Buvusi mažeikiškė Dovilė Daveluy, daug metų su šeima gyvenanti Prancūzijoje, sakė: „Mano vaikai kitaip neįsivaizduoja savo atostogų – vasara jiems – pas senelius Šerkšnėnuose.“
Metai bėga, vaikai jau įžengė į paauglystę, tačiau noras aplankyti Lietuvą ir artimuosius neblėsta.
Šiemet Dovilės sūnus 14-os metų Augustas Daveluy pas senelius ne tik pailsėjo, bet ir pasivaržė. Jis dalyvavo Pasienio festivalio bėgime.
Su Augustu ir jo mama kalbėjomės apie Lietuvą, sportą, kuris berniukui – labai svarbus užsiėmimas, o taip pat – apie artėjančius mokslo metus.
– Kiekvienų metų vasarą atvažiuoji į Lietuvą. Kas čia labiausiai patinka?
Augustas: Čia labai gražu: miškai, pievos… Patinka būti gamtoje, maudytis tvenkinyje. O svarbiausia, pasimatau su seneliais, tetomis, pusbroliu, pussesere.
Visada pakeliaujame po Žemaitiją. Esu buvęs ir Vilniuje, bet prieš daug metų.
– Neblogai kalbi lietuviškai. Kodėl tau svarbu mokėti kalbą?
Augustas: Lietuvoje yra mano artimųjų, tad jei nemokėčiau lietuviškai, negalėčiau susikalbėti.
Dėl to, kad išmokčiau kalbą, labai stengėsi mama. Čia būdamas ir šnekėdamas lietuviškai tai darau vis geriau. Per metus kažką užmirštu, bet atvažiavęs vėl prisimenu, kaip reikia kalbėti.
– Artėja nauji mokslo metai. Kaip jiems ruošiatės?
Dovilė: Prancūzijoje, kitaip nei Lietuvoje, nėra Rugsėjo pirmosios šventės, mokytojams nenešama gėlių. Tad pasiruošimas paprastas: nusiperki reikmenų, ir tiek. Ir mokslo metai šiemet prasidės rugsėjo 4 dieną, nes rugsėjo 1-oji – penktadienis.
– Kokie mokymosi proceso ypatumai Prancūzijoje?
Dovilė: Mokomasi nuo pirmadienio iki šeštadienio, pamokos trunka nuo aštuonių iki penkių. Tik trečiadienį trumpiau – nuo 9 iki 12 val.
Tiesa, nuo vidurdienio visi turi 2 valandų pietų pertrauką. Per šią pertrauką mokiniai dalyvauja įvairiose veiklose, būrelių užsiėmimuose. Augustas yra užsirašęs į sportinius būrelius.
Kas šešias savaites mokiniams suteikiamos atostogos, t. y., jie šešias savaites mokosi, o dvi atostogauja.
– Kas labiausiai patinka mokykloje?
Augustas: Labiausiai patinka būti su draugais, o iš pamokų – sporto užsiėmimai ir istorija. Ir kelionės. Šiemet spalio mėnesį su keliais mokytojais vyksime savaitei į Graikiją.
Dovilė: Mokykla organizuoja projektus, keliones. Kadangi Paryžiuje kitais metais vyks vasaros olimpinės žaidynės, Augusto minėtas projektas susijęs su olimpinėmis žaidynėmis. Pavyzdžiui, mokiniai važiuos į vietą Graikijoje, kur surengtos pirmosios šios žaidynės. Su jais keliaus istorijos mokytojas, prancūzų kalbos mokytojas, sporto mokytojas. Taigi, toks tarpdisciplininis projektas.
Praėjusiais mokslo metais mokykla surengė ekspediciją į Prancūzijos regioną Overnę. Ten kalnuotos vietovės, yra daug ugnikalnių. Vaikai laipiojo po kalnus, rinko uolienas, kartu su gamtos mokslų mokytoju jas tyrinėjo.
– Pasienio festivalyje 14–19 metų jaunimo grupėje buvai pirmas. Kaip kilo mintis dalyvauti šiame bėgime?
