Pi­lie­ti­nio pa­si­prie­ši­ni­mo pa­vyz­džiai Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je

<…> Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je su­si­kū­rė dau­gy­bė įvai­riau­sių vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų: skau­tų, atei­ti­nin­kų, pa­va­sa­ri­nin­kų, at­sar­gos ka­ri­nin­kų, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­rė­jų sa­va­no­rių, šau­lių, jau­nų­jų ūki­nin­kų, vers­li­nin­kų ir ki­tos. Jo­se sa­ve ga­lė­jo rea­li­zuo­ti, ver­ty­bes puo­se­lė­ti ir stip­rios bend­ruo­me­nės na­riais jaus­tis šim­tai tūks­tan­čių Lie­tu­vos gy­ven­to­jų. Tai da­vė stip­rų po­stū­mį an­ti­na­ci­niam ir an­ti­ta­ry­bi­niam pa­si­prie­ši­ni­mui – ir gink­luo­tam, ir ne­smur­ti­niam.

<…> Per pir­mą­ją so­vie­tų ir na­cis­ti­nę oku­pa­ci­ją Lie­tu­vo­je su­si­kū­rė ke­le­tas stip­rių po­grin­di­nių or­ga­ni­za­ci­jų: Lie­tu­vių ak­ty­vis­tų fron­tas, Lie­tu­vių lais­vės ko­vo­to­jų są­jun­ga, Lie­tu­vos fron­tas, Lie­tu­vos lais­vės ar­mi­ja ir kt. Pog­rin­di­nin­kai suor­ga­ni­za­vo Bir­že­lio su­ki­li­mą (1941 m. bir­že­lio 22–27 d.) ir su­tei­kė ga­li­my­bę su­si­kur­ti Lai­ki­na­jai vy­riau­sy­bei, ku­ri įkvė­pė tau­tą pa­ti­kė­ti, kad už sa­vo vals­ty­bę ver­ta ko­vo­ti. Na­cių oku­pa­ci­jos me­tais po­grin­di­nin­kai pla­ti­no 21 pe­rio­di­nės spau­dos lei­di­nį, trans­lia­vo ne­le­ga­lias ra­di­jo lai­das, rin­ko lė­šas iš­vež­tų, suim­tų tau­tie­čių šei­moms pa­rem­ti, ren­gė do­ku­men­tus, lei­džian­čius iš­veng­ti tar­ny­bos na­cių ka­riuo­me­nė­je ar­ba pri­vers­ti­nių dar­bų Vo­kie­ti­jo­je, gel­bė­jo žy­dus. Na­ciams pa­ban­džius iš lie­tu­vių su­for­muo­ti SS da­li­nį, bu­vo su­si­dur­ta su vi­suo­ti­niu šio su­ma­ny­mo ig­no­ra­vi­mu ir truk­dy­mu šiam pro­ce­sui.

Ant­ro­sios so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­piu 1946 m. ir vė­les­ni rin­ki­mai į So­vie­tų Są­jun­gos Aukš­čiau­sią­ją Ta­ry­bą ir ki­tas val­dy­mo ins­ti­tu­ci­jas iš es­mės žlu­go dėl vi­suo­ti­nio gy­ven­to­jų pa­sy­vu­mo ir par­ti­za­nų vyk­do­mos kontrp­ro­pa­gan­dos. Dėl to bal­sa­vi­mo re­zul­ta­tus so­vie­tai nuo­lat tu­rė­jo fal­si­fi­kuo­ti. 1944–1957 m. bu­vo lei­džia­mi 54 po­grin­di­niai pe­rio­di­niai ir 18 ne­pe­rio­di­nių lei­di­nių.

1948–1953 m. gy­ven­to­jus prie­var­ta iš vien­sė­džių su­va­rius į ko­lū­kius, pa­laips­niui ma­siš­kai im­ta sa­vin­tis ko­lū­ki­nę nuo­sa­vy­bę. Taip nu­ti­ko ne tik dėl to, kad rei­kė­jo iš­gy­ven­ti, bet ir dėl to, kad for­ma­vo­si nuo­sta­ta – „jie ap­vo­gė mus, ne nuo­dė­mė kai ką paim­ti ir iš jų“. Toks žmo­nių el­ge­sys vi­so­se gy­ve­ni­mo sri­ty­se il­ga­lai­kė­je per­spek­ty­vo­je pri­si­dė­jo prie vi­sos Ta­ry­bų Są­jun­gos eko­no­mi­kos ir ta­ry­bi­nės ideo­lo­gi­jos silp­ni­ni­mo.

