Pro­fe­si­nę šven­tę mi­nin­čios slau­gy­to­jos: „Ma­ty­ti kiek­vie­ną pa­svei­ku­sį li­go­nį yra di­džiau­sias džiaugs­mas“

Pas­lau­gios, ati­džios, rū­pes­tin­gos, sku­ban­čios pa­dė­ti ir pa­cien­tui, ir gy­dy­to­jui – to­kias bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­jas daž­nai ma­to­me gy­dy­mo įstai­go­se. Joms ten­kan­ti at­sa­ko­my­bė įvai­ri – nuo grei­to gy­dy­mo spren­di­mų priė­mi­mo iki pa­pras­to, nuo­šir­daus po­kal­bio ar tie­siog pa­glos­ty­mo.
Tarp­tau­ti­nę slau­gy­to­jų die­ną šios pro­fe­si­jos at­sto­vės, dir­ban­čios VšĮ Re­gio­ni­nė­je Tel­šių li­go­ni­nė­je, šie­met tei­gia pa­si­tin­kan­čios emo­ci­nio nuo­var­gio fo­ne dėl CO­VID-19 li­gos, ka­ro Uk­rai­no­je, eko­no­mi­nių iš­šū­kių. Ta­čiau spe­cia­lis­tės ūpo ne­pra­ran­da: pa­šau­ki­mas pa­dė­ti ki­tiems, teik­ti pa­gal­bą ve­da jas į prie­kį ir mo­ty­vuo­ja.
Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ
Dė­me­sys ir in­ves­ti­ci­jos slau­gy­to­joms
Ge­gu­žės 12-ąją slau­gy­to­jai mi­nė­jo pro­fe­si­nę šven­tę. Šių me­tų Tarp­tau­ti­nės slau­gy­to­jų die­nos te­ma – „Slau­gy­to­jų ly­de­rių bal­sas: in­ves­tuo­ki­te į slau­gą ir gerb­ki­te tei­ses, kad bū­tų už­tik­rin­ta pa­sau­li­nė svei­ka­ta“. Dau­giau­siai dė­me­sio ra­gi­na­ma skir­ti bū­ti­ny­bei ap­sau­go­ti, rem­ti ir in­ves­tuo­ti į slau­gy­to­jo pro­fe­si­ją, sie­kiant su­stip­rin­ti svei­ka­tos sis­te­mas vi­sa­me pa­sau­ly­je, gerb­ti slau­gy­to­jų tei­ses.
„Slau­ga – į žmo­gų nu­kreip­ta prie­žiū­ra. Dėl to yra bū­ti­nos slau­gos ver­ty­bės, kaip užuo­jau­ta ir pa­gal­ba, gai­les­tin­gu­mas ir pa­siau­ko­ji­mas, žmo­gaus oru­mas. Nuo­šir­džiai svei­ki­nu vi­sas slau­gy­to­jas ir dė­ko­ju už kant­ry­bę ir tar­nys­tę.
Už tai, kad sku­ba­te pa­dė­ti, už­jau­čia­te, pa­lai­ko­te ta­da, kai pa­cien­tams sun­ku, pa­si­džiau­gia­te su jais lai­mės aki­mir­ką“, – pro­fe­si­nės die­nos pro­ga gra­žių žo­džių Tel­šių li­go­ni­nės slau­gy­to­joms ne­gai­lė­jo vy­riau­sio­ji slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rė Be­ru­ta Za­vads­kie­nė.
Jau­nų spe­cia­lis­tų trū­ku­mas
Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės sta­cio­na­ro sky­riuo­se ir Kon­sul­ta­ci­nė­je po­lik­li­ni­ko­je iš vi­so dir­ba 168 bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­jos. Dau­gu­ma jų pri­klau­so Lie­tu­vos slau­gos spe­cia­lis­tų or­ga­ni­za­ci­jai. Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės šios or­ga­ni­za­ci­jos pir­mi­nės gru­pės pir­mi­nin­kė, vy­res­nio­ji slau­gy­to­ja Ri­ta Šed­lec­kie­nė tei­gia, kad pa­grin­di­nė pro­ble­ma, su ku­ria šiuo me­tu su­si­du­ria slau­gy­to­jos – jau­nų spe­cia­lis­tų trū­ku­mas.
