Pers­pek­ty­vus fut­bo­li­nin­kas Emi­lis: „No­rint pa­siek­ti tei­gia­mą re­zul­ta­tą, rei­kia įdė­ti ne­ma­žai triū­so“

Šią va­sa­rą bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­ma sto­vyk­la, į ku­rią bu­vo su­si­rin­kę per­spek­ty­viau­si jau­nie­ji Lie­tu­vos fut­bo­li­nin­kai – Lie­tu­vos vai­ki­nų U-16 fut­bo­lo rink­ti­nė. Jo­je pir­mą kar­tą da­ly­vau­ti bu­vo pa­kvies­tas ir Tel­šių „Džiu­go“ auk­lė­ti­nis Emi­lis Jog­mi­nas. Šia pro­ga kal­bi­na­me jau­ną­jį spor­ti­nin­ką.

– Kaip su­si­do­mė­jai fut­bo­lu?

– Fut­bo­lu su­si­do­mė­jau, kai per te­le­vi­zi­ją pa­ma­čiau žai­džiant gar­sią­ją „Bar­ce­lo­ną“. Ši ko­man­da ma­ne su­ža­vė­jo sa­vo žai­di­mo sti­liu­mi, gra­žio­mis kom­bi­na­ci­jo­mis pel­nant įvar­čius ir tuo me­tu ko­man­do­je rung­ty­nia­vu­siais pa­sau­li­nio ly­gio žai­dė­jais.

– Ka­da pra­dė­jai lan­ky­ti fut­bo­lo tre­ni­ruo­tes?

– Fut­bo­lo tre­ni­ruo­tes pra­dė­jau lan­ky­ti bū­da­mas sep­ty­ne­rių me­tų. Ei­ti spor­tuo­ti pa­siū­lė tre­ni­ruo­tes lan­kan­tys kie­mo drau­gai, ku­rie sa­kė, kad fut­bo­lo žai­di­mas yra pui­kus lai­ko pra­lei­di­mo bū­das, pa­ke­lian­tis nuo­tai­ką, su­tei­kian­tis ma­lo­nių emo­ci­jų bei, ži­no­ma, ga­li­my­bė pa­siek­ti fut­bo­lo aukš­tu­mų.

– Kas la­biau­siai pa­tin­ka žai­džiant fut­bo­lą?

– Man la­biau­siai pa­tin­ka jaus­mas, kai iš­ko­vo­ji sun­kią per­ga­lę. Žiū­rint iš ša­lies ga­li at­ro­dy­ti, kad jei­gu lai­mė­jai rung­ty­nes di­des­niu skir­tu­mu, tai pa­sie­kei neį­dė­da­mas daug pa­stan­gų. Vis dėl­to no­rint pa­siek­ti tei­gia­mą re­zul­ta­tą rei­kia įdė­ti ne­ma­žai triū­so. Kaip mi­nė­jau, ypač sal­du, jei tas triū­sas at­si­per­ka per­ga­le.

– Kas lė­mė, kad ta­pai var­ti­nin­ku?

– Iš pra­džių var­ti­nin­ku ne­no­rė­jau bū­ti, ne­tgi at­si­sa­ky­da­vau sto­ti į var­tus, kai žais­da­vo­me su drau­gais ar tre­ni­ruo­tė­se. Vie­no už­siė­mi­mo me­tu ma­ne pa­ste­bė­jo tre­ne­ris And­rius Lips­kis ir pa­sa­kė, kad tu­riu ge­rus duo­me­nis bū­ti var­ti­nin­ku. Nuo to lai­ko ir esu „var­tų sar­gas“.

– Kas yra ta­vo var­ti­nin­ko idea­las?

– Ma­no fut­bo­li­nin­ko idea­las yra „Li­ver­pool“ ko­man­dos var­ti­nin­kas Alis­so­nas. Pa­tin­ka jo žai­di­mo sti­lius ir jo fi­zi­niai duo­me­nys, ku­riuos pa­si­telk­da­mas jis itin daž­nai gel­bė­ja sa­vo ko­man­dą nuo įvar­čio.

– Ko­kio­je po­zi­ci­jo­je no­rė­tum žais­ti, jei ne­bū­tum var­ti­nin­kas?

– Kol dar ne­bu­vau nu­spren­dęs, kad bū­siu var­ti­nin­kas, esu žai­dęs cent­ro gy­nė­ju. Ši po­zi­ci­ja taip pat la­bai pa­tin­ka. Ne­su iš tų, ku­riems žai­džiant fut­bo­lą svar­biau­sias da­ly­kas yra pel­ny­ti įvar­tį ir siek­ti as­me­ni­nių re­zul­ta­tų. Man svar­biau­sia, kad bū­tų tei­gia­mas ko­man­dos re­zul­ta­tas, o vie­nas iš to ele­men­tų yra ap­sau­go­ti sa­vo var­tus nuo įvar­čio.

– Ko­kia spor­to ša­ka dar do­mie­si?

– Kaip ir dau­gu­mai lie­tu­vių, ži­no­ma, pa­tin­ka krep­ši­nis, jį daž­nai žai­džiu su drau­gais.

– Kaip se­kė­si Lie­tu­vos rink­ti­nės sto­vyk­lo­je?

– Sto­vyk­lo­je se­kė­si ga­na ge­rai. Bu­vo sun­ku, nes su­si­rin­ko ge­riau­si ma­no am­žiaus Lie­tu­vos fut­bo­li­nin­kai, bet toks iš­ban­dy­mas man tik­rai pa­ti­ko ir su­tei­kė dar dau­giau no­ro sun­kiai dirb­ti, kad pa­siek­čiau kuo ge­res­nių re­zul­ta­tų. Kiek­vie­nas fut­bo­li­nin­kas sa­vo ke­lią pra­de­da nuo žai­di­mo kie­me, rung­ty­niau­da­mas sa­vo mies­to ko­man­do­je, jei­gu pa­si­se­ka, žai­džia sa­vo ša­lies rink­ti­nė­je, o to­liau jau pri­klau­so nuo jo no­ro ir ga­li­my­bių. La­bai džiau­giuo­si, kad man pa­vy­ko įgy­ven­din­ti bent mi­ni­ma­lius tiks­lus, o to­liau steng­siuo­si kil­ti aukš­čiau.

– Ką mėgs­ti veik­ti lais­va­lai­kiu?

– Lais­vas ma­no lai­kas taip pat yra su­si­jęs su spor­tu. Kai ne­bū­na tre­ni­ruo­čių ar rung­ty­nių, žai­džiu su drau­gais krep­ši­nį ar­ba su „PlayS­ta­tion“ kon­so­le.