
Žemaičių žodynas, kaip ir fonetika bei morfologija, gerokai skiriasi nuo bendrinės kalbos ar kitų pratarmių.
Kai kurie žodžiai dėl daugelio gyvenimiškų priežasčių yra po truputį pamiršti, nueina į pasyvią vartoseną, nebeperimami jaunosios kartos. Žemaitiški žodžiai geriau išsilaiko tradiciškai stipresnėse šnektose, kurių visa kalbinė sistema labai ryškiai skiriasi nuo bendrinės kalbos.
Žemaičiai turi daug žodžių, kurie visai nevartojami bendrinėje kalboje ir nelabai suprantami kitų tarmių atstovams. Štai pluoštas žodžių, suskirstytų į kelias temines grupes.
Žmogaus kūno dalys
Krãmė (galva), putrkãlakė (veidas), veizõlai (akys), plónymas (smilkinys), stibýnkaulis (blauzdikaulis), šlañkai (kaulai), šãkumas (tarpkojis) ir kt.
Gyvūnija
Blẽzdinga (kregždė), cỹrulis (vieversys), pỹlė (antis), krùpis (rupūžė), plẽštekė (drugelis), pùtpelekė (boružėlė), ùtis (utėlė) ir kt.
Augmenija
Mẽdė (miškas), nõtrynė ar nõtrelė (dilgelė), ašóklis ar vašóklis (raudonasis serbentas), piẽnė (ūmėdė), óžgrybis (lepšis), brándė (žalia žirnių ar pupų ankštis), žliūgis (daržų piktžolė), pliõris (alyva) ir kt.
Aplinka, daiktai, reiškiniai
Kūtė (tvartas), ùžduralis (kiemas prastoje namo pusėje), šikiniñkas (tualetas), žãgas (stirta), málka (krūva), kùškis (kuokštas), ãtvarsalai (vadžios), kañkalas (skambalas), kriuštùvas (įrankis košei maišyti), krẽžis (krepšys), kliùnkis (ištižęs žmogus, kliuksintis kiaušinis), lãkatas (skuduras), žiùžis (rankšluostis), žmõgšala (speigas) ir kt.
Maistas, valgiai
Pùsmarškonė (tarkuotų bulvių su miltais arba kruopomis košė), kankolỹnė (pieniška sriuba su kukuliais), šutỹnė (šutintos, pjaustytos bulvės), papéntis (duonos kepalo gabaliukas, kriaukšlys) ir kt.
Žodžiai įvairioms veiksmo sąvokoms ir ypatybėms reikšti
Blazgãtyti (plūsti, koneveikti), bliáuti (garsiai verkti), kùšinti (liesti, judinti), rùšinti (liesti, imti), šáikoti (švaistyti), vãksyti (barti, plūsti), šankùs (trankus), otrùs (jautrus) ir kt.
Kai kurie kiti žodžiai
Mùsintais (turbūt), nõgniai (labai, smarkiai), pãtolie (tolokai), nãkabis (velnias, nelabasis) ir kt.
Juozas PABRĖŽA, „Žemaičių kalba ir rašyba“
Ką reiškia „kas unštiks, gaus šnapšės kvortą”