Jau­ni žmo­nės re­tai ren­ka­si šią spe­cia­ly­bę, nes rei­kia daug mo­ky­tis, dir­bant ten­ka di­de­lė at­sa­ko­my­bė, o at­ly­gi­ni­mas – nea­ti­tin­kan­tis ne­leng­vo dar­bo.
„Daug kas šiais lai­kais pri­klau­so nuo at­ly­gi­ni­mo, tad slau­gy­to­jos taip ir ren­ka­si, kur mo­ka dau­giau. Mū­sų li­go­ni­nė­je mik­rok­li­ma­tas yra la­bai ge­ras. Čia dirb­ti at­vyks­ta slau­gy­to­jų, aku­še­rių iš Klai­pė­dos, Ma­žei­kių ir la­bai džiau­gia­si dar­bo są­ly­go­mis. Ta­čiau kai ku­rie spe­cia­lis­tai tarp gy­dy­mo įstai­gų va­ri­juo­ja ir dėl ge­res­nio at­ly­gio“, – kal­bė­jo R. Šed­lec­kie­nė.
Pa­si­džiaug­ta, kad Lie­tu­vos slau­gy­to­jų są­jun­ga, Tel­šių li­go­ni­nė rū­pi­na­si spe­cia­lis­tų to­bu­lė­ji­mu, or­ga­ni­zuo­ja įvai­rius mo­ky­mus.
Sun­kūs me­tai Rea­ni­ma­ci­jos sky­riui
B. Za­vads­kie­nė tvir­ti­no, kad pa­sta­rie­ji pan­de­mi­jos me­tai itin sun­kūs bu­vo tiek vi­sam Rea­ni­ma­ci­jos sky­riui, tiek ir ten dir­ban­čioms slau­gy­to­joms. Rea­ni­ma­ci­jos sky­rius, pa­da­ly­tas į dvi da­lis, kaip įpras­ta, įvai­raus po­bū­džio pa­cien­tams tei­kė in­ten­sy­vią rea­ni­ma­ci­nę pa­gal­bą, taip pat gy­dė CO­VID-19 li­ga ser­gan­čius pa­cien­tus.
„Rei­kė­da­vo per­si­ren­gi­nė­ti, lai­ky­tis vi­sų hi­gie­nos rei­ka­la­vi­mų, kad iš­sau­go­tu­me tą „šva­rią­ją“ Rea­ni­ma­ci­jos sky­riaus pu­sę. Tos pa­tal­pos ne­di­de­lės, pri­tai­ky­tos tik pa­pras­tai rea­ni­ma­ci­jai, tad šiam sky­riui te­ko tik­rai di­de­lis iš­šū­kis. Džiau­gia­mės, kad slau­gy­to­jos su­ti­ko dirb­ti, iš­tvė­rė, at­lai­kė. Da­bar Rea­ni­ma­ci­jos sky­riu­je sklan­do po­sa­kis: „Išg­rio­vė­me Ber­ly­no sie­ną, ka­dan­gi vėl tu­ri­me „šva­rią“, tvar­kin­gą rea­ni­ma­ci­ją, su vie­nu izo­lia­to­riu­mi“, – kal­bė­jo B. Za­vads­kie­nė.
Šia­me sky­riu­je dir­ban­čios slau­gy­to­jos Vai­dos Ju­ciu­vie­nės tei­gi­mu, pir­mo­ji pan­de­mi­jos ban­ga at­ne­šė daug ne­ži­no­my­bės, to­dėl dirb­ti bu­vo itin sun­ku.
