Mo­te­ris sė­da prie grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos au­to­mo­bi­lio vai­ro

Nuo lapk­ri­čio 4 die­nos Grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos (GMP) Šiau­lių fi­lia­lo Tel­šių sky­riu­je GMP au­to­mo­bi­lio vai­ruo­to­ja pra­dė­jo dirb­ti Ir­ma Dru­nė. Tai yra pir­mo­ji pa­ra­me­di­kė-vai­ruo­to­ja mo­te­ris Že­mai­ti­jo­je.

Anks­čiau Šiau­lių fi­lia­lo Tel­šių sky­riaus Grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos tar­ny­bo­je mo­te­ris sa­va­no­ria­vo ir at­li­ko pra­kti­ką.

2022 m. I. Dru­nė įgi­jo pa­ra­me­di­ko spe­cia­ly­bę, o dirb­ti GMP bu­vo se­na jos sva­jo­nė.

Bręs­tant per­mai­noms GMP struk­tū­ro­se to­kios ga­li­my­bės ne­bu­vo – tai at­ro­dė sun­kiai įgy­ven­di­na­ma. Bet Ir­ma vel­tui lai­ko ne­lei­do – 2024 m. pra­dė­jo slau­gos ba­ka­lau­ro stu­di­jas ir už­si­brė­žė tiks­lą tap­ti sku­bios me­di­ci­nos pa­gal­bos slau­gos spe­cia­lis­te, bri­ga­dos va­do­ve.

Nau­jo­ji GMP dar­buo­to­ja pui­kiai ži­no, kad šis dar­bas rei­ka­lau­ja fi­zi­nės jė­gos, grei­to mąs­ty­mo, reak­ci­jos, tiks­lių spren­di­mų ir ge­bė­ji­mo dirb­ti ko­man­do­je.

Dia­na PU­ZE­RĖ

– Esa­te pir­mo­ji pa­ra­me­di­kė-vai­ruo­to­ja mo­te­ris Že­mai­ti­jo­je. Ko­kias emo­ci­jas tai ke­lia?

– Pir­miau­sia esu la­bai dė­kin­ga, kad ma­ni­mi pa­ti­kė­jo GMP Šiau­lių fi­lia­lo Tel­šių sky­riaus ve­dė­jas Li­na­ras Vait­kus ir sky­riaus vy­res­ny­sis slau­gy­to­jas Lai­mo­nas Lu­ka­vi­čius. Tik jų dė­ka esu šian­dien GMP tar­ny­bo­je.

L. Vait­kus ir L. Lu­ka­vi­čius yra be ga­lo at­si­da­vę dar­bui. Jie yra pa­vyz­dys ki­tiems dar­buo­to­jams ir ko­le­goms, to­dėl aš jau­čiu di­de­lę at­sa­ko­my­bę ta­pu­si jų ko­man­dos da­li­mi.

– Ar daug pa­lai­ky­mo su­lau­kia­te?

– Man svar­biau­sia, kad tu­riu pa­čių ar­ti­miau­sių žmo­nių pa­lai­ky­mą – tai ma­ne mo­ty­vuo­ja. O kal­bant ap­skri­tai apie ko­le­gas ir ki­tus as­me­nis – žmo­nės yra įpra­tę gy­ven­ti pa­to­giai ir kaž­ko­kie po­ky­čiai ar ino­va­ci­jos su­ke­lia la­bai daug ne­pa­si­ten­ki­ni­mo. Tad ly­giai tas pa­ts ir čia: vie­ni džiau­gia­si, svei­ki­na ir pa­lai­ko, ki­ti už ma­ne iš­gy­ve­na, o dar ki­ti yra vi­siš­kai prie­šiš­kai nu­si­tei­kę, ka­dan­gi šios pa­rei­gos rei­ka­lau­ja fi­zi­nės jė­gos, at­sa­ko­my­bės už sa­ve, už ko­le­gą ir už pa­cien­tą, o mo­ters, vai­ruo­jan­čios GMP au­to­mo­bi­lį, dar nė­ra bu­vę.

– Kaip at­ro­do Jū­sų įpras­ta dar­bo die­na?

– Pir­miau­sia pa­mi­nė­siu, kad GMP dir­ba­ma pa­ro­mis – ry­te vie­nos pa­mai­nos bai­gia bu­dė­ji­mus, o atė­ju­sios nau­jos pa­mai­nos pe­ri­ma bu­dė­ji­mus. Tuo­met lau­kia­ma iš­kvie­ti­mų, ku­rie, kaip ži­no­me, bū­na įvai­riau­si. Kiek­vie­nas bu­dė­ji­mas bū­na skir­tin­gas, kiek­vie­nas iš­kvie­ti­mas – in­di­vi­dua­lus. Mo­no­to­ni­jos šia­me dar­be tik­rai nė­ra.

– Su ko­kiais kas­die­niais sun­ku­mais su­si­du­ria­te dar­be?

