Gyvename laikotarpiu, kai informacijos šaltinių – daugiau, nei gali aprėpti mūsų akys ir protas: spauda, radijas, televizija, internetas, socialiniai tinklai ir t. t. Naujienų srautas išties didžiulis, tačiau ar visomis jomis galime tikėti ir pasitikėti? Ar gebame atskirti, kur tikra informacija, o kur bandoma mus suklaidinti? Ar žinome, kas yra propaganda, „troliai“, „fake news“? Apie visa tai – interviu su žurnaliste, almanacho „Žurnalistika“ vyriausiąja redaktore, Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos apskrities skyriaus vadove, žurnalistikos dėstytoja Jolanta BENIUŠYTE.
Lina LIŪNIENĖ
(Pabaiga. Pradžia Nr. 94)
– Dabar dažnai susiduriame su sąvokomis „fake news“, „troliai“. Ką visuomenė turėtų žinoti apie tai?
– Gyvename informacinių karų laikais, todėl dezinformacijos srautas tikrai nemažės, nes Lietuva, Baltijos šalys visada buvo ir bus juodosios Kremliaus propagandos taikiklyje, kol egzistuos teroristinė Rusija. To srauto mes neužtvenksime, tačiau galime priešpriešiais nukreipti tiesos srautą. Kaip elgtis? Nuo jaunų dienų ugdyti kritinį mąstymą, būti savo šalies patriotais, atsirinkti šaltinius, domėtis istorija. Viena iš kritinio mąstymo kliūčių – maudymasis nuolatinėje šališkos informacijos patvirtinimo upėje. Privalome išmokti būti skeptiškesni, ypač jei girdime dalykus, kuriais norime tikėti. Ir palaikyti (prenumeruoti, pirkti) žiniasklaidos priemones, ypač savo vietines, regionines, kuriose žurnalistai pateikia patikimą informaciją, nes tokia jų pareiga ir misija – nešališkai informuoti visuomenę. Tik stipri žiniasklaida ir profesionali žurnalistika gali duoti atkirtį juodosioms propagandos technologijoms, dezinformacijai. Yra jau sukurta dezinformacijos demaskavimo grupių ir iniciatyvų, kuriose dirba profesionalūs žurnalistai. Jie ir kaunasi su „trolių“ fabrikais, kurie gamina netikras naujienas („fake news“ – anglų kalba), platina juodąją ir pilkąją propagandas. „Troliai“ – tai netikri komentatoriai, pasireiškiantys po straipsniais spaudoje, internete, taip pat netikri profiliai socialiniuose tinkluose, pučiantys į vieną dūdą, o muziką užsako šeimininkas Kremliuje. Autoritarinės valstybės – Rusija, Kinija, kitos – investuoja milijonus į „trolių“ fabrikus, kad „plautų smegenis“ savo piliečiams ir kariautų informacinius karus su Vakarų pasauliu, siekdamos silpninti demokratinį pasaulį, kuriame, priešingai nei pas juos, egzistuoja žmogaus teisės, žodžio laisvė, aukštas gyvenimo lygis.
– Kaip manote, ar valstybė teisingai elgiasi drausdama propagandines televizijas? O gal visuomenei verta išklausyti visas puses?
– Pliuralizmas arba apsikeitimas nuomonėmis visuomenėje yra labai svarbu, tai demokratijos pagrindas. Lietuvoje yra daug skirtingų žiniasklaidos priemonių, reiškiančių įvairias nuomones. Pagal pasaulio spaudos laisvės indeksą, kurį nustato nepriklausoma pasaulinė organizacija „Reporteriai be sienų“, Lietuva užima aukštą devintąją vietą iš 180 šalių.