„Pra­džia bu­vo sun­ki, nes daug dar­buo­to­jų sir­go, o ir mums vis­kas bu­vo nau­ja. Po to ir pa­čios per­si­rgo­me, įga­vo­me imu­ni­te­tą. Ga­liu pa­si­džiaug­ti, kad Rea­ni­ma­ci­jos sky­riu­je dir­ba iš­ties pro­fe­sio­na­li ko­man­da – vi­si dar­buo­to­jai yra pui­kiai pa­ruoš­ti“, – sa­kė spe­cia­lis­tė.
Jai pri­tar­da­ma vy­res­nio­ji slau­gy­to­ja Ja­ni­na Zmai­lie­nė pa­žy­mė­jo, kad sky­rius pa­laips­niui bu­vo ap­rū­pin­tas vi­sa rei­ka­lin­ga įran­ga. Šiuo me­tu tu­ri­ma net 15 plau­čių ven­ti­lia­ci­jos apa­ra­tų. Nuo­lat dir­bant at­si­ra­do pa­tir­ties, pa­pil­do­mų me­to­di­nių re­ko­men­da­ci­jų, kaip slau­gy­ti „ko­vi­di­nius“ li­go­nius.
„Dir­bo­me sun­kiai, bet tik­rai ga­li­me pa­si­džiaug­ti tuo, kad ir slau­gos, ir ap­sau­gos prie­mo­nių ne­trū­ko. Jo­mis bu­vo­me ap­rū­pin­tos ir per pir­mą­ją, ir per ant­rą­ją pan­de­mi­jos ban­gą. Rei­kė­jo tik dė­vė­ti <…> Ži­no­ma, dar­bas su spe­cia­lia ap­ran­ga tik­rai sun­kus, po rū­bais karš­ta, kan­ki­no troš­ku­lys, pra­kai­tas net į ba­tus bė­go. Bet sau­gu­mas svar­biau­sia“, – pa­sa­ko­jo vy­res­nio­ji slau­gy­to­ja.
In­ten­sy­vi pa­cien­tų slau­ga
Kal­bin­tų Rea­ni­ma­ci­jos sky­riaus slau­gy­to­jų tei­gi­mu, itin daug jė­gų pa­rei­ka­la­vo in­tu­buo­tų „ko­vi­di­nių“ pa­cien­tų slau­ga, ku­ri ge­ro­kai ski­ria­si nuo įpras­tų pa­cien­tų Rea­ni­ma­ci­jos sky­riu­je prie­žiū­ros. In­tu­buo­tų li­go­nių slau­ga in­ten­sy­vi, kad jie gau­tų pro­fe­sio­na­lią pa­gal­bą, rei­ka­lin­ga juos pri­žiū­rė­ti vi­są pa­rą. Be to, kad pa­leng­vė­tų kvė­pa­vi­mas, pa­cien­tai bu­vo nuo­lat var­to­mi.
Itin skau­du spe­cia­lis­tėms bu­vo ma­ty­ti, kaip jų slau­gy­ti, at­ro­do, jau­no am­žiaus, stip­rūs žmo­nės iš­ke­liau­ja ana­pi­lin. Per ant­rą­ją pan­de­mi­jos ban­gą dau­gu­ma jų bu­vo ne­pa­sis­kie­pi­ję, nei­gė ko­ro­na­vi­ru­si­nę in­fek­ci­ją.
„Bai­siau­sia bū­da­vo, kai pa­cien­tų būk­lė stai­giai pa­blo­gė­da­vo. Ro­dė­si, kad si­tua­ci­ja ge­rė­ja, žmo­gus sveiks­ta, ir jis stai­ga išei­na iš gy­ve­ni­mo, nors tik­rai iš pa­sku­ti­nių­jų sten­gė­si iš­gy­ti, vyk­dė vi­sus mū­sų pa­lie­pi­mus“, – skau­džią pa­tir­tį pri­si­mi­nė slau­gy­to­jos Vai­da Ju­ciu­vie­nė ir Alė Mi­la­šie­nė.
