Jaukioje Varnių bibliotekos erdvėje tą gražią vasaros popietę susibūrė nemažas būrys meno gerbėjų. O ir kaip kitaip – juk visi laukė ir Nijolės Baškytės-Katalynienės poezijos rinktinės „Baltas ilgesio aidas“, ir Alberto Mitkevičiaus fotografijų parodos, jau senokai džiuginusios bibliotekos lankytojus, pristatymo.
N. Baškytės-Katalynienės eilėraščių patrauklumą ir gilumą puikiai nusako jos geros draugės, irgi poetės Adelės Daukantaitės žodžiai: „Išjaustas, pilnas gyvenimo džiaugsmo, liūdesio, skausmo, laukimo, meilės, dėkojimo moters pasaulis <…>, gražūs žodžiai Lietuvai, pavasario ekvinokcijai, Bilionių piliakalniui, poetų bendrystei.“ Pasirinkusi gyvenimo kredo žodžius „Brangiausia tai, ką turi“, poetė Nijolė (ji ir prozininkė, išleidusi jau dvi prozos knygas) ne tik savo kūryba, bet ir gyvenimu įrodo esanti nepaprasta asmenybė. Viena išauginusi tris sūnus ir dukterį, ir vaikams, ir anūkams įskiepijusi meilę artimiesiems ir Tėvynei. Jie visi dalyvavo ir šiame renginyje, deklamavo savo mamos ir močiutės eiles, o žentas gitaristas Vitalijus gražiai ir jautriai savo muzika įsiterpė į šiltų jausmų sklidinus poezijos posmus. Pasirodo, daugelis iš jų taip pat turi meninių sugebėjimų: rašo, fotografuoja, muzikuoja.
Renginio vedėja A. Daukantaitė subtiliai kalbino abu kūrėjus – poetę Nijolę ir fotografą Albertą, taip paskatindama juos atvirai išsakyti, kaip jiems pavyksta atskleisti savo kūriniuose ir gamtos grožį, ir žmogaus sielos virpesius. Anot fotografo Alberto, svarbu jautriai prieiti prie to, ką nori įamžinti nuotraukose, būti įsimylėjusiam tą objektą, sulaukti akimirkos, kurią turi užfiksuoti. Poetė Nijolė į daugelį klausimų atsakė tiesiog savo eilėmis. Ji įrodė širdimi išjaučianti tai, kas išsilieja eilėraščiu. Pasirodė, abu menininkai yra universalūs: Nijolė taip pat fotografuoja, jos rinkinio iliustracijos, visų jo skyrių – „Vaikystei“, „Jausmų pasauliui“, „Meilei“, „Laiko sodui“ – kurtos jos pačios, kaip ir knygos viršelis su puikiomis piliarožėmis, gražiai atspindintis gilias autorės sąsajas su tėviškės gamta. O poetės tėviškė – buvusio Varnių rajono pakraštys. Nuo ten jai prasidėjo Lietuva – nuo vaikystės gėlyno po langu, nukritusio obuolio, Mamos ir Tėčio delnų, močiutės žaislų, o tęsiasi, anot jos pačios, „mano vaikuose, besikartojančiuose pavasariuose, mylimam mieste, žmoguje, laukime ir augime“. O fotografas Albertas, pasirodo, irgi rašo, svajoja išleisti savo darbų albumą.
Daug dar skambėjo tą popietę eilių, ne tik poetės Nijolės, bet ir jai skirtų didelio būrio jos draugių poečių, artimųjų, atvykusių iš Plungės, Šilalės, Tauragės, iš visos Žemaitijos. Šilta, gera buvo visiems, susibūrusiems svetingos Varnių bibliotekos šeimininkių Vidos Krenciuvienės ir Aurikos Stupelienės pastogėje. Daug širdies tam atidavė mielos bibliotekininkės, o ir joms talkinę patys renginio kaltininkai ir jų draugai bei artimieji.
Kaip gražiai pasakė literatų klubo „Vingiorykštė“ narė poetė Liucija Jagėlienė, nuoširdžiai ačiū abiem kūrėjams: Albertui – už puikias, labai meniškas fotografijas gamtos tema, o Nijolei – už nuostabią, gilią poeziją, sutalpinusią visą gyvenimą – baltą, bet neskaudų ilgesį.
Gerų žodžių nepagailėjo ir kunigas poetas, irgi Varnių literatų būrelio „Lyra“ narys Andriejus Sabaliauskas: „Gera buvo čia su visais, nes juk taip svarbu branginti, puoselėti pasaulį ir parodyti kitiems tai, kas brangu man. Poezijos galia – sielos virpesiai.“
Vlada VENGRIENĖ