Žemaičių muziejuje „Alka“ nuo seno buvo kaupiamas mokslinis archyvas – labai svari, dokumentuota istorinė medžiaga. Ji labiau prieinama visuomenei tapo pastačius (1991 m.) naują muziejaus administracinį pastatą. Iki to laiko jau buvo subrendęs poreikis muziejui turėti biblioteką, todėl 1992 m. viena patalpa buvo paskirta įkurdinti bibliotekai, netrukus čia buvo perkeltas ir mokslinis archyvas.
Bibliotekai vadovauti buvo paskirta muziejininkė Irena Ramanauskienė. Ji pasakojo (išspausdinta „Žemaičių žemės“ žurnale. 1994 m. Nr. 1. P. 24): „Vertingiausias yra bibliotekos mokslinis archyvas. Jame dabar apie 400 darbų. Daugiausiai – Žemaitijoje vykusių archeologinių kasinėjimų aprašymai, etnografinių ekspedicijų medžiaga.
Vertingi bibliotekoje – Juozo Perkovskio kraštotyriniai darbai. Kelias bylas sudaro jo parengti „Liaudies meno pavyzdžiai“. Ten – piešiniai, fotografijos, atvirukai, komentarai. Jie daugiausia domina tautodailininkus, profesionalius dailininkus, etnografus. Muziejuje yra daug didžiojo Žemaičių Kalvarijos kraštotyrininko Konstantino Bružo darbų. Daugiausiai jie pasakoja apie Žemaičių Kalvariją, poetą Vytautą Mačernį. Žemaitijos kultūrinio gyvenimo tyrinėtojus. Daugelyje bylų saugomi Žemaitijos kultūrinio gyvenimo aprašymai.“
Muziejaus mokslinio archyvo aruode iki šiolei jau prikaupta per devynis šimtus aprašų įvairiomis temomis, kuriuos pateikia dažniausiai muziejininkai bei žmonės iš išorės.
Taigi remdamiesi muziejaus moksliniame archyve saugomu (byla A-220) Telšių gyventojos Petronėlės Drobavičienės, gim. 1909 m., pasakojimu, kurį 1980 m. užrašė muziejininkė Marina Petrauskienė, kviečiame prisiminti ilgus šimtmečius šalia mūsų gyvenusią žydų bendruomenę ir jos išskirtinę kultūrą.
„Aš, Drobavičienė Petronėlė, gimiau kumečių Budreckių šeimoje. Be manęs, augo dar du vaikai. Tėvams buvo sunku išlaikyti tokią šeimą. Todėl vos sulaukusi 16 metų ištekėjau. Vyras mane paliko su dviem mažom mergaitėm, o pats 1929 m. išvyko į Braziliją gyvačių gaudyti. Jo nebesulaukiau – dingo be žinios. Reikėjo kažkaip duonos užsidirbti, todėl stojau tarnauti pas žydą Icikovičių Telšiuose, o mergaites leidau į vienuolių kazimieriečių darželį. Vienuolės buvo geros, mylėjo vaikus, auklėjo religingai, gerai maitino. Už darželį mokėti nereikėjo, nes vienuolės žinojo mano padėtį.
Žydai Icikovičiai gyveno labai turtingai. Šeimininkas iš aplinkinių gyventojų supirkinėdavo odas ir veždavo į Klaipėdą, kur gyveno Icikovičiaus brolis, kuris perpirkdavo odos žaliavą ir ją laivais kažkur išsiųsdavo.
Icikovičiai vaikų neturėjo, todėl jų šeima susidėjo iš šeimininko, jo žmonos ir žmonos motinos. Jie turėjo didelį mūrinį namą su „salkomis“ priešais dabartinį kino teatrą „Džiugas“. Ten tarnauti pradėjau 1930 m. ir ištarnavau penkerius metus. Pradžioje, kai parėjau tarnauti, tvarkydama kambarius vis rasdavau ant grindų išmėtytų litų. Aš tuos pinigus surinkdavau ir padėdavau ant stalo. Už sąžiningumą jie mane labai mylėjo. Davė man kambarį, kur vakarais parsivesdavau savo vaikus, ir įvairiom progom gaudavau dovanų.
Nors šeimininkai buvo geri, bet tarnauti buvo sunku. Žydai turėjo skirtingą nuo mūsų tikėjimą ir keistų papročių. Jie valgydavo tik šviežią mėsą, kurią vadino „košerna“. Paukštį ar gyvulį turėdavo pjauti tik rabinas „riezninkas“, kitaip visai nevalgydavo mėsos. Žydai nevalgydavo kiaulienos, nes to neleido jų tikėjimas. Jie eidavo melstis į savo bažnyčią, kurią vietiniai lietuviai ir patys žydai vadino „šule“. Žydų bažnyčių buvo ir daugiau: viena – toje vietoje, kur dabar yra draudimo inspekcija; kita – priešais draudimo inspekcijos pastatą Laisvės gatvėje, tai didžioji „šulė“, kurioje labiausiai meldėsi žydai; trečia – Kalno gatvėje priešais sporto mokyklą. Melsdavosi tik vyrai, moterų ten neįleisdavo. Per Velykas jiems buvo draudžiama valgyti duoną, todėl vietoj duonos valgė iš vandens ir miltų keptus paplotėlius, vadinamus macais. Jų šventės prasidėdavo saulei leidžiantis. Švenčių dienomis žydai negalėdavo brėžti degtukų, virti valgyti (valgydavo tik atšildytą maistą), nedirbo jokių darbų.
Žydai reikalaudavo, kad indai, kuriuose buvo pieniški ir mėsiški patiekalai, būtų plaunami atskiruose vandenyse. Jei pamatydavo peilį plaunant kartu su indais, kur buvo pieniškas maistas, labai pykdavo ir peilį kišdavo į žemę, kad nusivalytų.
Iš pradžių mane labai sekė, kad viską daryčiau, kaip liepiama. Kai pripratau prie esamos tvarkos, šeimininkai nebesekė. Kai šeimininkai nematydavo, visus indus plaudavau viename puode.
Jei pro žydo namus nešdavo numirėlį, reikėdavo visą vandenį, kuris buvo namuose, išpilti lauk, kad vandenyje neapsigyventų mirusiojo siela.
Numirusius žydus – vyrus, moteris ir vaikus – nešdavo į namelį, esantį prie žydų kapinių. Ten numirėlį nuplaudavo, pasūdydavo druska ir paguldydavo į karstą. Mirusysis jame gulėdavo iki saulės laidos. Paskui išimdavo iš karsto ir vyniodavo į drobulę. Į duobę buvo guldomas be karsto, suvyniotas tik į minėtą įkapių drobulę. Todėl į tą patį karstą buvo guldomi visi mirusieji. Duobėje, mirusiojo kojų gale, padėdavo lazdelę. Jie tikėjo, kad lazdelė būsianti reikalinga tada, kai pašauktas mirusysis kelsis į Dievo teismą, tada atsispirs į lazdelę ir pirmas ten nubėgs.
Šeimininkai buvo geri ir labai gailėjo, kai nuo jų išėjau.“
Muziejininkė Marina PETRAUSKIENĖ
Loading ...