Spe­cia­lis­tės per dar­bo me­tus tei­gia iš­mo­ku­sios at­si­ri­bo­ti nuo emo­ci­jų ma­tant ki­tų žmo­nių mir­tis, ta­čiau kar­tais bū­na to­kių at­ve­jų, kad žmo­gaus išė­ji­mas iš šio pa­sau­lio pa­lie­čia tik­rai skau­džiai. To­kio­mis aki­mir­ko­mis jas į prie­kį ve­da pa­šau­ki­mas pa­dė­ti ki­tiems.
„Vie­nas žmo­gus išei­na, o sky­riu­je gu­li ki­ti li­go­niai, ku­riems taip pat rei­kia pa­gal­bos, tad nė­ra ka­da aša­ro­ti. Ži­no­me, kad ki­tus rei­kia gel­bė­ti, ir tu­ri­me iš­lai­ky­ti sta­bi­lią psi­cho­lo­gi­nę bū­se­ną“, – sa­kė Vi­ta Kelp­šie­nė.
Dar­bas ku­pi­nas iš­šū­kių
Rea­ni­ma­ci­jos sky­riu­je šiuo me­tu dir­ba vy­res­nio­ji slau­gy­to­ja Ja­ni­na Zmai­lie­nė bei de­šimt bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­jų – Alė Mi­la­šie­nė, Vi­ta Kelp­šie­nė, Vai­da Ju­ciu­vie­nė, Man­dže­ta Za­ma­rie­nė, Ni­jo­lė Vait­kai­tie­nė, Auš­ra Ba­sie­nė, In­ga Ur­va­kie­nė, Jū­ra­tė Na­vic­ky­tė, Ri­ma Le­ka­vi­čie­nė ir Emi­li­ja Lu­kaus­kie­nė. Joms tal­ki­na pen­kios slau­gy­to­jų pa­dė­jė­jos.
Anot kal­bin­tų slau­gy­to­jų, jų dar­bas nie­ka­da ne­bū­na nuo­bo­dus – čia gau­su iš­šū­kių, stre­si­nių si­tua­ci­jų, kai rea­guo­ti ir priim­ti spren­di­mus rei­kia žai­biš­ku grei­čiu. Toks dar­bas rei­ka­lau­ja tiek pui­kių me­di­ci­nos ži­nių, tiek fi­zi­nės, tiek ir ge­ros psi­cho­lo­gi­nės svei­ka­tos.
„Šia­me sky­riu­je bet kas ne­pa­dirb­tų. Silp­nes­nių ner­vų, jaut­res­ni žmo­nės to­kios spe­cia­li­za­ci­jos net ne­si­ren­ka. Čia daž­niau­siai dirb­ti ryž­ta­si tik stip­rios as­me­ny­bės, ku­rios yra už­siau­gi­nu­sios „sto­res­nę odą“. Be to, šia­me sky­riu­je slau­gy­to­jos ne tik at­sa­kin­gos už li­go­nių slau­gą, bet tu­ri val­dy­ti daug apa­ra­tū­ros, pa­cien­tai bū­na itin su­dė­tin­gų būk­lių. Rea­ni­ma­ci­ja bend­ra – ten­ka ir suau­gu­siuo­sius gy­dy­ti, ir vai­kus, po ava­ri­jų ir trau­mų at­ve­ža­ma sun­kiai su­ža­lo­tų žmo­nių. Čia pa­si­tai­ko vis­ko“, – pa­sa­ko­jo J. Zmai­lie­nė.
