Poezija – vienas iš gražiausių būdų išreikšti meilę, ji paveikia emocijas ir paliečia sielą.
Šv. Valentino dienos proga Telšių Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje skambėjo šilti pašnekesiai, atveriantys poezijos grožį ir gylį. Tai buvo puiki proga atrasti poezijos pasaulį, kuris bibliotekoje labai platus: knygos, žurnalai, renginiai, susitikimai su poetais ir kt.
Aurelija SERVIENĖ
Bibliotekos direktorės pavaduotoja Vida Urnikienė teigė, jog bibliotekos pagrindinė misija – skatinti profesionaliojo meno sklaidą, todėl žmonės labai skatinami domėtis ir skaityti poeziją. „Bet tiesa yra tokia, kad jei žmogus labai mėgsta poeziją, jis visada nori tą knygą nusipirkti ir turėti pas save. Žinau pagal save, kad ir dirbu bibliotekoje, – patikusią poezijos knygą noriu turėti savo. Poezija – labai diskusinis dalykas. Žmogus joje dažniausiai ieško sau atitikmens arba talentingo žmogaus gražaus pasakymo apie meilę, mirtį, gyvenimo įvykius. Yra ir tokių – vengiančių poezijos…“ – kalbėjo pavaduotoja.
Ilgus metus bibliotekoje dirbanti V. Urnikienė pastebi, jog bibliotekoje vykstančius poezijos renginius lanko išrinktieji: „Galbūt kiti vengia, nes poezija atspindi tikrovę: pliusus ir minusus bei negatyvius dalykus. Kodėl visais laikais politikai bijodavo šauklių? Ar klounų? Nes jie talentingai juos išjuokdavo. Toks yra mūsų J. Erlickas.“
Bibliotekoje gausu poezijos knygų, organizuojami įvairūs renginiai: „Poezijos pavasariai“, knygų pristatymai, ilgus metus vykęs jaunųjų literatų konkursas „7 kalva“, susitikimai su autoriais, nepamiršti ir rajono bibliotekų filialai, kuriuose kasmet nutūpia „Poezijos paukštė“.
Pasak V. Urnikienės, būtina vėl suburti Telšių krašto kuriančius žmones ir toliau tęsti literatų klubo „Šatrija“ veiklą, kurią ilgus metus kruopščiai puoselėjo a. a. Adolfina Varnelienė, tad visus kuriančius žmones pavaduotoja ragina atvykti į biblioteką.
Pasidžiaugta ir Varniuose veikiančiu literatų klubu „Lyra“, telšiškių labai mėgstamais poetais Vytautu Stulpinu ir Algirdu Dačkevičiumi, kurie yra pagrindiniai „Poezijos pavasario“ pagalbininkai Telšiuose. Negalima nepaminėti Irenos Daubarienės, Ievos Sigitos Naglienės ir kt.
Bibliotekininkė Rasa Stanevičiūtė tvirtino, jog bibliotekoje poezijos knygų tikrai yra labai daug, bet negali pasakyti, kad jos yra labai skaitomos. „Tie, kurie myli poeziją, dažniausiai perka knygas. Poezijos knyga – stalo knyga. Ji nėra romanas, kad perskaitei siužetą, žinai ir viskas baigta. Prie poezijos vis grįžtame ir grįžtame. Išmokstame ją mintinai, cituojame. Bet… dabar, esant tokiam gyvenimo tempui, poezija keliasi visai į kitą planą. Žmonės kažkodėl jos bijo, o kodėl? Todėl, kad jos nesupranta, nes ją gali interpretuoti įvairiai“, – kalbėjo Rasa ir prisiminė kažkada mokykloje ištartą mokytojos frazę: „Poeziją myli iki aštuoniolikos arba visą gyvenimą.“
Pasak Rasos, yra ir tokia nuomonė, kad šiandieninė poezija tapo vulgaroka, per daug atspindinti mūsų nūdieną, nebeliko tos svajonės, kur buvo anksčiau.
Poetė Daiva Živatkauskienė sakė, kad rašyti apie meilę jai nėra sunku, galbūt sudėtingiau tokias eiles afišuoti. Lengviausia rašyti susikurtam lyriniam herojui.
Moteris atviravo, jog savo eilių niekada nebrandinanti, sukuria ir paleidžia. Jei pradeda gilintis, tada vis norisi ką nors koreguoti. Didžiausia jos kūrybos įkvėpėja – gamta.
Ar meilė gali egzistuoti be poezijos, o poezija be meilės? Daiva įsitikinusi, jog taip, tačiau meilės ir poezijos atskirti tikrai negalima.
Loading ...
