
Spalio 5-ąją minima Tarptautinė mokytojų diena. Ta proga „Telšių ŽINIOS“ kalbina ilgametę rajono pedagogę, šviesių minčių, neeilinių gebėjimų telšiškę 98-erių Stanislavą Kochanauskaitę.
Jau pokalbio pradžioje prakalbus apie ilgametę darbo patirtį švietimo srityje, mokytoja stabdo kalbą: „Nenoriu vartoti žodžio „dirbau“ – aš niekada nedirbau, aš mėgavausi tuo, ką dariau.“
Aurelija SERVIENĖ
Permainų laikai
S. Kochanauskaitė užaugo Kalnėnų kaime, 6 km nuo Telšių. Vėliau gyventi išvyko į Kauną – į Pažaislio vienuolių kazimieriečių pensionatą. „Tai buvo pasakų metas. Ten mus ruošė būti būsimos Lietuvos inteligentijos žiedu. Mokė gražaus elgesio ir kalbėjimo, mokė būti tais, kurie kada nors kurs inteligentų sluoksnį. Paskui buvo Kauno „Saulės“ gimnazija ir tada jau Vytauto Didžiojo universitetas“, – pasakojo pedagogė.
Ji prisimena tuos laikus, kada būdama dar moksleivė jautė pagarbą mokytojui, širdyje visada nešiojosi šviesų mokytojo paveikslą. Tačiau gyvenimą ir studijas nutarė susieti su teisininko profesija, žengė tėvelio pėdomis.
„Pradėjus studijuoti, atėjo permainų laikai. Ir mane gyvenimas nubloškė visai kitur. Vilniuje mane areštavo ir išvežė į Vokietiją, kur išbuvau penkerius metus. Ten dirbau laboratorijoje – auginau kristalus. Atsimenu, gulėjau ligoninėje, atėjo rusai ir mane suėmė. Kurį laiką sėdėjau kalėjime ir tik tada parvežė į Vilnių. O praėjus kuriam laikui, gavau galimybę baigti mokslus ir įgyti diplomą. Baigiau germanistiką ir buvau paskirta dirbti į Suvalkiją“, – kalbėjo pašnekovė.
Pirmoji darbovietė
Su jauduliu mokytoja prisimena savo pirmąją darbovietę: „Nuvažiavau labai nedrąsi, niekas manęs nemokė, kaip dirbti su vaikais. Žinojau tik vieną universiteto rektoriaus pamokymą: „Kai eisite į klasę per slenkstį, žiūrėkite, kad nepargriūtumėte, nes paskui visą gyvenimą būsite mokinių humoro objektu. Ir tai buvo visas mano mokslas, ką aš žinojau apie darbą su vaikais. Įėjau tada į klasę, mačiau tik miglą ir susmeigtas į mane vaikų akis, vos galėjau iš baimės išbelsti kelis žodžius.“
Kol Stanislava gyveno svetur, jai visada labai norėjosi į Žemaitiją, buvo išsiilgusi šios žemės. Ir taip atsirado galimybė įsidarbinti Telšiuose.
„Žemaitės gimnazijoje buvo įvesta lotynų kalba, ir aš nedvejodama sutikau“, – sakė pašnekovė. Su džiaugsmu ir pasididžiavimu mokytoja atsimena savo mokinius: istoriką Alfredą Bumblauską, politiką Rolandą Paksą ir kt. garsius žmones, kuriuos ji dažnai mato per televiziją. Kai kurie jų savo mokytojos nepamiršta ir aplanko.
S. Kochanauskaitei per ilgus darbo metus teko dėstyti ne vieną užsienio kalbą: vokiečių, anglų, lotynų, lenkų. O paskutinioji jos darbovietė buvo Telšių V. Borisevičiaus kunigų seminarija. Čia dėstė filosofinę antropologiją.
Apie švietimo problemas
Pedagogė visais laikais buvusi itin atidi švietimo naujienoms, todėl sekdama jas, labai apgailestauja, jog šių dienų mokyklose atsirado toks dalykas kaip patyčios. „Anuomet net tokio žodžio, nei problemos nebuvo. Gera buvo tai, jog visi dėvėjo uniformas. Niekas neišsiskyrė savo rūbais. Buvo daug ir kitų gerų dalykų – sunku dabar taip greit atsiminti. Gražus dalykas buvo talkos į kolūkius. Kadangi trūko darbo rankų, mokiniai važiuodavo dirbti, nebuvo baltarankiai, nebijodavo darbo, ir ta patirtis buvo tik į gera“, – kalbėjo telšiškė.