Mo­te­ris šia­me sky­riu­je dir­ba nuo pat jo įsi­kū­ri­mo – net 27 me­tus. Vy­res­nio­ji slau­gy­to­ja tei­gia, kad pa­ti dar­bo pra­džia bu­vo la­bai įdo­mi, nes vis­kas bu­vo nau­ja, ne­ma­ty­ta. Ta­čiau per vi­sus tuos dar­bo me­tus kar­je­rą tęs­ti ki­ta­me sky­riu­je esą min­čių net ne­bu­vo. Juo­lab kad ir dar­bo są­ly­gos ge­rė­ja, apa­ra­tū­ra ir įran­ga at­nau­ji­na­ma.
Jai pri­ta­rė ir V. Ju­ciu­vie­nė, tu­rin­ti me­di­ci­ni­nės dar­bo pa­tir­ties po­lik­li­ni­ko­je ir už­sie­nio įstai­go­se. Slau­gy­to­ja sa­kė, kad dirb­ti šia­me sky­riu­je ryž­ta­si daž­niau­siai pa­šau­ki­mą tam tu­rin­tys žmo­nės. Ener­gin­ga mo­te­ris di­džiuo­ja­si dirb­da­ma to­kį dar­bą, ku­ria­me ga­li rea­li­zuo­ti sa­ve.
„Ne man sė­dė­ti prie kom­piu­te­rio, ra­šy­ti re­cep­tus ir ves­ti į sis­te­mą pa­cien­tų diag­no­zes. Di­džiuo­juo­si tuo, ką da­rau. Ne kiek­vie­nas ga­li dirb­ti to­kį dar­bą, o man tai yra kaip pa­šau­ki­mas“, – pa­žy­mė­jo ji.
Ke­lia ne­ri­mą pa­cien­tų abe­jin­gu­mas
Slau­gy­to­jos džiau­gia­si, kad po­žiū­ris į jų dar­bą bė­gant me­tams kei­čia­si. Anks­čiau to­kie dar­buo­to­jai bu­vo lai­ko­mi vi­du­ri­nio­sios gran­dies at­sto­vais, o da­bar bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­jos – ly­gia­ver­tė ko­man­dos da­lis. Žmo­nės su­pran­ta, kad di­de­lė da­lis svei­ki­mo pro­ce­se pri­klau­so nuo slau­gy­to­jų dar­bo, tad dau­gu­ma ver­ti­na jų in­dė­lį, rū­pes­tį, pa­gal­bą. Išau­go pa­si­ti­kė­ji­mas slau­gy­to­jo­mis.
Pa­čioms spe­cia­lis­tėms šio­mis die­no­mis ne­ra­mu, kad ne­re­tai pa­cien­tai į me­di­kus krei­pia­si per vė­lai. Ga­na daž­nai vy­res­nio­sios kar­tos at­sto­vai į li­go­ni­nę at­ve­ža­mi tik ta­da, kai jau rei­kia di­de­lės pa­gal­bos ar­ba net kai pa­dė­ti pra­ktiš­kai ne­be­ga­li­ma.
„Vi­sa­da sa­kau, kad ko­mu­ni­ka­ci­ja yra pa­ts ga­lin­giau­sias gink­las – mes tu­ri­me vie­ni su ki­tais kal­bė­ti, bend­rau­ti, ne­bi­jo­ti at­vyk­ti į li­go­ni­nę. Juk čia vi­si no­ri pa­dė­ti, nie­kas nie­ko ne­da­ro pik­ty­biš­kai. Vi­siems pa­si­tai­ko ne­su­si­kal­bė­ji­mų, bet vi­si mes no­ri­me pa­dė­ti pa­cien­tams, tik­rai ne pa­kenk­ti. Sten­gia­mės, kad iš li­go­ni­nės kiek­vie­nas išei­tų lai­min­gas, ge­res­nės svei­ka­tos. Ma­ty­ti kiek­vie­ną pa­svei­ku­sį li­go­nį, su­si­tik­ti gat­vė­je yra di­džiau­sias džiaugs­mas“, – tei­gė V. Ju­ciu­vie­nė.