Ož­ga­vie­nės Že­mai­tiu kai­ma mo­zie­jou

Per­si­ren­gė­liai ir žiū­ro­vai praė­ju­sį sek­ma­die­nį rin­ko­si į Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ Že­mai­čių kai­mo mu­zie­jų švęs­ti Už­ga­vė­nių.

So­čiais ir rie­biais val­giais, nuo­tai­kin­go­mis dai­no­mis, tran­kiais šo­kiais, „rik­tin­ga“ mu­zi­ka ir gar­siais šūks­niais su­si­rin­ku­sie­ji vi­jo žie­mą lauk iš kie­mo.

„Dė­de­lės džiaugs­mos, ka Tams­tas mu­mis ap­lon­kiet pa­si­ce­kavī­tė, kap že­maitē senās čiesās ož­ga­vie­da­va. Lai būn tuos ke­lės va­lon­das šin­dėin vėi­nė joukā ėr žai­dėmā!“ – kad bū­tų vi­siems ma­to­mas, sto­jo ant sta­ti­nės ir ra­gi­ni­mu links­min­tis Už­ga­vė­nes pra­dė­jo jos ve­dė­jas Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio dra­mos teat­ro ak­to­rius Arū­nas Voz­bu­tas bei pa­dik­ta­vo šven­tės te­mą – „Rin­ki­mai“, mat šie­met Lie­tu­vos pi­lie­čiai net tris kar­tus stos prie bal­sa­dė­žių.

Ir ne tik šo­kių, dai­nų ir vai­šių bu­vo! Že­mai­tiš­kų Už­ga­vė­nių tra­di­ci­jas vi­si sten­gė­si per­teik­ti per­si­ren­gę įvai­riais vei­kė­jais: dak­ta­rais, ra­ga­no­mis, ves­tu­vi­nin­kais, meš­ko­mis, ger­vė­mis, ožiais, vel­niais, gil­ti­nė­mis, ark­liais ir ki­to­kio­mis bai­sio­mis gro­žy­bė­mis.

Nors tik­ro­ji Už­ga­vė­nių šven­tė mi­ni­ma ant­ra­die­niais, li­kus 47 die­noms iki Ve­ly­kų, jau dau­ge­lį me­tų įpras­ta pra­dė­ti švęs­ti šiek tiek anks­čiau, kad vi­si spė­tų pa­si­links­min­ti taip, jog iš pa­dų dul­kės rūk­tų.

Pri­sis­ma­gi­nę ir pri­si­ra­ga­vę vi­si sku­bė­jo ste­bė­ti La­ši­ni­nio ir Ka­na­pi­nio ko­vos. Džiaugs­mui ri­bų ne­bu­vo: už­si­lieps­no­jo Mo­rė, pa­si­gir­do že­mai­tiš­kos skan­duo­tės „Žėi­ma, žėi­ma, biek ėš kėi­ma!“, su­šok­tas meš­ku­tės šo­kis, pa­va­sa­ris įvei­kė žie­mą, su­si­rin­ku­sie­ji at­si­kra­tė vi­su blo­giu, kad to­liau links­mai, svei­kai bei pui­kiai gy­ven­tų!

Pa­reng­ta pa­gal Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ inf.