Pra­no Ge­nio gy­ve­ni­mo vin­giai nau­jo­je „Al­kos“ kny­go­je

Pas­ku­ti­nį va­sa­ros sek­ma­die­nį Sak­ra­li­nio pa­vel­do eks­po­zi­ci­jo­je pri­sta­ty­ta nau­jau­sia Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ iš­leis­ta kny­ga ir vie­no eks­po­na­to pa­ro­da „Pra­nas Ge­nys. Mu­zie­ji­nin­kas. Poe­tas. Mo­ky­to­jas“. Ren­gi­nys skir­tas vie­no iš mu­zie­jaus įkū­rė­jų – Pra­no Ge­nio – 71-osioms mir­ties me­ti­nėms įpras­min­ti (1902 02 16–1952 08 26). Lei­di­nį pri­sta­tė Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ eks­kur­si­jų va­do­vė, is­to­ri­kė Ja­ni­na Bu­ce­vi­čė ir kny­gos su­da­ry­to­ja kul­tū­ri­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tė Do­na­ta Kaz­laus­kie­nė.

Nuo Kal­nė­nų iki Ma­ci­kų la­ge­rio. Į šį sa­ki­nį ga­lė­tų tilp­ti vi­sa vie­no ak­ty­viau­sių Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ stei­gi­mo ini­cia­to­rių poe­to P. Ge­nio gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja, ku­rią pla­čiai ren­gi­ny­je pri­sta­tė J. Bu­ce­vi­čė. Su­si­rin­ku­sie­siems taip pat pa­pa­sa­ko­ta apie iš­kal­bin­gus eks­po­na­tus pa­ro­do­je, iliust­ruo­jan­čius P. Ge­nio as­me­ny­bę. Tai – P. Ge­nio pro­tė­vių du­be­nė­lis, as­me­ni­nis mu­zie­ji­nin­ko fo­tog­ra­fi­jų al­bu­mas, stik­lo ne­ga­ty­vas ir laiš­kas, ka­lint P. Ge­niui Ma­ci­kų la­ge­ry­je (Ši­lu­tės r.).

Kas jis? Pra­nas Ge­nys – žmo­gus, ku­rio var­das ge­rai ži­no­mas ne tik Tel­šiuo­se, bet ir vi­so­je Že­mai­ti­jo­je. Pa­žįs­ta jį žmo­nės ir kaip poe­tą, pub­li­cis­tą, kul­tū­ros vei­kė­ją, vie­ną iš mu­zie­jaus „Al­ka“ įkū­rė­jų bei sta­ty­to­jų. Tai tra­giš­ko li­ki­mo, bet ne­pap­ras­tai tvir­tos, už­grū­din­tos va­lios žmo­gus. Kar­tu jis ir sva­jo­to­jas, ro­man­ti­kas, įspau­dęs ryš­kius, ne­nyks­tan­čius pėd­sa­kus, iki šių die­nų iš­li­ku­sius Že­mai­ti­jos, o ypač Tel­šių, kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me.

Teks­tuo­se – ži­no­mo žmo­gaus biog­ra­fi­jos at­spin­džiai ir vie­nų su ki­tais per­si­py­nu­sių teks­tų sam­plai­ka: biog­ra­fi­nės gy­ve­ni­mo de­ta­lės, ap­ra­šy­tos is­to­ri­jos ir iš­li­kę epi­zo­dai, pa­si­da­li­ji­mas P. Ge­nio fo­tog­ra­fi­jo­mis, jo pa­ties už­fik­suo­tais kad­rais ir, be abe­jo, ei­lė­mis, ku­rios ir bu­vo es­mi­nis P. Ge­nio dva­sios bei pa­sau­lė­jau­tos va­rik­lis. Įdo­mus, tu­ri­nin­gas ir tra­giš­kas šio žmo­gaus gy­ve­ni­mas.

P. Ge­nio kū­ry­bos truk­mė – du de­šimt­me­čiai, tru­kę Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos me­tais. Per tą lai­ką jis iš­lei­do tris poe­zi­jos kny­gas: „Džiu­go var­pai“ (1929 m.), „At­na­ša­vi­mai“ (1935 m.), „Rū­pin­to­jė­liai“ (1941 m.), kar­tu su Ka­ziu Moc­ku­mi su­da­rė kny­gą „Že­mai­čių kan­ki­niai“, iš­spaus­di­no poe­mą „Rai­niai“, pa­ra­šė daug pro­zos, dra­ma­tur­gi­jos kū­ri­nių, pub­li­ka­vo straips­nius spau­do­je. Kū­ry­ba P. Ge­niui bu­vo išei­tis ap­si­sau­go­ti nuo bū­ties ab­sur­diš­ku­mo ir ka­tast­ro­fiš­kos bū­se­nos su­si­rgus.

