Ma­ža paukš­te­lė gied­rą sek­ma­die­nio ry­tą

Li­ki­mas kar­tais iš­kre­čia po­kštų, ir vie­nas jų – gim­ti ba­lan­džio pir­mą­ją, Me­la­gių die­ną. Iš to­kią die­ną atė­ju­sio į šį pa­sau­lį ti­ki­ma­si iš­skir­ti­nio hu­mo­ro jaus­mo, kar­tais net abe­jo­ja­ma, tie­są jis daž­niau sa­ko ar me­luo­ja.

Prieš 80 me­tų Tel­šių ra­jo­ne gi­męs, bet Rad­vi­liš­ky­je jau ne vie­ną de­šimt­me­tį gy­ve­nan­tis fo­to­me­ni­nin­kas, ra­šy­to­jas ir žur­na­lis­tas Ri­man­tas Pet­ri­kas hu­mo­ro sto­ka skųs­tis ne­ga­li, o ir me­luo­jąs ti­ki­na ne­la­bai daž­nai. „Aš tik krikš­ty­tas Me­la­gių die­ną, o gi­miau tru­pu­tį anks­čiau, bet kam sa­kau – ne­ti­ki, sa­ko – me­luo­ji“, – lyg ir pa­si­guo­džia Ri­man­tas.

Dau­ge­ly­je jo fo­tog­ra­fi­jos ir li­te­ra­tū­ros kū­ri­nių gy­ve­na, al­suo­ja, spin­di gam­ta. Tai ir ne­nuos­ta­bu, nes Ri­man­tas ne tik au­go gra­žio­se že­mai­tiš­ko Tel­šių ra­jo­no Liep­lau­kės kai­mo apy­lin­kė­se, bet ir bai­gė ag­ro­no­mi­jos stu­di­jas, de­šim­tį me­tų dir­bo ag­ro­no­mu.

Il­gai­niui ag­ro­no­mi­ją jo gy­ve­ni­me nu­stel­bė mis­tiš­kas fo­tog­ra­fi­jos pa­sau­lis. R. Pet­ri­ko do­ku­men­ti­nių ir me­ni­nių nuo­trau­kų pa­ro­dos eks­po­nuo­tos įvai­riuo­se ša­lies mies­tuo­se.
„Kai bu­vau ag­ro­no­mas, po lau­kus vaikš­čio­jau, kaip ag­ro­no­mui pri­klau­so, ta­čiau – su fo­toa­pa­ra­tu ant kak­lo. Ko­lū­kių pir­mi­nin­kams tai ne­pa­ti­ko, jie sa­ky­da­vo: fo­tog­ra­fuok, kai bū­na šven­tės ar šiaip kas ge­ro, o kam tau tas apa­ra­tas kas­dien?

Jie mėg­da­vo, kai pa­veiks­luo­da­vau juos ru­gių lau­kuo­se, ta­čiau ne­ga­lė­da­vo pa­kęs­ti, jei įam­žin­da­vau ką nors ne­ge­ro. To­dėl ir te­ko at­si­svei­kin­ti su ag­ro­no­mo duo­na“, – pri­si­me­na jau­nys­tę R. Pet­ri­kas.

Ag­ro­no­mo pro­fe­si­ją jis iš­kei­tė į daug ne­ra­mes­nį fo­to­re­por­te­rio dar­bą Rad­vi­liš­kio ra­jo­no laik­raš­ty­je.

Ci­ru­lio ste­buk­las

Fo­tog­ra­fi­ja Ri­man­tas su­si­ža­vė­jo dar vai­kys­tė­je.

„Kai jau pra­dė­jau ne­šio­ti kel­nes ne su pet­ne­šo­mis, o kaip tik­ras vy­ras, ma­ma pa­sa­kė – jau di­de­lis esi, greit pas pa­ne­les ei­si – reik­tų pa­da­ryt ta­vo nuo­trau­ką.

