Mažeikių dailės mokyklos bendruomenė įgyvendina kūrybinio projekto „(Ne)matomi Mažeikių miesto ženklai“ antrą etapą.
Pernai per pirmą šio projekto etapą miesto senamiestyje – V. Burbos, Laisvės ir Stoties gatvėse – sumontuoti keturi nedidelio formato meno kūriniai.
Šiemet miesto viešosiose erdvėse vėl rasis keturi nauji, nors ir nedideli, bet svarbūs meniniai ženklai, pasakojantys ir liudijantys apie senuosius Mažeikius kūrusius žmones, jų likimus bei istorijas.
Skatina pamatyti tai, kas nebuvo matoma
Mažeikių dailės mokyklos bendruomenės įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos finansuojamo projekto „(Ne)matomi Mažeikių miesto ženklai“ antras etapas įsibėgėja.
Jo esmė tokia: keturios komandos, kurių kiekvienoje yra po vieną mokytoją ir mokinį, susipažįsta su miesto istorija, įdomiausiomis jo vietomis, o tada kuria nedidelio formato meno kūrinius-ženklus.
Vėliau šie ženklai įrengiami viešosiose miesto erdvėse šalia lankytino objekto ir tampa vizualia intriga, paskatinimu miesto gyventojams ir svečiams ne tik pamatyti iki tol nelabai matomomis buvusias miesto lokacijas, bet ir detaliau pasidomėti šiomis vietomis.
Šiemet „(Ne)matomus Mažeikių miesto ženklus“ kuria šie dailės mokykloje dirbančių mokytojų ir mokinių duetai: mokyklos direktorė, dailininkė, keramikė Laima Mikalauskienė ir Smiltė Beresnevičiūtė, skulptorius Adomas Petrauskas ir Žana Chrisiukovič, metalo menininkė Vaida Stankuvienė ir Neda Alčiauskaitė, tekstilės menininkė Giedrė Bernotavičienė ir Beata Ivinskytė.
Pasirinko svarbią ir jautrią temą
Pasikalbėti apie tai, kas jau nuveikta, aptarti ateities planų susitikome su Mažeikių dailės mokytojais ir keliomis mokinėmis, kurioms šie mokslo metai dailės mokykloje jau yra paskutiniai ir kurios dalyvauja projekte.
„Pernai įgiję patirties, šiemet jau esame drąsesni.
O kadangi turime ką parodyti, tai ir šio projekto partneriai, kolegos iš kitų organizacijų, irgi kitaip į mus žiūri, nebereikia taip nuodugniai aiškinti, ką esame sugalvoję, ką darome ir kas iš viso to išeis. Manome, kad jau galime giliau nerti į kokybę“, – pasakojo L. Mikalauskienė.
Šiemet mokyklos bendruomenė projekto būsimiems meno kūriniams pasirinko jautrią temą – žydų gyvenimo ženklai tarpukario Mažeikiuose.
Žvelgiant į to meto Lietuvos gyventojų tautinę sudėtį, matyti, kad kone kiekvieno miesto ir miestelio beveik pusę visų gyventojų sudarė žydai. Jų indėlis į tų miestų ir miestelių gyvenimą, gyvybingumą, gerovę – neabejotinas. Tad mažeikiškiams kūrėjams neatsitiktinai kilo idėja pagvildenti žydų ženklų temą.
Įvyko kelios dirbtuvės
Jau įvyko nemažai projekto veiklų. Pirmiausia istorinių tyrimų dirbtuvėse komandos susitiko su mokytoju, kraštotyrininku Algirdu Vilku ir istoriku, muziejininku Vytautu Ramanausku. Išklausę jų pranešimų, pasakojimų komandų nariai pasirinko konkretesnes temas.