Tačiau propagandiniai kanalai yra kas kita. Dar iki Rusijos karo su Ukraina Lietuvoje buvo „trumpinami“ Kremliaus juodosios propagandos ruporai, per kuriuos liejosi sąmoningo melo upės, buvo klastojama istorija, nepripažįstama okupacija, trėmimai, tyčiojamasi iš Lietuvos valstybės. Reikia skirti propagandos kanalus nuo tikros žiniasklaidos ir žurnalistikos. Tokie kanalai (tarp jų yra, deja, ir lietuviškų) nesilaiko jokios etikos, o melas yra jų duona. Tai yra informacinio karo ginklai. Manau, mūsų visuomenė yra gana subrendusi atskirti ir įvertinti priešiškos dezinformacijos kanalus. Todėl jie nėra populiarūs net rusakalbių gyventojų grupėse. Kartais nereikia nė draudimų iš „aukščiau“ – pati visuomenė yra nepakanti melo kalviams. Pavyzdžiui, prasidėjus karui, vienas spaudos leidinys paskelbė, kad neva Ukrainos prezidentas Volodimyras Zelenskis išsigandęs pabėgo į užsienį. Iškart sureagavo vienas prekybos tinklas, išėmęs šį leidinį iš prekybos ir nutraukęs bet kokius verslo santykius. Juo pasekė ir kiti platintojai, skaitytojai, parodę nepakantumą „fake news“ paskelbusiam laikraščiui, kuris, beje, ir anksčiau pasižymėjo netikrų naujienų pomėgiu.
– Ar dezinformacija yra paveiki? Ar ji kuriama profesionaliai?
– Yra tokia patarlė, kad melas apkeliauja pusę pasaulio, kol tiesa tik maunasi kelnes. Internetas, socialiniai tinklai žaibiškai gali išplatinti melagienas, bet taip pat žaibiškai gali išplatinti ir tiesą – priklausomai nuo to, kokias vertybes renkamės. Be abejo, juodosios propagandos technologijos yra profesionalios, nes gerai finansuojamos, tačiau kartais ir jos paskleidžia nesąmonių, pavyzdžiui, apie ukrainiečių biologinį ginklą – užkrėstus uodus ar Rusijos laivus atakuojančias su sprogmenimis antis. Toks melas tik sukelia juoką. Tačiau kai kuri dezinformacija yra rafinuotesnė ir paveiki. Pavyzdžiui, Lietuvos kaip „žlugusios valstybės“ naratyvas, kuris gana paplitęs, nes Lietuvoje egzistuoja nemaža socialinė atskirtis. Kai visi žmonės juoksis iš tokios frazės kaip ir iš tų ančių, tada galėsime sakyti, kad visi esame atsparūs dezinformacijai. Turime kelti savo šalies piliečių gerovę. Manau, kad daugeliui akis atvėrė Rusijos pradėtas nuožmus karas prieš Ukrainą. Kas kalbėjo, kad reikia draugauti su šia „sena gera kaimyne“ ir kad „rusai puola“ yra išsigalvojimas, greičiausiai pakeitė savo nuomonę.
Kita vertus, tikėti ar ne tam tikra informacija, lemia žmogaus psichologija. Juk būna, kad prisimename skaitytą ar girdėtą informaciją, bet neatsimename, ar gavome ją iš patikimo šaltinio? Tuo naudojasi dezinformacijos skleidėjai. Taip pat skleisti propagandai naudojamas „kartojimo efektas“ – jei daug kartų girdėsime tą patį teiginį, pagaliau juo galime ir patikėti.
– Ar pati, gyvendama Klaipėdoje, kur nemažai rusų tautybės žmonių, dažnai susiduriate propagandos paveiktais žmonėmis? Ar tenka girdėti frazes: „karą sukėlė NATO“, „rusai nekariauja, o tik ginasi“, „pabėgėliams ukrainiečiams per daug dėmesio“ ir pan.? Kaip reaguojate?
– Taip, Klaipėdoje gyvena daug rusakalbių žmonių. Ir jų dar padaugėjo atvykus tūkstančiams karo pabėgėlių. Tarp mano kaimynų yra nemažai rusų, beje, gerai kalbančių ir lietuviškai. Iš jų, senų klaipėdiečių, neteko girdėti panašių frazių. Deja, tokių pasisakymų, kad „karą sukėlė NATO“ ar „kalta Amerika“, teko girdėti iš lietuvių. Tiesa, ne Klaipėdoje, o kitame Lietuvos krašte. Lankantis seminare nustebino lietuvis sodybos šeimininkas, prasitaręs, kad neva dėl karo Ukrainoje kalta ne Rusija, o Amerika. Žiūri į žmogų ir nesupranti, ar jis aklas, ar jis kurčias, ar patogu tokiam būti. Akivaizdžiai paveiktas juodosios propagandos, matyt, rusiškų propagandos kanalų mėgėjas. Stebina tokie žmonės, jie tais savo sąmokslais tarsi pateisina visas okupacijas, net ir Lietuvos nepriklausomybės nevertina, nesupranta, kiek daug yra gavę, nes laisvė tai brangiausia, ką turime.