Pa­gal­vo­jau: pa­ne­lės yra ge­rai, o nuo­trau­ka – bai­su. Gal ją da­rys kaip ma­no te­tai, ku­rios at­vaiz­dą iš Ame­ri­kos laiš­ke mū­sų šei­mai at­siun­tė? Ji ta­me at­vaiz­de gu­li dė­žė­je ska­re­le ap­si­go­bu­si, ran­ke­les pa­mal­džiai su­dė­ju­si ir nė krust, kiek be­žiū­rė­tum, tai ne­gi ir man taip bus?

Mū­sų kai­me gy­ve­no Ci­ru­lis. Ne­ži­nau, pa­var­dė tai bu­vo ar pra­var­dė, nes Že­mai­ti­jo­je taip va­di­na ar­ba vy­tu­rius, ar­ba ma­žus gai­džiu­kus, o jis vy­ras bu­vo ne­daug aukš­tes­nis už sta­lą.

Ci­ru­lis tai­sė kai­mo žmo­nių laik­ro­džius ir fo­tog­ra­fa­vo. Jei kam ves­tu­vės ar lai­do­tu­vės, tai lėk­da­vo kvies­ti Ci­ru­lio.

Atė­jo jis ir ma­no nuo­trau­kos da­ry­ti. Paė­mė už ran­kos ir sa­ko: „Ei­nam ieš­ko­ti fo­no.“ Žy­giuo­jam, žval­gau­si, kur tas fo­nas ir kaip jis at­ro­do. Pa­ga­liau su­stab­dė: „Da­bar da­ry­sim fo­ku­są.“

Man dar įdo­miau ta­po, mat ka­dai­se į dar­ži­nę mū­sų kai­me at­vež­da­vo ki­ną. Jį pa­ro­dęs me­cha­ni­kas pa­si­šauk­da­vo Ma­ry­tę ir jie už­si­da­rę da­ry­da­vo, kaip mū­sų kai­mo žmo­nės ta­da sa­ky­da­vo, fo­ku­sus, o vai­kus mo­ti­nos nu­gin­da­vo, kad ne­žiū­rė­tu­me.

Ci­ru­lis pa­lie­pė: „Žiū­rėk čia – paukš­te­lis iš­skris“, o pa­ts pa­lin­do po gū­nia prie di­de­lio apa­ra­to su dump­lė­mis. Iš­si­žio­ju­sį, be­si­dai­ran­tį paukš­čio, ir nu­fo­tog­ra­fa­vo.

Bet la­biau­siai to­je nuo­trau­ko­je, ku­rią Ci­ru­lis at­ne­šė mums gal po pus­me­čio, ma­ne nu­ste­bi­no tai, kad jis mū­sų tro­bą, kie­mo var­tus ir vi­sa ki­ta įam­ži­no la­bai tiks­liai. Kiek kar­tų li­gi tol pieš­da­vau tuos vaiz­dus – ne taip ge­rai išei­da­vo.

Ta­da fo­tog­ra­fas Ci­ru­lis man at­ro­dė tar­si ste­buk­la­da­rys, o fo­tog­ra­fi­ja – ste­buk­las, mis­ti­nė pa­slap­tis. To­kia ji iš­li­ko man li­gi šiol“, – pa­sa­ko­ja apie pir­mą­jį sa­vo su­si­ža­vė­ji­mą R. Pet­ri­kas.

Kai jis mo­kė­si penk­to­je kla­sė­je, pa­ra­šė į „Lie­tu­vos pio­nie­rių“ (bu­vo anais lai­kais toks po­pu­lia­rus vai­kų laik­raš­tis), kad jų mo­kyk­lo­je šiaip vis­kas yra ge­rai, tik­tai au­to­mo­bi­li­nin­kų bū­re­lio trūks­ta.