Bendradarbystės dirbtuvių metu įvyko susitikimas su miesto architektais, turizmo specialistais – lankytasi senojoje miesto dalyje esančiose vietose, kalbėta apie viešąsias erdves ir vietas, kuriose galėtų atsirasti ir geriausiai atrodytų mokytojų ir mokinių duetų sugalvoti meno kūriniai.
Balandį mokyklos bendruomenės nariai buvo išvykę į Žemaičių muziejaus „Alka“ padalinį – Telšių ješivą. Jos darbuotojai, istorikai savo pasakojimais dar labiau praplėtė mažeikiškių žinias apie žydų paveldą ir kultūrą.
Susitikime su dailės mokyklos mokiniais ir mokytojais Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo vadovas plateliškis Eugenijus Bunka projekto komandoms suteikė kūrybai įkvepiančios informacijos apie žemaičių žydų kultūrą ir jų gyvenimą tarpukariu.
Dabar komandos įžengė į kitą – kūrybinį – projekto etapą, kur pasitelkusios šiuolaikines medžiagas ir mokyklos turimas technologijas jau bando sumanytus kūrinių projektus realizuoti.
Birželį Mažeikių muziejuje šių kūrinių pristatymas–paroda. Vėliau dar vieną kūrybinių procesų parodą ketinama surengti Telšių ješivoje. O rudenį, jau prasidėjus naujiems mokslo metams, planuojama surengti viešosiose Mažeikių vietose įrengtų, sumontuotų (ne)matomų ženklų pristatymą visuomenei.
Kūrinys, skirtas „Centralinei vaistinei“
O dabar apie projekte dalyvaujančių komandų sumanymus.
Skulptoriaus A. Petrausko ir mokinės Ž. Chvisiukovič duetas susidomėjo Mažeikiuose kadaise veikusia „Centraline vaistine“ ir galimybe kurti ženklą, įprasminantį ją bei joje dirbusius farmacininkus.
Toje vietoje, kur dabar yra Henriko Nagio viešoji biblioteka, kadaise buvo daktaro Bencijono Švarco vaistinė.
A. Petrauskas ir jo mokinė sugalvojo ant vienos bibliotekos palangės įtaisyti vaistų tablečių formos kompoziciją. Ji ir taps „(Ne)matomu Mažeikių miesto ženklu“, primenančiu apie mieste veikusių vaistinių istoriją, o tuos, kurie apie tai nieko nežino, kvies pasidomėti.
Tarpukario fotografui – skulptūrėlė
L. Mikalauskienės ir S. Beresnevičiūtės komanda savo kūrinį – miniatiūrinę skulptūrėlę Laisvės gatvėje – dedikuos tarpukario profesionaliausiam fotografui Giršai Gurvičiui.
Puiki nuotraukų kokybė, meistriškumas ir produktyvumas lėmė, kad šis fotografas buvo kviečiamas įamžinti svarbiausių įvykių, asmenybių. Be to, G. Gurvičius buvo inovatorius – jis pirmasis Mažeikiuose pradėjo prekiauti foto atvirukais su išskirtiniais miesto vaizdais. Jo foto ateljė buvo miesto centre, tėvų name. Joje fotografas su savo mokiniais dirbo iki 1940 metų.
Antrojo pasaulinio karo metais G. Gurvičius pateko į Kauno getą, vėliau į Dachau koncentracijos stovyklą, iš kurios nebegrįžo. O jo namas su visu foto archyvu buvo subombarduotas.
„Didelė dalis senųjų Mažeikių fotografijų yra Gurvičiaus. Jos gražios, kokybiškos, meistriškos. Jis užfiksavo ir ateinančioms kartoms paliko didžiulį ir svarbų palikimą – įamžino žmones, renginių akimirkas. Deja, neišliko nė vieno jo paties portreto“, – kalbėjo L. Mikalauskienė.
Kuria ženklą „Kagano ledainė“
Metalo menininkė V. Stankuvienė ir mokinė N. Alčiauskaitė juokauja: jų darbo tema yra saldi –„Kagano ledai“.