Tiesa, Rusijai užpuolus Ukrainą, pačioje karo pradžioje klaipėdietiškų kai kurių rusakalbių organizacijų socialiniuose tinkluose pastebėjau įvairių šovinistinių komentarų, pateisinančių Rusijos agresiją, ir tokių pasakymų, kad „rusai visada laimėdavo ir dabar laimės“. Tie komentarai greitai jų pačių buvo ištrinti. Manau, priešiškos propagandos paveiktų žmonių nereikia skirstyti pagal tautybes, bet privalome aktyviai, ypač žurnalistai, stebėti informacinį lauką. Ir užkirsti kelią, aiškinti žmonėms argumentuota faktų kalba ir analize, kad jie klysta – nesąmoningai, dėl žinių trūkumo, o gal ir piktybiškai.
– Dirbate su jaunais žmonėmis, koks jų požiūris? O gal kaip tik vyresnės kartos žmonės labiau linkę patikėti dezinformacija?
– Turime tradiciją su būsimais žurnalistais aptarti naujausius Lietuvos ir pasaulio įvykius, juos analizuoti. Džiaugiuosi, jog jauni žmonės yra gana kritiški informacijai, juos nelabai apgausi dezinformacijos klišėmis. Mokomės pirmiausia vadovautis faktais. Kartą per paskaitą žiūrėjome garsųjį britų žurnalisto Stivo Rozenbergo, BBC reporterio, interviu su Baltarusijos diktatoriumi Aliaksandru Lukašenka. Žavėdamiesi žurnalisto profesionalumu spausti diktatorių prie sienos su nepatogiais klausimais, jaunieji kolegos pastebėjo ir daug dezinformacijos, juodosios propagandos elementų iš diktatoriaus pusės, kurie net kėlė juoką, nes buvo akivaizdus melas.
Manau, vyresni žmonės, ypač nukentėję nuo rusų okupacijos, tikrai lengvai nepasiduoda Kremliaus propagandai, kiti irgi turi pakankamai gyvenimiškos išminties atskirti tiesą. Dalis žmonių, nepaisant amžiaus, gal yra labiau neatsparūs netikroms naujienoms, ypač tie, kurie mažiau skaito, domisi, gyvena tik panašiai mąstančių informacijos „burbule“, dėl ko nors pyksta ant valdžios ar viso pasaulio.
– Ką patartumėte žmogui, kuris vis dar blaškosi tarp informacijos ir dezinformacijos, kuris nežino, kuo tikėti?
– Mūsų teisė spręsti, kaip reaguosime į pasaulį, kuriame kažkas mėgina dumti mums akis. Tiesa visada buvo ir bus svarbi. Nuo mūsų priklauso, ar suvoksime tai laiku. Manau, atsirinkti yra gana paprasta – visada pagalvoti pirmiausia, ar tai kenkia mano šaliai. Visomis išgalėmis saugoti savo valstybę kaip savo namus. Vadovaukimės sveiku protu, nors tarsi visas pasaulis jūsų informacinėje erdvėje arba „burbule“ feisbuke šaukia priešingai, o daugelio nuomonė nesutampa su jūsų. Išsiugdę medijų raštingumą, būsime atsparūs dezinformacijai ir propagandai, siekiančiai sugadinti mums gyvenimą. Svarbiausia, būkime ištikimi tiesai, niekada sąmoningai neplatinkime melo.
Dosjė: Jolanta Beniušytė, žurnalistė, redaktorė. Šiuo metu dėsto žurnalistiką Klaipėdos universitete, yra Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Klaipėdos apskrities skyriaus pirmininkė, LŽS tarybos ir valdybos narė, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos ir LŽS leidžiamos knygos – almanacho „Žurnalistika“ vyriausioji redaktorė. Dirbo įvairiuose periodiniuose spaudos leidiniuose. Žurnalistinio darbo stažas – 35 metai.
2022 m. rudenį Jolanta Beniušytė įkūrė naują žiniasklaidos priemonę – interneto portalą / tinklaraštį „Gargždapilis“ (https://www.gargzdapilis.lt), skirtą aplinkos apsaugos temoms, kultūrai, kelionėms. Jame integruota pažangiausia inovacija – skaitymo prieiga akliems ir silpnaregiams žmonėms. Tai viena pirmųjų žiniasklaidos priemonių Lietuvoje, turinti skaitymo gidą neregiams, paremtą dirbtinio intelekto technologija.
Loading ...