Augustas: Pasiūlė močiutė. Ji žinojo, kad liepos mėnesį dalyvavau bėgime, kurį organizavo Paryžiaus Sen Žermeno futbolo klubas. Jis vyko Paryžiuje, vaikai bėgo 3 kilometrus. Atbėgau 10-as iš beveik 300 dalyvių. Kadangi šiose varžybose pavyko gerai pasirodyti, močiutė pasiūlė išbandyti jėgas ir Pasienio festivalyje.
Ir anksčiau dalyvaudavau panašiose varžybose: pernai mokykloje organizuotame bėgime pelniau pirmą vietą, dalyvavau ir mūsų Montvilio miestelyje gegužę vykusiame bėgime.
– Kokie įspūdžiai liko iš Pasienio festivalio?
Augustas: Bėgti buvo sunku, trasos kelias tai kilo, tai leidosi. Tačiau patiko bėgant grožėtis vaizdais. Patiko šios šventės muzikinė programa, buvo skanaus maisto. Kai atbėgome, mums davė medalius ir pusmarškonės košės. Bet man ji skaniai neatrodė, tad atidaviau seneliui.
Dovilė: Juokėmės: kas bėgo, kas valgė… Man įdomu tai, kad Pasienio festivalio bėgimo startas buvo Lietuvoje, o finišas – Latvijoje. Beje, dėl apdovanojimų buvo juokinga situacija. Augustas atbėgo trečias iš visų dalyvių, bet apdovanojimai buvo teikiami atskirai merginoms, berniukams, moterims ir vyrams. Aš buvau užrašiusi visą Augusto vardą – Jules August Daveluy, tai kai atėjo eilė sveikinti laimėtojus, jį pakvietė su merginomis. Bet paskui viską išsiaiškino.
– Kadangi užsiminėt apie lietuviškus patiekalus, klausiu, ką labiausiai mėgsti iš lietuviškos virtuvės?
Augustas: Man patinka koldūnai, cepelinai, žemaičių blynai.
– Ar būdamas pas senelius taip pat sportuoji?
Augustas: Šerkšnėnuose buvau mėnesį. Daug bėgiojau. Kartais pusvalandį per dieną tam skyriau, kartais ir po valandą, tai priklausė nuo distancijos sudėtingumo ir noro. Dabar labai gerai pažįstu Šerkšnėnus, nes bėgau visur, įvairiais keliais, takeliais.
Pasitaikė karštos dienos, sportuoti buvo sunku, bet žinau, kad tai daryti reikia nuolat. Dar žaidžiau futbolą su artimaisiais: seneliu, pusbroliais, pussesere, plaukiojau tvenkinyje. Namie irgi sportuoju – atlieku įvairius pratimus.
– Sportuoji savo malonumui ar sieki kokių nors rimtesnių rezultatų?
Augustas: Aštuonerius metus žaidžiu futbolą, rungtyniauju šoninio saugo pozicijoje.
Kitais metais žaisiu naujoje futbolo komandoje – Pavilly FC, Normandijoje, prieš tai rungtyniavau Neuilly Plaisance NPFC. Treniruotės bus antradienį ir ketvirtadienį, po pamokų. Iki ten reiks toliau važiuoti – traukiniu galima nuvažiuoti per valandą, mašina – per 20 min. Taigi, sunkoka ten nukakti, bet man tai labai svarbu.
– Kokią futbolo komandą pats palaikai?
Augustas: Visada palaikau Paryžiaus Sen Žermeno komandą. Bet manau, kad šios ekipos sudėtis dabar nėra labai gera, gali prasidėti ir nuosmukis.
– Gal žinai kokį lietuvį sportininką?
Augustas: Žinau krepšininką Arvydą Sabonį, plaukikę Rūtą Meilutytę. Mano pusbrolis Domantas Šluta – futbolininkas, jis daug metų žaidė Telšių „Džiugo“ komandoje.
Rugilė VENCKUTĖ