„Kai laik­raš­tis tą pa­sta­bą iš­spaus­di­no, pa­si­kvie­tė ma­ne mo­kyk­los di­rek­to­rius ir pra­dė­jo tar­tis kaip su di­de­liu: „Au­to­mo­bi­li­nin­kų bū­re­lis – ge­rai, bet, ma­tai, ne­pi­gu – ma­ši­nos rei­kia. O gal įstei­ki­me fo­to­bū­re­lį? Ar ne­ra­šy­si laik­raš­ty­je, kad ne­ge­rai?“ Ap­si­džiau­giau ir pa­ža­dė­jau ne­kri­ti­kuo­ti. Taip at­si­ra­do mū­sų mo­kyk­lo­je fo­to­mė­gė­jų bū­re­lis.

Ta­čiau „val­diš­kas“ fo­toa­pa­ra­tas mo­kyk­lo­je bu­vo tik vie­nas. Dau­ge­lis bū­re­lio na­rių ne­tru­kus di­džia­vo­si sa­vais, mat tur­tin­ges­nių tė­vų vai­kai bu­vo, tik aš varg­šas, anks­ti tė­vo ne­te­kęs.
Au­gi­nau per žie­mą triu­šius, pa­va­sa­rį nu­ne­šiau par­duo­ti jų kai­lius – vis tiek pi­ni­gų apa­ra­tui neuž­ten­ka. Pa­rė­jau nu­si­mi­nęs. Ma­mai pa­gai­lo, pri­kro­vė ter­be­lę kiau­ši­nių ir sa­ko: „Nu­nešk zak­ris­ti­jo­nui. Pi­ni­gų ne­pra­šyk, bet ir ne­sku­bėk išei­ti.“

Taip ir pa­da­riau. O pas zak­ris­ti­jo­ną kaip ty­čia vy­rai prie bu­te­lio sė­dė­jo. „Die­vas pa­siun­tė mums kiau­ši­nių!“ – ap­si­džiau­gė jie. Vie­nas da­vė ka­pei­kų, ki­tas jį su­ba­rė, ko­dėl tiek ma­žai, ir rub­lį iš­tie­sė, zak­ris­ti­jo­nas dar pri­dė­jo, žo­džiu, kai par­lė­kiau na­mo, ma­ma su­skai­čia­vu­si pa­sa­kė – už­teks apa­ra­tui ir dar liks!

Fo­toa­pa­ra­tas „Liu­bi­tel“, ku­rio la­bai no­rė­jau ir ku­ris se­niai gu­lė­jo Al­sė­džių par­duo­tu­vė­je, kai­na­vo be­rods 10 rub­lių. Anks­tų ry­tą jau lau­kiau ati­da­rant par­duo­tu­vę ir dar net į pir­mą­ją pa­mo­ką su juo su­spė­jau.“

Gra­žuo­lė ma­lū­ni­nin­kė

Ko­dėl nu­spren­dęs tap­ti ag­ro­no­mu? „O kuo dar ga­lė­jau bū­ti anais lai­kais kai­me, jei ži­no­jau, kad esu per silp­nas ar­ti, pjau­ti ir ki­tus kai­miš­kus dar­bus dirb­ti?

Tie­sa, pir­miau­sia va­žia­vau į Klai­pė­dą – ten bu­vo pro­fe­si­nė tech­ni­kos mo­kyk­la, ku­rio­je mo­kė skar­di­nin­ko pro­fe­si­jos ir duo­da­vo ne­mo­ka­mą mai­ti­ni­mą, ap­ran­gą bei net ba­tus. Jie la­biau­siai vi­lio­jo.

Gal ir bū­čiau ta­pęs skar­di­nin­ku bei vaikš­čio­jęs sto­gais, bet sku­bė­da­mas ne į tą au­to­bu­są įsė­dau – pa­su­ko jis ne į Klai­pė­dą, o į ki­tą pu­sę. Va­žiuo­ja pro gra­fo Tiš­ke­vi­čiaus rū­mus, kur bu­vo so­di­nin­kys­tės tech­ni­ku­mas, ma­tau pro lan­gą – jau­nuo­liai prie au­ga­lų pa­lin­kę, dės­ty­to­ja jiems kaž­ką aiš­ki­na.