Nea­py­kan­ta oku­pan­tui pe­rio­diš­kai pa­si­reikš­da­vo įvai­riau­sio­mis for­mo­mis. Dar 1956 m. po Veng­ri­jos re­vo­liu­ci­jos nu­mal­ši­ni­mo Vil­niu­je, Ra­sų ka­pi­nė­se, įvy­ko ne­sank­cio­nuo­ta lie­tu­vių suei­ga. Sep­tin­ta­ja­me XX a. de­šimt­me­ty­je Lie­tu­vo­je pra­si­dė­jo et­nog­ra­fi­nin­kų, žy­gei­vių ir ro­mu­vie­čių ju­dė­ji­mas, ža­di­nęs do­mė­ji­mą­si sa­vo kul­tū­ra, is­to­ri­ja ir taip kū­ręs at­sva­rą so­vie­ti­za­ci­jai. 1972 m., pro­tes­tuo­da­mas prieš so­vie­ti­nę san­tvar­ką, Kau­ne vie­šai su­si­de­gi­no To­mas Ka­lan­ta. Ši die­na – ge­gu­žės 14-oji – da­bar Lie­tu­vo­je mi­ni­ma kaip Pi­lie­ti­nio pa­si­prie­ši­ni­mo die­na.

Per pa­sku­ti­nius du oku­pa­ci­jos de­šimt­me­čius vėl im­ta leis­ti po­grin­di­niai lei­di­niai („Rū­pin­to­jė­lis“, „Vy­tis“, „Pers­pek­ty­vos“, „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kro­ni­ka“ ir kt.), suak­ty­vė­jo di­si­den­ti­nis ju­dė­ji­mas, va­sa­rio 16 d. bu­vo ke­lia­mos tris­pal­vės, ne­pai­sy­da­mi drau­di­mų ir gąs­di­ni­mų, žmo­nės lan­kė baž­ny­čią, šven­tė re­li­gi­nes šven­tes, drau­dė vai­kams sto­ti į spa­liu­kų, pio­nie­rių, kom­jau­nuo­lių or­ga­ni­za­ci­jas, ins­pi­ra­vo pa­nie­ką šių or­ga­ni­za­ci­jų sim­bo­liams ir ideo­lo­gi­jai.

<…> De­vin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je so­vie­tų ka­riuo­me­nei pa­skel­bus re­zer­vis­tų mo­bi­li­za­ci­ją, vai­kai mies­te­liuo­se pur­vu ap­taš­ky­da­vo na­mų ir gat­vių nu­me­rius, kad šau­ki­mus ne­šio­jan­tiems as­me­nims bū­tų sun­kiau at­lik­ti sa­vo dar­bą. 1987 m. rugp­jū­čio 23 d. Vil­niu­je Lie­tu­vos lais­vės ly­ga suor­ga­ni­za­vo pir­mą­jį pro­tes­to mi­tin­gą prieš so­vie­ti­nę san­tvar­ką. 1988 m. su­si­kū­rė Lie­tu­vos Per­sit­var­ky­mo Są­jū­dis, or­ga­ni­za­vęs dau­gy­bę tai­kių ak­ci­jų, mi­tin­gų, į ku­riuos su­si­rink­da­vo šim­tai tūks­tan­čių žmo­nių. Prie Vil­niaus ar­ki­ka­ted­ros di­si­den­tai Al­gi­man­tas And­ri­ka ir Pet­ras Ci­dzi­kas vyk­dė ba­do strei­ką, rei­ka­lau­da­mi pa­leis­ti iš so­vie­ti­nių la­ge­rių lie­tu­vius po­li­ti­nius ka­li­nius. <…>

1989 m. rugp­jū­čio 23 d. suor­ga­ni­zuo­tas Bal­ti­jos ke­lias, ku­ria­me 2 mln. Lie­tu­vos, Lat­vi­jos ir Es­ti­jos gy­ven­to­jų su­si­ki­bo ran­ko­mis, pro­tes­tuo­da­mi prieš Mo­lo­to­vo-Ri­bent­ro­po pa­ktą. Tuo lai­ko­tar­piu pra­si­dė­ję „Ro­ko mar­šai per Lie­tu­vą“ taip pat sklei­dė lais­vė­ji­mo dva­sią.