Tarpukariu Mažeikiuose, dabartinėje M. Daukšos gatvėje, veikė žydo Giršos Kagano (vardas gali būti netikslus) ledainė, kuri turėjo įdomų ir unikalų logotipą. Jame buvo pavaizduota ant ledo lyties plaukianti baltoji meška ir žuvis. Taip, matyt, siekta perteikti šiaurės ir šalčio įspūdį.
Ledainėje pagaminti ledai vafliniuose kaušeliuose mažeikiškiams smaližiams – vaikams ir suaugusiesiems – būdavo išvežiojami mediniais logotipu pažymėtais vežimėliais. Vežimėliai būdavo šaldomi natūraliu būdu, naudojant žiemą iš Ventos upės iškirstą ledą. Vasaromis, kai ledas po truputį tirpdavo, po vežimėliais ant grindinio likdavo balutės.
„Mūsų darbas bus ant šaligatvio plytelės. Iš vario ir emalės darysime kūrinį, kuris savo forma primins iš ištirpusių ledų susiformavusią balutę. Dar planuojame įkomponuoti vežimo fragmentą ir žuvytę“, – pasakojo N. Alčiauskaitė.
Jos mokytoja V. Stankuvienė pridūrė, kad Mažeikiuose gyvenusių ir dirbusių žydų versle bei gyvenime veiksmo buvo daug ir įvairaus, todėl ir idėjų, kokį meninį ženklą kurti, komanda turėjo daugiau. Vis tik nutarta imtis kurti ženklą, primenantį „Kagano ledus“.
Pasirinko jautrią temą – „Išbraukti iš sąrašo“
Tekstilininkę G. Bernotavičienę ir jos mokinę B. Ivinskytę sudomino ir sujaudino susitikime su kraštotyrininku A. Vilku išgirsta informacija apie 1941 m. liepos 30–31 dienomis Mažeikių pavenčiuose sušaudytus žydų tautybės žmones.
Tomis dienomis sušaudyti 4 pirmojoje Mažeikių gimnazijoje dirbę mokytojai ir 21 mokinys. Prieš pat naujų mokslo metų pradžią buvo nutarta visus žydų tautybės mokinius išbraukti iš mokinių sąrašų.
„Išbraukti iš sąrašo“ – taip vadinsis šio kūrybinio dueto kuriamas darbas. Mokinė ir mokytoja yra sugalvojusios sukurti kompoziciją iš tekstų – pavardžių, antspaudų fragmentų ir ją įtaisyti ant gimnazijos laiptų.
Jaunimui – žinių ir gebėjimų įtvirtinimas
„(Ne)matomi Mažeikių miesto ženklai“ yra jaunųjų menininkų, kurie netrukus baigs Mažeikių dailės mokyklą, kūrybinis projektas. Jis gana intensyvus, per trumpą laiką įvyksta daug ir įvairių veiklų, bet kartu jauni žmonės įgyja nemažai įvairių kompetencijų, praktiškai įtvirtina teorines žinias. O jauniesiems autoriams galimybę susipažinti su profesionaliojo meno pagrindais suteikiantys mokytojai prisiima didelę atsakomybę už kūrinių kokybę. Juk „išnešti“ ilgalaikį, išliekamąją vertę turintį meno kūrinį į miesto viešąsias erdves ne tas pats, kaip, pavyzdžiui, surengti parodą.
„Tiesa, čia nėra mėgėjiški miesto papuošimai. Visas procesas, kol „(Ne)matomi Mažeikių miesto ženklai“ atsiranda įvairiose miesto erdvėse, yra „išnarstomas“, kuriama koncepcija ir panašūs dalykai. Tai yra rimta“, – kalbėjo tapytojas Virginijus Tamošiūnas.
Neringa ŠVELNIENĖ
Nuotr. iš Mažeikių dailės mokyklos
Loading ...