O aš ir pa­ts mė­gau so­di­nin­kau­ti, kai­me ma­ne Mi­čiu­ri­nu pra­var­džia­vo, tu­rė­jau sa­vo so­de­lį, skie­py­da­vau me­džius. Tai iš­li­pau tech­ni­ku­mo sto­te­lė­je ir įsto­jau į jį. O po tar­ny­bos ar­mi­jo­je bai­giau ag­ro­no­mi­ją Že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je.“

Apie tai, kaip Ri­man­tui se­kė­si ag­ro­no­mau­ti, jau pa­sa­ko­jo­me. Pa­li­kęs Že­mai­ti­jos lau­kus, prieš dau­giau kaip ke­tu­ris de­šimt­me­čius jis įsi­dar­bi­no Rad­vi­liš­kio ra­jo­no laik­raš­čio re­dak­ci­jo­je.

„Pri­si­me­nu pir­mą­ją už­duo­tį: nu­fo­tog­ra­fuo­ti Bai­so­ga­lo­je pir­mū­nes mel­žė­jas. Da­vė re­dak­to­rius apa­ra­tą, fo­to­juos­tą. Šią įsi­ki­šau į ki­še­nę, o apa­ra­tą pa­si­ka­bi­nau ant kak­lo.

Nu­va­žia­vau. Iš­ri­kia­vo ko­lū­kio par­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos sek­re­to­rius mel­žė­jas. Ir šiaip jas pa­veiks­luo­ju, ir ki­taip – fo­toa­pa­ra­to skai­tik­lis jau per 40 kad­rų ro­do, nors tu­ri bū­ti ne dau­giau kaip 32. Bai­giau fo­to­se­si­ją, grį­žau į re­dak­ci­ją, prieš sės­da­ma­sis prie sa­vo sta­lo čiupt už ki­še­nės – ogi fil­mas te­bė­ra ten, o ne apa­ra­te!

Pri­si­pa­ži­nau še­fui, kad šnipš­tas išė­jo. Jis – ir da­bar ma­tau tą vaiz­dą – iš­ba­lo kaip po­pie­rius ir kaip kė­lė­si nuo kė­dės įsi­tvė­ręs sta­lo, taip ir sta­las kar­tu su juo ki­lo, ki­lo…

„Sup­ra­tau, re­dak­to­riau!“ – at­ra­por­ta­vau ir mo­viau au­to­bu­su vėl į Bai­so­ga­lą. Ko­lū­kio par­tor­gas nu­ra­mi­no: kam ne­pa­si­tai­ko, jei­gu mel­žė­jos klaus, sa­kyk – ka­ti­nas ryš­ka­lus iš­py­lė. Bet jos ne­klau­sė – rei­kia, tai rei­kia, pa­po­za­vo iš nau­jo. Šį­kart nuo­trau­kos pa­vy­ko.“

Nuo to lai­ko iš­spaus­din­ta dau­gy­bė R. Pet­ri­ko įam­žin­tų vaiz­dų. Vi­so­kių ir apie vis­ką, nors gal dau­giau­sia apie gam­tą. Ra­jo­ni­nė­je ir res­pub­li­ki­nė­je spau­do­je, kny­go­se, pa­ro­do­se, įvai­riuo­se in­ter­ne­to po­rta­luo­se.

„Pa­si­tai­ky­da­vo (kam ne­pa­si­tai­ko) – taip su­si­rgda­vau, kad ne­ga­lė­da­vau paei­ti. Bet kai pri­reik­da­vo fo­tog­ra­fuo­ti – tuoj at­si­gau­da­vau. Ma­tyt, ser­gu pri­klau­so­my­be fo­tog­ra­fi­jai“, – pri­si­pa­žįs­ta Ri­mas ir pa­ty­lė­jęs pra­de­da šyp­so­tis. Sup­ran­tu – vėl kaž­ką juo­kin­go pri­si­mi­nė.