Apie mokytojo atlyginimą
Mokytoja atvirai sakė, jog niekada nesiskundė dėl pedagogo atlyginimo. Kiek turėjo, tiek ir užteko, mokėjo taupyti.
„Kiekvieną vasarą keliaudavau po buvusią Tarybų Sąjungą. Pirkdavau daug knygų, važiuodavau į Maskvą pažiūrėti Europos teatrų ir filmų. Aš niekada neišlaidavau. Gaudavau atlyginimą, turėjau keletą privačių pamokų ir man užteko. Imdavau nedaug pamokų, nes aš norėjau turėti daugiau laiko sau. Aš esu knygų ir muzikos žmogus“, – pasakojo mokytoja.
S. Kochanauskaitė prisipažino, jog niekada nemėgo puoštis ir staipytis prieš veidrodį, bet vis tiek visi stebėdavosi, kad ji turi išskirtinį skonį, visada atrodė nepriekaištingai. „Aš savo kūnu visiškai nesirūpinau, „nesimaliavojau“, nepripažinau to. Nebuvo man laiko – reikėjo skaityti“, – tvirtino telšiškė.
Džiaugiasi jaunimu
Pedagogė visais laikais domėjosi pasaulio politika, skaitė daug literatūros užsienio kalba. To daryti nesustojo iki šių dienų. „Mokytojas jau kitoks nebūsi“, – šmaikštavo pašnekovė. Būdama garbaus amžiaus, mokytoja stebina savo išmintimi, nenuilstančiu smalsumu. Ji klauso radijo, seka visas naujienas per televiziją, prenumeruoja užsienio šalių spaudą, skaito net keliomis užsienio kalbomis įvairią literatūrą, rašo prisiminimus.
„Iš ryto – ūkio darbai, o jau po pietų – laikas sau: muzika, knyga, atsiminimai“, – tikina pedagogė ir atskleidžia ilgaamžiškumo paslaptį – tai darbas su jaunais žmonėmis. „Kada esi tarp jaunimo, ir pats jautiesi jaunas. Esu dėkinga savo mokiniams – tai jų energija mane įkvepia. Ir šiandien negaliu atsidžiaugti, kiek yra gražaus ir šviesaus jaunimo, ne iš patriotinės pusės, bet kaip žmonės. Man pilietis yra pirmoje eilėje, o patriotas – antroje, o gal net ir trečioje. Svarbiausia – pilietis!“ – sakė S. Kochanauskaitė.
Nuostabi mokytoja Džiaugiuosi, kad teko pas ją mokytis.
Laimingi tie, kuriems teko mokytis pas tokią Mokytoją.
Mums, Žemaitės mokyklos mokiniams, tikrai pasisekė. Mus mokė daug nuostabių mokytojų. Ir viena iš tų šviesulių tikrai buvo Mokytoja Kochanauskaitė. Dėkoju likimui, kad davė tokią dovaną.
Atpažinau šią Mokytoją. Tai buvo labai seniai, kai mokytoja dirbo Suvalkijos mažame miestelyje Kalvarijoje. Mokiausi žemesnėse klasėse, mokytoja dėstė vokiečių kalbą, buvo labai griežta, bet labai teisinga. Klasėje per Mokytojos pamokas būdavo taip tylu, kad juokaudavome, jog girdėti, kaip musė skrenda. Buvo gūdus sovietmetis, vyravo šlykšti atmosfera, trėmė žmones. Jei ir išliko kas šviesaus iš to laikotarpio, tai ši vokiečių kalbos Mokytoja. Jos labai visi bijojome ir sykį pakviesta išlinksniuoti artikelį der, die, das iš išgąsčio suklydau. Mokytoja man parašė kuolą. Sėdžiu ir verkiu, o Mokytoja priėjusi mane guodžia. Tokie tad prisiminimai. Sveikatos ir dar ilgų gyvenimo metų, garbinga Mokytoja.