­vargs­ta nuo skai­čių, jai ypač ge­ra pa­si­ner­ti į ke­pi­nius, imp­ro­vi­zuo­ti, puoš­ti, tie­siog mė­gau­tis. „At­ro­do, kad pail­si ir vėl grįž­ti prie tiks­lu­mo, kur imp­ro­vi­zuo­ti ne vi­sa­da ga­li“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Lai­kas pra­leis­tas kar­tu

Anot Sand­ros, da­bar, kai vis­ką ga­li­ma nu­si­pirk­ti ir pre­ky­bos cent­rai pil­ni vis­ko – tik pirk ir džiau­kis, ji la­biau­siai ver­ti­na tik­ras emo­ci­jas ir bend­ru­mo jaus­mą. Kiek­vie­nais me­tais, li­kus po­rai mė­ne­sių iki Ka­lė­dų, ji kar­tu su drau­ge ke­pa ka­lė­di­nį py­ra­gą, ku­rį bran­di­na pusantro–du mė­ne­sius, vis pa­lais­ty­da­mos stip­riai­siais gė­ri­mais.

„Man tai lai­kas su drau­ge, kai mud­vi mai­šo­me, pjaus­to­me ir kal­ba­mės. Šia­me be­pro­tiš­kai grei­ta­me lai­ke – trum­pas stab­te­lė­ji­mas ir lai­kas mums abiem ir apie mus. Ar­ba im­bie­ri­nių sau­sai­nių, ka­lė­di­nių na­me­lių ke­pi­mas! Tai vi­sas ri­tua­las pra­de­dant teš­los su­min­ky­mu, ko­čio­ji­mu, ke­pi­mu ir vė­liau de­ko­ra­vi­mu. Tai tie­siog me­di­ta­ci­ja, ne­rei­kia siek­ti to­bu­lo sau­sai­nio ar­ba na­me­lio de­ko­ro, man pa­ts mie­liau­sias de­ko­ruo­tas kar­tu su šei­ma, tru­pu­tį ne­pa­vy­kęs ar krei­vo­kas. Bet tai yra lai­kas kar­tu, nuo­sta­bios emo­ci­jos, ko par­duo­tu­vė­je ne­nu­si­pirk­si“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

S. Va­si­liaus­kie­nė tie­siog mė­gau­ja­si tor­tų ke­pi­mu, jai la­bai pa­tin­ka ga­min­ti, ta­čiau pri­si­pa­žįs­ta, jog bū­na die­nų, kai yra pa­var­gu­si ir no­ri pail­sė­ti, to­kiu me­tu ra­miai nu­si­per­ka ką nors par­duo­tu­vė­je ir ski­ria lai­ko sau su kny­ga ar­ba mez­gi­niu.

Tor­tų ma­dos

Sand­rai la­biau­siai pa­tin­ka „nuo­gi“ tor­tai su mi­ni­ma­lia puo­šy­ba – uo­go­mis, vai­siais, gy­vo­mis gė­lė­mis. Ta­čiau yra te­kę iš cuk­raus ma­sės lip­dy­ti įvai­rius per­so­na­žus. „Nors pra­džio­je at­ro­dė, kad tai neį­ma­no­ma, bet aš ma­nau, kad jei la­bai no­ri, ran­di in­for­ma­ci­jos, kaip tai pa­da­ry­ti. Da­bar tik­rai daug in­for­ma­ci­jos in­ter­ne­te, ga­li­ma ras­ti vaiz­do įra­šų, kur žings­nis po žings­nio pa­teik­ta, kaip nu­lip­dy­ti vie­no­kį ar ki­to­kį vai­kų mėgs­ta­mą per­so­na­žą“, – pa­sa­ko­jo ke­pė­ja.

Daž­niau­siai Sand­ra da­ro tor­tus su mi­ni­ma­lia „ap­dai­la“, ne­den­gia cuk­raus ma­se, kar­tais ap­te­pa svies­ti­niu kre­mu ar­ba šo­ko­la­do ga­na­šu. La­biau­siai įsi­mi­nę tor­tai – per­so­na­žai Kem­pi­niu­kas, Pim­pač­kiu­kas, prin­ce­sės-Bar­bės, kur reik­da­vo puo­šiant pra­leis­ti ne­ma­žai va­lan­dų, nes daug de­ta­lių ir įvai­rių prie­dų. Na, ir merg­va­ka­riui rei­kė­jo pa­si­steng­ti pi­kan­tiš­ko tu­ri­nio puo­šy­bos ele­men­tų pa­ga­min­ti.