„Lie­pė re­dak­ci­jos še­fas mums su­ras­ti me­džia­gos apie so­cia­lis­ti­nį lenk­ty­nia­vi­mą, nors ta te­ma vi­siems mums bu­vo įgri­su­si iki gy­vo kau­lo.

Ką da­ry­si – rei­kia, tai rei­kia. Nu­va­žia­vau į „Ar­to­jo“ ko­lū­kį, paaiš­ki­nau jo pir­mi­nin­kui, ko ieš­kau. Tas suai­ma­na­vo – tai kad jau čia vis­ką ir ne vie­ną kar­tą fo­tog­ra­fa­vai, ką dar ga­lim su­ras­ti?

Bet pa­gal­vo­jęs pri­dū­rė: yra čia ne­to­lie­se ma­lū­ni­nin­kė…

Vy­ras ma­lū­ni­nin­kas – ne nau­jie­na, o čia – mo­te­ris. „Ji su nie­kuo ne­lenk­ty­niau­ja, bet yra sim­pa­tiš­ka… Ar tin­ka?“

Kur ne­tiks – le­kiam pas ją. Žiū­riu – tik­rai gra­žuo­lė, bet – bal­tu­tė­lė nuo mil­tų, dro­vi­si, „kaip čia ma­ne to­kią mil­tuo­tą fo­tog­ra­fuo­sit?“ „Nie­ko to­kio, – ra­mi­nu, – štai nu­dul­kin­siu ir bus ge­rai“, – ir va­lau mil­tus nuo jos iš­rau­du­sios, pa­skui stve­riu apa­ra­tą.

Nuot­rau­ka išė­jo nor­ma­li, bet ne­tru­kus ta­me ko­lū­ky­je pa­skli­do kal­bos, ne­va Pet­ri­kas… na su­pran­ti, kaip vie­tos vy­rai vi­sa tai pa­va­di­no.“

Ka­ri­nin­kas vie­šu­mo pa­bū­go

Su­rim­tė­jęs Ri­mas pa­svars­to, kad dėl sa­vo po­mė­gio gal ir dau­giau ką ge­ro yra pa­da­ręs, ne tik nuo­trau­kų. Pa­vyz­džiui, At­gi­mi­mo lai­kais, kai mi­tin­guo­ta prie ko­mu­nis­tų val­džios būs­ti­nių, gal­būt jo fo­toa­pa­ra­tas ap­gy­nė Rad­vi­liš­kio mi­tin­guo­to­jus.

„Su­si­rin­ko mi­nia prie Rad­vi­liš­kio ra­jo­no ko­mu­nis­tų par­ti­jos ko­mi­te­to ir skan­duo­ja šū­kius – lais­vė, oku­pan­tai – lauk ir pa­na­šiai.

Ir ma­tom: at­žy­giuo­ja iš šo­ni­nės gat­ve­lės so­vie­ti­nių ka­rei­vių bū­rys ir pa­su­ka mū­sų link. Žmo­nės ne­ži­no – bėg­ti ar vis dar pro­tes­tuo­ti. Aš taip pat nu­tir­pęs iš bai­mės tuos ka­rei­vius fo­tog­ra­fuo­ju, o nu­ga­rą šal­tis kre­čia.

Pa­ma­tęs at­gręž­tą į juos ma­no fo­toa­pa­ra­tą, ūmai ka­ri­nin­kas mi­tin­guo­to­jams pa­gar­bą ati­da­vė ir – bū­rys pra­žy­gia­vo. Vė­liau da­li­nio va­do­vy­bė aiš­ki­no, ne­va tie ka­rei­viai ėję į mies­to pir­tį. Ta­čiau to­ji įstai­ga ki­to­je mies­to vie­to­je, be to, ta­da bu­vo ne pir­ties die­na, ir ap­skri­tai da­li­nys tu­rė­jo sa­vo pir­tį“, – pri­si­me­na Ri­man­tas.