Ren­gi­ny­je su­si­rin­ku­sie­siems bu­vo per­skai­ty­ta ke­le­tas P. Ge­nio ei­lė­raš­čių, sa­vo poe­zi­jos kū­ri­nį „Al­ka“, ku­ris taip pat yra kny­go­je, pa­kvies­ta pa­skai­ty­ti au­to­rė, poe­tė Ire­na Dau­ba­rie­nė.

P. Ge­nys mė­go bend­rau­ti su žmo­nė­mis, va­ži­nė­jo po apy­lin­kes, lan­kė vie­ti­nius, ra­šė laiš­kus val­džios at­sto­vams, kul­tū­ros ir me­no vei­kė­jams: dai­li­nin­kams, ra­šy­to­jams, poe­tams, re­ži­sie­riams. Laiš­kų teks­tuo­se ap­ra­šo­ma P. Ge­nio sa­vi­jau­ta, jo iš­gy­ve­na­ma so­cia­li­nė izo­lia­ci­ja, ne­ri­mas ir mir­ties nuo­jau­tos. Pag­rin­di­nė vi­sų teks­tų na­ta vis dėl­to bu­vo ma­žo­ri­nė: ne pa­si­da­vi­mas ne­vil­čiai, o at­si­da­vi­mas aki­mir­kos džiaugs­mui.

Kny­go­je – de­šim­tys Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ rin­ki­niuo­se sau­go­mų fo­tog­ra­fi­jų, įvai­riais as­pek­tais at­spin­din­čių įvai­rių lai­ko­tar­pių is­to­ri­jos ir kul­tū­ros rai­dą bei mu­zie­ji­nin­ko, poe­to, mo­ky­to­jo, fo­tog­ra­fo P. Ge­nio pa­li­ki­mą.

La­bai svar­bus mo­men­tas ap­ra­šant mu­zie­jaus kū­ri­mo­si ir vie­no iš jo kū­rė­jų is­to­ri­ją bu­vo pa­žin­tis su Že­mai­čių mu­zie­ju­je „Al­ka“ sau­go­mu fo­tog­ra­fi­jų ar­chy­vu. Šios nuo­trau­kos iš­kal­bin­gai iliust­ruo­ja XX a. įvy­kius, pa­ki­li­mus ir nuo­smu­kius.

„Pra­no Ge­nio ne­be­li­ko, ta­čiau svar­biau­sias jo kū­ri­nys – Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“ iš­li­ko. Bu­vo pri­sta­ty­ti vie­no iš Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ įkū­rė­jų Pra­no Ge­nio biog­ra­fi­niai epi­zo­dai, Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ kū­ri­mo­si is­to­ri­ja. „Al­ka“ per de­vy­nias de­šim­tis me­tų ta­po svar­biau­siu mu­zie­ju­mi Že­mai­ti­jo­je nuo ar­cheo­lo­gi­jos iki šiuo­lai­ki­nio me­no. Mu­zie­jaus de­vy­nias­de­šimt­me­čiui įpras­min­ti bu­vo pa­reng­tas Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­bos ir Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės fi­nan­suo­ja­mas pro­jek­tas „Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“: 90 me­tų is­to­ri­jos“, ku­rio re­zul­ta­tas yra ši kny­ga“, – sa­kė lei­di­nio „Pra­nas Ge­nys. Mu­zie­ji­nin­kas. Poe­tas. Mo­ky­to­jas“ su­da­ry­to­ja D. Kaz­laus­kie­nė.

Kny­go­je kvie­čia­me leis­tis drau­ge į pa­žin­ties nuo­ty­kį su P. Ge­nio as­me­ny­be, pa­nir­ti į ana­li­zę per jo pa­ties sau iš­si­kel­tus ir įveik­tus iš­šū­kius, per ei­lė­raš­čių teks­tų gi­lu­mą ir fo­tog­ra­fi­jas, per drau­gų ir ko­le­gų siųs­tus laiš­kus, per rank­raš­čių teks­tus.

Po ren­gi­nio kny­gos su­da­ry­to­ją D. Kaz­laus­kie­nę ir is­to­ri­kę J. Bu­ce­vi­čę svei­ki­no Tel­šių vys­ku­po ge­ne­ral­vi­ka­ras Vi­lius Vik­to­ra­vi­čius, Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vi­ce­me­rė Ag­nė Ja­ka­vi­čiu­tė-Mi­liaus­kie­nė, ko­le­gos.

Vie­no eks­po­na­to pa­ro­dą, ku­ri veiks iki rug­sė­jo 26 d., ga­li­te ap­žiū­rė­ti Sak­ra­li­nio pa­vel­do eks­po­zi­ci­jo­je, kny­gą „Pra­nas Ge­nys. Mu­zie­ji­nin­kas. Poe­tas. Mo­ky­to­jas“ įsi­gy­ti ga­li­ma Sak­ra­li­nio pa­vel­do eks­po­zi­ci­jo­je (Ka­ted­ros a. 6, Tel­šiai) ir Že­mai­čių kai­mo mu­zie­ju­je (Ma­lū­no g. 5, Tel­šiai).

Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ inf.