Pak­laus­ta apie tor­tų ma­das, Sand­ra tei­gė ne­si­vai­kan­ti jų ma­dų: „Ma­nau, kad pa­pras­tu­mas ir tai­syk­lė „ma­žiau yra dau­giau“ vi­sa­da pa­de­da. Kas vie­nam at­ro­do la­bai gra­žu, ki­tam ga­li ne­pa­tik­ti, tad ši­to­je vie­to­je sun­ku ką pa­sa­ky­ti. Ma­no nuo­mo­ne, na­tū­ra­lios, val­go­mos de­ko­ra­ci­jos, šo­ko­la­das ar pa­pras­ti bisk­vi­ti­niai tru­pi­niai ga­li bū­ti pui­kūs de­ko­ro ele­men­tai. Svar­biau­sia ga­min­ti su ge­ra nuo­tai­ka ir mė­gau­tis pro­ce­su.“

Py­ra­gas „Šo­ko­la­di­nu­kas“

Ar­tė­jant Py­ra­gų die­nai Sand­ra da­li­ja­si pa­pras­tu šo­ko­la­di­nio py­ra­go re­cep­tu: „Šis py­ra­gas iš ma­no vai­kys­tės, jo pa­va­di­ni­mas gal ne­la­bai tin­ka­mas, nes skam­ba šiek tiek ra­sis­tiš­kai, tad aš jį va­di­nu „Šo­ko­la­di­nu­ku“.

Jums rei­kės:

• 2 kiau­ši­nių;
• 6 val­go­mų­jų šaukš­tų mil­tų;
• 2 val­go­mų­jų šaukš­tų ka­ka­vos (tam­sios, tin­ka­mos ke­pi­niams);
• 150 g cuk­raus (jei mėgs­ta­te sal­džiau, de­da­te dau­giau);
• 100 ml grie­ti­nės ar­ba grai­kiš­ko jo­gur­to;
• 1 ar­ba­ti­nio šaukš­te­lio ke­pi­mo mil­te­lių;
• žiups­ne­lio drus­kos, kad sko­niai su­si­ba­lan­suo­tų.

Svar­biau­sia ge­rai iš­plak­ti kiau­ši­nius su cuk­ru­mi ir drus­ka, kol ma­sė pa­si­da­ro bal­ta ir pa­di­dė­ja dvi­gu­bai, ta­da su­dė­ti grie­ti­nę ar­ba jo­gur­tą, ge­rai iš­mai­šy­ti. Ka­ka­vą, mil­tus ir ke­pi­mo mil­te­lius iš­si­jo­ti ir pa­ma­žu įmai­šy­ti į skys­tą­ją ma­sę. Ke­pi­mo for­mos dug­ną iš­klo­ti ke­pi­mo po­pie­riu­mi, su­pil­ti teš­lą ir kep­ti iki 180 laips­nių įkai­tin­to­je or­kai­tė­je 35 min. Ar py­ra­gas iš­ke­pė, pa­tik­rin­ti me­di­niu pa­ga­liu­ku. Išė­mu­si iš ke­pi­mo for­mos py­ra­gą šiek tiek at­vė­si­nu, per­pjau­nu pu­siau ir per­te­pu rūgš­tes­ne uo­gie­ne, daž­niau­siai ren­kuo­si juo­dų­jų ser­ben­tų.

O ant vir­šaus pi­lu iš­ly­dy­tą juo­dą­jį šo­ko­la­dą – 65 g juo­do šo­ko­la­do ir 35 g svies­to, iš­tir­pi­nu ga­rų vo­ne­lė­je. Ga­li­ma už­ber­ti rie­šu­tų, ga­li­ma ir ne­ber­ti, nes kuo dau­giau šo­ko­la­do, tuo ska­niau.“