O kai so­vie­tų ka­ri­nis da­li­nys kraus­tė­si iš sa­vo ba­zės Lin­kai­čių miš­ke (jis gre­ta Rad­vi­liš­kio) į Ru­si­ją, R. Pet­ri­kas tuoj nu­sku­bė­jo į tą li­gi tol ne­priei­na­mą vie­tą.

Ka­ri­nin­kai ta­da jau ne­drau­dė fo­tog­ra­fuo­ti, net ra­gi­no: įam­žink vis­ką, kad iš­lik­tų, nes grei­tai grį­ši­me. Ri­man­tas fo­tog­ra­fa­vo net an­ga­rus, kur bu­vo sau­go­mi bran­duo­li­niai gink­lai.

Da­bar to­je vie­to­je – jau Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės val­dos ir ten vėl ne­be­pa­tek­si.

At­gi­mi­mo lai­kais iš ap­leis­tų van­dens šu­li­nių, Rad­vi­liš­kį su­pan­čių pel­kių bu­vo trau­kia­mi, iš­ka­sa­mi ir lai­do­ja­mi po­ka­riu nu­žu­dy­tų par­ti­za­nų pa­lai­kai. R. Pet­ri­kas ir tai įam­ži­no.

Po links­muo­lio kau­ke

„Ne­mėgs­tu fo­tog­ra­fuo­ti tik dvie­jų da­ly­kų – lai­do­tu­vių ir ves­tu­vių. Lai­do­tu­vė­se pra­de­du aša­ro­ti kar­tu su nu­mi­rė­lio ar­ti­mai­siais. O ves­tu­vė­se per­ne­lyg links­ma, iš­gė­rę žmo­nės tam­pa ne­na­tū­ra­lūs, iš­blai­vė­ję gė­di­si to­kių nuo­trau­kų. Be to, tu­riu du ža­lin­gus įpro­čius – ne­ge­riu ir ne­rū­kau“, – juo­kau­ja Ri­man­tas.

Ka­dai­se jis rū­kė, ta­čiau sy­kį su­ma­ni jo žmo­na pa­skai­čia­vo: už rū­ka­lams iš­leis­tus pi­ni­gus per ke­le­tą mė­ne­sių išei­tų kaip tik toks ob­jek­ty­vas, apie ku­rį sva­jo­ja jos vy­ras, ir pa­siū­lė – ne­rū­kyk ir nu­si­pirk­si.

„Ši­taip įsi­gi­jau vi­są ob­jek­ty­vų rin­ki­nį, o pa­skui pa­ju­tau, kad ir rū­ky­ti ne­be­no­riu, ga­liu jau ne­be­dus­da­mas už­lip­ti į penk­tą na­mo aukš­tą“, – pa­si­džiau­gia Ri­man­tas.

Klau­sy­da­ma­sis Ri­man­to šmaikš­ta­vi­mų ar­ba skai­ty­da­mas juos jo pro­fi­ly­je feis­bu­ke ga­lė­tum pa­gal­vo­ti, jog šiam vy­rui vi­sa­da vis­kas klo­ja­si kaip iš pyp­kės ir liū­dė­ti nie­ka­da ne­ten­ka. Taip, Ri­mas skųs­tis ne­mėgs­ta, nors gy­ve­ni­mas jo ne­le­pi­no. On­ko­lo­gi­ne li­ga sun­kiai sir­go jo žmo­na. Ri­man­tas ją slau­gė ne vie­ne­rius me­tus.

Ypač ne­leng­va bu­vo pa­sta­ruo­sius po­rą jos gy­ve­ni­mo me­tų, kai li­go­ni­nė at­si­sa­kė gy­dy­ti, o žmo­na jau ne­be­ga­lė­jo pa­kil­ti iš lo­vos. Ri­man­tas ir ją slau­gė, ir po ra­jo­ną su fo­toa­pa­ra­tu ant kak­lo va­ži­nė­jo bei nuo­trau­kas laik­raš­čiui tie­kė, ir 4 vai­kus – 3 sū­nus ir duk­te­rį – au­gi­no.