1990–1991 m. lie­tu­viai ne­gink­luo­tu pa­si­prie­ši­ni­mu pri­ver­tė so­vie­tus su­stab­dy­ti pra­dė­tus eko­no­mi­nius, po­li­ti­nius ir smur­ti­nius veiks­mus tiek prieš at­ski­rus pi­lie­čius, tiek ir prieš vi­są tau­tą. Net žmo­nių žū­tys 1991 m. sau­sio 13 d., ge­gu­žės 19 d. ir lie­pos 31 d. ne­pa­lau­žė mū­sų pa­si­ry­ži­mo ko­vo­ti už sa­vo vals­ty­bės ke­lią, už sa­vo gy­ve­ni­mo bū­dą.

Tris­de­šimt me­tų tru­kęs Nep­rik­lau­so­my­bės lai­ko­tar­pis pa­ro­dė, kad pi­lie­ti­nis pa­si­prie­ši­ni­mas ak­tua­lu­mo ne­pra­ra­do. Pi­lie­čių pro­tes­to mi­tin­gai, mo­ky­to­jų, me­di­kų, gais­ri­nin­kų ir ki­tų pro­fe­si­nių są­jun­gų ak­ci­jos rei­ka­lau­jant iš val­džios tin­ka­mo fi­nan­sa­vi­mo ir dė­me­sio sri­tims, ga­ran­tuo­jan­čioms vals­ty­bė­je so­cia­li­nę ra­my­bę ir ge­ro­vę, ko­vos in­for­ma­ci­nių mū­šių lau­kuo­se už ge­rą­sias va­ka­rie­tiš­kas ver­ty­bes, an­ti­mi­tin­gai prieš ban­dan­čius su­teik­ti abe­jo­nių dėl Lie­tu­vos in­teg­ra­ci­jos į NA­TO ir ES, sa­va­no­riš­kas tar­ny­bos Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je pa­si­rin­ki­mas ar gau­sus pi­lie­čių sto­ji­mas į Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gą, vi­suo­me­nės su­si­tel­ki­mas ko­vo­jant su CO­VID-19 pan­de­mi­jos iš­šū­kiais, „Lais­vės ke­lias“ nuo Vil­niaus iki Bal­ta­ru­si­jos sie­nos 2020 m. yra tik ke­le­tas pi­lie­ti­nio pa­si­prie­ši­ni­mo pa­vyz­džių, ro­dan­čių vi­suo­me­nės pi­lie­ti­nę bran­dą ir ge­bė­ji­mą pa­siek­ti tiks­lų tai­kiais bū­dais.

Mo­bi­li­za­ci­jos ir pi­lie­ti­nio pa­si­prie­ši­ni­mo de­par­ta­men­to, Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos bend­ruo­me­nės ir ki­tų pi­lie­čių bend­ro­mis pa­stan­go­mis pa­reng­tas lei­di­nu­kas „Pi­lie­ti­nio pa­si­prie­ši­ni­mo abė­cė­lė“ taip pat yra pui­kus pa­vyz­dys mi­ni­ma­me kon­teks­te.

Išt­rau­ka iš kny­gos „Pi­lie­ti­nio pa­si­prie­ši­ni­mo abė­cė­lė“

Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės bei Mo­bi­li­za­ci­jos ir pi­lie­ti­nio pa­si­prie­ši­ni­mo de­par­ta­men­to prie Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos 2020 m. iš­leis­ta kny­ga „Pi­lie­ti­nio pa­si­prie­ši­ni­mo abė­cė­lė“ (lei­di­nio re­dak­to­rius Al­ber­tas Dau­gir­das) skir­ta su­pa­žin­din­ti skai­ty­to­jus su pi­lie­ti­nio (ne­gink­luo­to) pa­si­prie­ši­ni­mo tiks­lais, stra­te­gi­jo­mis, tak­ti­ka, „gink­lais“ bei jų „šaud­me­ni­mis“. Kny­go­je at­krei­pia­mas dė­me­sys į tai, kad pa­si­ren­gi­mas pi­lie­ti­niam pa­si­prie­ši­ni­mui ir pa­ts pi­lie­ti­nis pa­si­prie­ši­ni­mas pra­si­de­da jau da­bar, dar lais­vo­je de­mok­ra­ti­nė­je ša­ly­je, kaip bū­ti­nas tu­ri­mos Lais­vės iš­sau­go­ji­mo ir efek­ty­vios jos gy­ny­bos ga­ran­tas.