Nau­jo­ji „Ur­vi­nė ma­ma“ Li­na Ras­to­kai­tė: „Sau mo­ti­nys­tė­je pa­lin­kė­čiau į vis­ką žiū­rė­ti pa­pras­čiau“

Per kiek ma­žiau nei me­tus tik­rų tik­riau­sia le­gen­da tarp ma­mų ir ne tik jų ta­pęs spek­tak­lis „Ur­vi­nė ma­ma“ at­si­nau­ji­na: mo­ti­nys­tės džiaugs­mus, var­gus ir be­pro­ty­bę sce­no­je šmaikš­čiai bei gy­vy­bin­gai ty­ri­nė­ja dar vie­na ma­ma – ak­to­rė Li­na Ras­to­kai­tė. Vi­sai ne­se­niai su­si­lau­ku­si pir­ma­gi­mio, L. Ras­to­kai­tė kruopš­čiai re­pe­tuo­ja ne tik pje­sės teks­tus, bet ir sa­vo as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi pa­rem­tas mo­nos­pek­tak­lio sce­nas bei džiau­gia­si ga­lė­da­ma su žiū­ro­vais pa­si­da­lin­ti kiek­vie­nai ma­mai pui­kiai pa­žįs­ta­mo­mis, at­vi­ro­mis ir iro­ni­jos ku­pi­no­mis min­ti­mis apie tik­rą­jį mo­ti­nys­tės vei­dą.
– Li­na, ko­kios emo­ci­jos, nuo­tai­kos, įspū­džiai api­ma vai­di­nant šia­me spek­tak­ly­je? Kuo įdo­mus bu­vo kū­ry­bi­nis pro­ce­sas?
– Šis pro­ce­sas, kaip ir vi­si pro­ce­sai teat­re, – su sa­vais pa­ki­li­mais bei nuo­puo­liais. Man la­bai pa­ti­ko me­džia­ga, kai pir­mą kar­tą ją per­skai­čiau, bet tik­rai ne­bū­čiau jos su­pra­tu­si, jei pa­ti vi­sai ne­se­niai ne­bū­čiau su­si­lau­ku­si vai­ke­lio. Tam tik­ros pje­sė­je ap­ra­šo­mos si­tua­ci­jos la­bai pa­žįs­ta­mos man pa­čiai, o dėl kai ku­rių ki­tų si­tua­ci­jų rei­kė­jo pa­si­kon­sul­tuo­ti su sa­vo drau­gė­mis.
Užau­gau tri­jų vai­kų šei­mo­je, to­dėl apie dau­gia­vai­kių tė­vų be­pro­ty­bę šiek tiek ži­nau iš sa­vo pa­čios šei­mos. Vis dėl­to aug­da­ma bu­vau jau­niau­sia, to­dėl man kliū­da­vo ma­žiau­siai baus­mių ir vis­kas bū­da­vo at­lei­džia­ma (juo­kia­si)…
O grįž­tant prie kū­ry­bi­nio pro­ce­so – re­pe­ti­ci­jų me­tu vis ren­ku įvai­riau­sią in­for­ma­ci­ją, klau­si­nė­ju, ko ne­sup­ran­tu – pa­si­tei­rau­ju re­ži­sie­riaus (Ki­ri­lo Glu­ša­je­vo – pa­st.), ku­ris ir­gi tu­ri tris vai­kus. Tai la­bai pa­de­da.
– Kiek as­me­ni­nės pa­tir­ties nu­gu­lė į spek­tak­lį? Ar įsi­vaiz­duo­ja­te sa­ve kaip dau­gia­vai­kę ma­mą?
– Jau il­gus me­tus kal­ba­ma, kad Lie­tu­vo­je de­mog­ra­fi­nė pa­dė­tis tra­giš­ka, vi­si emig­ruo­ja ir ne­bus kam pri­žiū­rė­ti mus se­nat­vė­je. Ma­no ap­lin­ko­je, kad ir kaip bū­tų keis­ta, be­veik vi­si drau­gai – dau­gia­vai­kiai: jie tu­ri po tris ar net ke­tu­ris vai­kus. Vi­si šie žmo­nės lai­min­gai gy­ve­na ir džiau­gia­si tė­vys­te. O man kol kas už­ten­ka vie­no – jo tik­rai per akis, ir sun­ku net su­vok­ti, kaip bū­tų, jei tu­rė­čiau dau­giau vai­kų. Ta­čiau iš sa­vo pa­žįs­ta­mų ra­to ma­tau, jog žmo­nės su­si­tvar­ko. Ži­no­ma, bū­na die­nų, kai išei­na­ma iš pro­to, bet jie su­grįž­ta at­gal ir to­liau sau gy­ve­na.