Li­kęs naš­liu, ne­ve­dė – bai­gė au­gin­ti vai­kus. Da­bar jie jau sa­va­ran­kiš­ki, vi­si kaip ir jų tė­tis mėgs­ta fo­tog­ra­fi­ją. De­ja, vėl ne­lai­mė – vie­nas sū­nų prieš me­tus mi­rė. Ir­gi po sun­kios li­gos.

At­ža­los ne kar­tą kal­bi­no tė­tį iš­si­kel­ti iš Rad­vi­liš­kio į di­des­nius mies­tus, ta­čiau jis ne­su­ti­ko. „Ne­mėgs­tu šur­mu­lio“, – pri­si­pa­žįs­ta Ri­man­tas ir daug me­tų ko­ne kas ry­tą, kai įdo­miau­sia švie­sa, su fo­toa­pa­ra­tu trauk­da­vo į Rad­vi­liš­kio apy­lin­kes. Ki­tas pa­sa­ky­tų – neiš­vaiz­džios jos, ta­čiau juk me­ni­nin­kai iš daug ko su­ge­ba su­kur­ti ste­buk­lą.

R. Pet­ri­kas pa­ra­šė ir be­let­ris­ti­nių teks­tų, jo ap­sa­ky­mai pub­li­kuo­ti li­te­ra­tū­ri­niuo­se al­ma­na­chuo­se, pa­sta­rai­siais me­tais iš­leis­tos trys R. Pet­ri­ko kny­gos – „Kai­mas tarp miš­kų – Čel­kiai“, „Liep­lau­kės kraš­to gy­ven­to­jų is­to­ri­jos“, „Šer­mukš­nio ka­ro­liai“.

„Ra­šiau apie kai­mą, ku­ria­me gy­ven­ta ne­ma­žai me­tų, ra­šy­da­mas no­rė­jau pa­sa­ky­ti kuo dau­giau tie­sos apie tuo­me­ti­nį gy­ve­ni­mą mū­sų, pa­teik­ti ap­lin­ką, ku­rio­je gy­ven­ta, kur klup­ta, kel­ta­si ir vėl klup­ta. Kuo il­giau gy­ve­nu, tuo ma­no kai­me bu­vę žmo­nės da­ro­si bran­ges­ni, pro­tin­ges­ni, gra­žes­ni. Tė­vams dė­kin­gas už duo­ną kas­die­nę, kai­mui – už gy­ve­ni­mo su­vo­ki­mą, – sa­ko R. Pet­ri­kas. – Ra­šiau vis­ką at­vi­rai nie­ko ne­gra­žin­da­mas, bet nie­ko ir ne­juo­din­da­mas.“

At­ro­do, ir gim­ta­sis kai­mas at­si­dė­ko­jo sa­vo bi­čiu­liui. „Ko­kia gy­va kal­ba – by­ra ir by­ra ne­la­bai gir­dė­ti žo­džiai tar­si ko­kie Lūks­to eže­ro gin­ta­rai. R. Pet­ri­ko kū­ry­ba pri­me­na Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio „Me­tus“, – taip res­pub­li­ki­nė­je spau­do­je ra­šė ži­no­mas gam­ti­nin­kas ir ra­šy­to­jas Hen­ri­kas Gu­da­vi­čius apie R. Pet­ri­ko kny­gas.

Di­džiau­sias tur­tas – vaiz­dai

Kai juos­ti­nius fo­toa­pa­ra­tus pa­kei­tė skait­me­ni­nių ma­da, kai ku­rie se­no­sios kar­tos fo­tog­ra­fai kra­tė­si šios nau­jo­vės, vie­nas ki­tas net pa­ni­ro į dep­re­si­ją.

