Muziejaus gatvės pradžioje, nedideliame kioskelyje, jaukiai apsuptame eglučių, bene tris dešimtmečius telšiškių laikrodžiais rūpinasi Artūras Ganys. Tėvelio amatą perėmęs laikrodininkas kaip žuvis vandenyje nardo po šimtus, o kartais ir tūkstančius smulkiausių laikrodžio detalių.
Nors darbo stoka Artūras ir nesiskundžia, tačiau tenka jam pripažinti, jog mechaninių laikrodžių žmonėms reikia vis mažiau, šią nišą sparčiai užima išmanieji laikrodžiai.
Aurelija SERVIENĖ
Žengė tėvelio pėdomis
„Man laikas lekia labai greitai, ypač kai turi darbo, užsimiršti ir net nebejauti jo bėgimo. Laikas jau toks dalykas: jo neatsuksi atgal ir nepasuksi į priekį“, – teigia laikrodžių meistras.
Nemažą darbo patirtį turintis Artūras visų šio amato paslapčių išmoko iš a. a. savo tėvelio. Nuo devintos klasės laikrodžius taisantis telšiškis turėjo visai kitokių ateities planų, norėjo stoti į Vilniaus universitetą, Teisės fakultetą, tačiau susiklosčius tam tikroms aplinkybėms liko gimtajame mieste.
„Šiandien skaičiuoju 28 metus nuo tėvelio mirties dienos, ta pati data žymi ir mano kaip laikrodžių meistro darbo pradžią“, – pasakojo pašnekovas. Artūro veikla buvo bene vienas pirmųjų privačių verslų Telšiuose.
Laikrodžių taisykla – A. Ganio tėvelio rankomis sumeistrautas kioskelis – per daugelį metų pakeitė ne vieną lokacijos vietą. Kažkada jis stovėjo prie universalinės parduotuvės, vėliau – prie autobusų stoties, o šiandien – Muziejaus gatvės pradžioje.
Išmanieji ar mechaniniai?
A. Ganys klientų trūkumu nesiskundžia, jaučiasi reikalingas, kol į jo taisyklos langelį beldžiasi klientai. Dažniausiai jie čia užsuka pakeisti laikrodžiui baterijos, nutrūkusios apyrankės, įdužusio stikliuko ir pan.
Telšiškis pastebi, jog žmonės pamažu atsisako mechaninių laikrodžių ir vis didesnę dalį rinkos užima išmanieji laikrodžiai: „Galima teigti, jog žmonės vis dar mėtosi, niekaip neapsisprendžia, ką rinktis. Tačiau, mano nuomone, tikro mechaninio laikrodžio nepakeis niekas, kad ir kas nutiktų, vis tiek žmogus sugrįžta prie jo.“
Įdomus darbas
Per ilgus darbo metus meistrui teko taisyti įvairiausius laikrodžius: pigesnius, brangesnius, istoriškai vertingus, prezidentinius, vardinius ir net vienetinius, kelis tūkstančius kainuojančius.
Daugiausia jam žmonės taisyti atneša rankinius laikrodžius. Nors yra tekę remontuoti ir kelis senovinius laikrodžius, stambių dvarininkų išlikusį laikrodį, pašto laikrodžius, kurie kabėjo pašte per karą, laikrodžius iš laivų, kišeninius laikrodžius ir pan.
Taisė laikrodžius kone visų profesijų žmonėms – nuo gydytojų, policininkų, žiniasklaidos atstovų, pardavėjų iki pat lakūnų pilotų, Lietuvos žvaigždžių, politikų. Šmaikštaudamas priduria, jog neteko laikrodžio tvarkyti tik kosmonautui.
Šis darbas Artūrui tikrai nėra sudėtingas, daug sudėtingiau jam atrodo remontuoti mašinos variklį. Nors laikrodžiai iš pažiūros nėra dideli, tačiau juose slypi visa galybė smulkiausių detalių, kurių kiekis gali siekti nuo 500 iki 1 000.
„Įdomus mano darbas, aš ne tik laikrodžius taisau. Tenka ir įvairias istorijas išklausyti, ir psichologu pabūti. Žmonės mėgsta pasiguosti, pasidalyti savo pastebėjimais“, – sakė pašnekovas.
Linksmos istorijos
Paklausus, kas įdomesnio, keistesnio yra nutikę jo darbe, A. Ganys juokiasi, jog istorijų yra labai daug ir jų išpasakoti tiesiog neįmanoma: „Yra buvę, kad statybininkai laikrodžius atneša ištraukę iš betono. Žiūrėk, kitas pirtyje prisisėdėjo ir į vandenį nenusisegęs laikrodžio įšoko. Kartą taisiau laikrodį, kurio rodyklės ėjo ne pirmyn, bet atgal. O štai mano tėvelio laikais buvo dar linksmesnė istorija. Gyveno mūsų rajone kažkoks ūkininkas ir augino karves. Joms beduodant šieno vyriškiui nuo rankos nutrūko laikrodis. Nutiko taip, kad gyvulys laikrodį suėdė. Tačiau istorija baigėsi gerai: po kiek laiko ūkininkas rado savo laikrodį sėkmingai išvirškintą, tik prireikė meistro pagalbos.“
Artūras tvirtina, jog yra tokių žmonių, kuriems laikrodis, galima sakyti, tiesiog priaugęs prie rankos. Kai atneša taisyti, gerai įsižiūrėjus ir odos atplaišėlių galima būtų rasti.
Patarimai
Norint, kad laikrodis veiktų kuo ilgiau, meistro teigimu, jam reikalinga priežiūra: „Štai pavyzdys: ateina žmogus ir bėdoja, kad toks geras laikrodis buvo, tiek metų veikė, kapojau malkas užsidėjęs jį ant rankos ir sustojo. Nederėtų tokių darbų atlikti segint laikrodį. Visada pagalvokite apie jį nerdami į vandenį, eidami į pirtį ir pan.“
Nerekomenduoja meistras laikrodžio pirkti turguje, ten kokybės nesitikėkite. Geriausia prieš įsigyjant laikrodį būtų pasikonsultuoti su meistru, pasitarti, kokios funkcijos žmogui yra svarbios, su kuo susietas jo darbas, koks laisvalaikis, kokie pomėgiai.
Žmonės kartais žvalgosi įdomesnių formų laikrodžių su išgaubtais stikliukais. Tačiau sudaužius tokį laikrodį visada kyla daugiau problemų jį tvarkant, o taisymo kaina gerokai išauga.
A. Ganys bendradarbiauja su laikrodžių meistrais iš Plungės, Mažeikių, Vilniaus, Panevėžio. Jo teigimu, smagu pabendrauti su tos pačios profesijos žmonėmis, pasidalyti patirtimi ar reikalingomis detalėmis.