– Spek­tak­ly­je kal­ba­ma, jog bū­ti ma­ma – vi­siš­kai iš­pro­tė­jęs rei­ka­las. Kaip ma­no­te, ar eg­zis­tuo­ja re­cep­tas, kaip ne­pa­mes­ti gal­vos mo­ti­nys­tės ka­ru­se­lė­je?
– Iš­ties ne­ži­nau – nors yra įvai­rių re­cep­tų, nė vie­nas iš jų, ma­no gal­va, ne­pa­de­da. Bep­ro­ty­bės mo­ti­nys­tė­je tik­rai yra už­tek­ti­nai. Aš kar­tais da­bar pa­skam­bi­nu sa­vo ma­my­tei (pa­ti esu vė­ly­va ma­ma) ir klau­siu: „Ma­my­te, kaip tu mus užau­gi­nai? Aš neį­si­vaiz­duo­ju, iš kur tu ga­lė­jai tu­rė­ti tiek kant­ry­bės?“ O ji at­sa­ko: „Tie­siog au­gi­nau ir užau­gi­nau.“ Tai­gi, nors ir bū­na tų re­cep­tų, man at­ro­do, kad vie­no tin­ka­miau­sio nė­ra, nes vie­ną die­ną vis vien iš­tin­ka be­pro­ty­bės pro­trū­kis, po ku­rio vis­kas ir vėl su­si­tvar­ko.
– Kas Jums as­me­niš­kai yra di­džiau­si iš­šū­kiai mo­ti­nys­tė­je? Kuo tai ski­ria­si nuo to, kaip įsi­vaiz­da­vo­te, ko­kia bū­si­te ma­ma?
– Vis­kas, ab­so­liu­čiai vis­kas tam­pa ki­taip! Spek­tak­lio ker­ti­nė fra­zė – „Vis­kas pa­si­kei­čia, kai su­si­lau­ki vai­kų“. Ir iš tie­sų vis­kas pa­si­kei­čia! Ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kad ne­si­ti­kė­jau vie­no ar ki­to da­ly­ko – tie­są sa­kant, aš vi­sai ne­gal­vo­jau, jog bus taip kar­di­na­liai ki­taip. Die­na su nak­ti­mi, ry­tas su va­ka­ru su­si­mai­šo, po to atei­na ki­tas eta­pas, o po jo – dar ki­tas… Ma­nau, kad tie, ku­rie au­gi­na vai­kus, tie­siog su­pran­ta, jog vi­sas gy­ve­ni­mas tam­pa ki­toks. Taip jau yra.
– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te ki­toms ma­moms ir sau pa­čiai? Kaip ma­no­te, ko la­biau­siai rei­kia ta­pus ma­ma?
– Aš neį­si­vaiz­duo­ju, ko pa­lin­kė­ti ki­toms, bet sau pa­lin­kė­čiau, jei tik įma­no­ma, pa­pras­čiau žiū­rė­ti į tam tik­rus da­ly­kus. Bū­da­ma ma­ma, taip smar­kiai su­reikš­mi­ni kiek­vie­ną smulk­me­ną… Kiek­vie­nas vai­ko kąs­nis, kos­te­lė­ji­mas tam­pa toks neį­ti­kė­ti­nai reikš­min­gas! Tai bū­na ir to­kie da­ly­kai, į ku­riuos vi­sai ne­rei­kė­tų žiū­rė­ti su per­dė­tu rū­pes­čiu, ta­čiau vis­kas at­ro­do la­bai su­dė­tin­ga. Aš pa­ti dar kol kas ne­ga­liu žiū­rė­ti pa­pras­čiau. Kal­ba­ma, jog su ant­ru vai­ku bū­na leng­viau… Ne­se­niai su­ti­kau drau­gę, ku­ri pa­gim­dė tre­čią vai­ke­lį, ir ji man pa­sa­kė: „O, Die­ve, jei tik bū­tų įma­no­ma pra­dė­ti gim­dy­ti nuo tre­čio­jo vai­ko!“ Vis­kas ta­da tik aiš­kė­ja ir pa­pras­tė­ja.
– Ačiū už po­kal­bį!
Pa­ren­gė Ag­nė VI­DU­GI­RY­TĖ