„Aš ta­da ir­gi gal­vo­jau: pa­si­kei­tė tech­ni­ka, tai ir man me­tas dė­ti taš­ką. Ta­čiau pa­ban­džiau tas nau­jo­ves ir – vėl iš nau­jo įsi­my­lė­jau fo­tog­ra­fi­ją“, – pri­si­pa­žįs­ta Ri­man­tas.

Da­bar jo ar­chy­ve – tūks­tan­čiai do­ku­men­ti­nių ir me­ni­nių vaiz­dų. Rad­vi­liš­kio kraš­to, gim­to­sios Že­mai­ti­jos ir įvai­rių Lie­tu­vos vie­tų. Fo­to­me­ni­nin­kas sa­ko, jog tai – di­džiau­sias jo už­gy­ven­tas tur­tas. „Bet gal dar ir aš tap­siu mi­li­jo­nie­riu­mi? – juo­kau­ja. – Vie­nas ma­no pa­žįs­ta­mas vi­są gy­ve­ni­mą fo­tog­ra­fa­vo tik ka­pi­nes. Ir at­si­ra­do ko­lek­ci­nin­kas, ku­ris nu­pir­ko jo ar­chy­vą už mi­li­jo­ną.“

„Neieš­kau ypa­tin­gai gra­žių kraš­to­vaiz­džių, nes ne kar­tą įsi­ti­ki­nau: pa­ma­tyk tai, ką gal­būt ne kiek­vie­nas pa­ma­to – ir tu­rė­si ge­rą kad­rą. Žmo­nės ne­re­tai ste­bi­si, kai pa­ro­dau nuo­trau­ką. Klau­sia – ne­gi mū­sų apy­lin­kė­se to­kius vaiz­dus ra­dai? Kas­dien ten vaikš­tau ir ne­pas­te­bė­jau.

Štai ir šian­dien pa­ma­čiau įdo­mų gluos­nį ir stvė­riau apa­ra­tą, nes ži­nau – me­dis to­kia ypa­tin­ga švie­sa bus ap­švies­tas tik tą mi­nu­tę, vė­liau vėl taps įpras­tas. Svar­biau­sia fo­tog­ra­fui – pa­ste­bė­ti to­kius mo­men­tus, vi­są lai­ką žvelg­ti į pa­sau­lį ieš­kan­čio­mis, ti­rian­čio­mis aki­mis. Fo­tog­ra­fi­ja – ma­ty­mo me­nas.

Ga­li bū­ti rei­kia­mu lai­ku rei­kia­mo­je vie­to­je, bet jei ne­mo­kė­si pa­ste­bė­ti to, kas ypa­tin­ga – ne­bū­si įdo­mus“, – svars­to R. Pet­ri­kas ir vis žvilg­čio­ja į ne­to­lie­se pūp­san­tį sa­vo fo­toa­pa­ra­tą.

Na, o gam­ta? „Vie­ną ne­šal­tą sau­sio pa­bai­gos gan gied­rą sek­ma­die­nio ry­tą, išė­jęs pa­kvė­puo­ti gai­viu oru, nors dar te­be­bu­vo vi­dur­žie­mis, iš­gir­dau čiul­bant ma­žą pil­ką paukš­te­lę.

Ma­žes­nę už pil­ką kai­mo žvirb­lį. Ir jos gies­me­lė gan pa­pras­ta, bet ko­kia ga­lin­ga! Dva­siš­ku­mo pra­sme ga­lin­ga, su­tei­kian­ti tiek pa­lai­mos, kad sun­ku ap­sa­ky­ti. Ta­da ir pa­gal­vo­jau: jei­gu žmo­nės su­ge­bė­tų čiul­bė­ti ma­žais paukš­te­liais, bet skleis­ti kaip jie tiek daug pa­lai­mos, gė­rio, gro­žio ir stip­ry­bės – kaip mie­la bū­tų gy­ven­ti!“

Tai tik ma­žy­tė iš­trau­ka iš Ri­man­to Pet­ri­ko kū­ry­bos, o gal ir gy­ve­ni­mo.

Fe­lik­sas ŽE­MU­LIS