– Tik­riau­siai vie­nas di­džiau­sių šio dar­bo sun­ku­mų yra pa­cien­tų ne­ši­mas iš na­mų į GMP au­to­mo­bi­lį. Daž­niau­siai į iš­kvie­ti­mus vyks­ta­me dvie­se – vai­ruo­to­jas-pa­ra­me­di­kas ir pa­ra­me­di­kas ar­ba sku­bio­sios pa­gal­bos slau­gos spe­cia­lis­tas. Dvie­se nu­si­neš­ti vaikš­čio­ti ne­ga­lin­tį as­me­nį į au­to­mo­bi­lį, pvz., iš penk­to aukš­to ir dar kar­tu su GMP įran­ga yra su­dė­tin­ga.

Bū­tent dėl to bri­ga­do­je, ku­rio­je dir­bu, vi­suo­met į iš­kvie­ti­mą vyks­tu su vy­ru, ka­dan­gi vy­rai tu­ri dau­giau fi­zi­nės jė­gos. Ge­rai, kai yra ar­ti­mie­ji ar kai­my­nai, ku­rie ga­li pa­dė­ti nu­neš­ti žmo­gų.

Be to, kar­tais žmo­nės ne­su­vo­kia ir ne­ži­no, ka­da rei­kia kvies­ti GMP pa­gal­bą. Bū­na si­tua­ci­jų, kai gau­na­mas iš­kvie­ti­mas, į ku­rį vyks­ta­ma su švy­tu­rė­liais, o tai reiš­kia, kad yra sku­ba­ma, ri­zi­kuo­ja­ma sa­vo gy­vy­bė­mis, o nu­vy­kus paaiš­kė­ja, kad jo­kio sku­bo­tu­mo net ne­bu­vo.

– O kas la­biau­siai džiu­gi­na? Ku­rios aki­mir­kos ver­čia nu­si­šyp­so­ti?

– Iš­gel­bė­tos gy­vy­bės – tai mū­sų dar­bo va­rik­lis. Taip pat žmo­nių dė­kin­gu­mas ir šyp­se­nos jų vei­duo­se, kad ga­lė­jai pa­dė­ti.

– Šiais me­tais pra­dė­jo­te slau­gos ba­ka­lau­ro stu­di­jas ir tu­ri­te tiks­lą tap­ti sku­bios me­di­ci­nos pa­gal­bos spe­cia­lis­te, bri­ga­dos va­do­ve. Ar sun­ku moks­lus de­rin­ti su dar­bu?

– Ka­dan­gi tai bus tre­čia­sis ma­no aukš­to­jo moks­lo dip­lo­mas, tad šiuo klau­si­mu pa­tir­ties jau tu­riu ir ge­rai ži­no­jau vi­sus sun­ku­mus, to­dėl stu­di­jos bu­vo ge­rai ap­gal­vo­tos, ir ma­nau, jog pa­vyks vis­ką su­de­rin­ti.

– Ar tarp moks­lo ir dar­bo lie­ka lai­ko poil­siui? Kaip at­si­pa­lai­duo­ja­te po sun­kios dar­bo die­nos?

– Į moks­lus ir dar­bą išė­jau po mo­ti­nys­tės ato­sto­gų, to­dėl po dar­bo ar moks­lų sku­bu į na­mus pas šei­mą. Ka­dan­gi lai­ko­tar­pis ne­bus leng­vas, kiek­vie­ną lais­vą mi­nu­tę sten­giuo­si iš­nau­do­ti pro­duk­ty­viai.

– Ką mėgs­ta­te veik­ti lais­va­lai­kiu? Gal­būt tu­ri­te ko­kių po­mė­gių?

– Šiuo lai­ko­tar­piu po­mė­giai yra ap­leis­ti, o lais­va­lai­kį sten­giuo­si leis­ti pas tė­vus, ka­dan­gi jie jau vy­res­nio am­žiaus. Vi­sa­da sten­giuo­si va­žiuo­ti pas juos, nes ten man ge­riau­sia ir mie­liau­sia grįž­ti. Iš tė­vų aš grįž­tu pail­sė­ju­si ir ku­pi­na jė­gų.

– Ar esa­te tel­šiš­kė?

– Ne, Tel­šiuo­se gy­ve­nu pa­ly­gin­ti dar ne­se­niai – tik sep­ty­ne­rius me­tus. Esu mei­lės emig­ran­tė, ki­lu­si iš Šiau­lių. Tel­šiuo­se man pa­tin­ka.

– Ir pa­bai­gai – ko pa­lin­kė­tu­mė­te kiek­vie­nam, no­rin­čiam pra­dė­ti ar­ba jau be­si­mo­kan­čiam pa­ra­me­di­ko spe­cia­ly­bės?

– Pir­miau­sia pa­lin­kė­čiau ge­rai ir at­sa­kin­gai ap­gal­vo­ti, ar bai­gęs stu­di­jas ga­lė­si dirb­ti to­kį dar­bą, nes net stu­di­jų me­tu at­lik­da­mas pra­kti­ką esi ko­man­dos na­rys ir tu­ri pa­dė­ti dar­buo­to­jams, mo­ky­tis bei to­bu­lė­ti.

Stu­di­jos yra įdo­mios, bet rei­kia daug mo­ky­tis, ka­dan­gi tai yra dar­bas su žmo­gaus svei­ka­ta ar net gy­vy­be.