Luokiškiai gausiai rinkosi į kraštiečių šventę – į savo ar protėvių žemę apkabinti vieni kitų, pajusti žemuogių smilgomis kvepiančios tėviškės. Kraštiečiai šventę pradėjo sodindami ąžuolus kitiems – ateinantiems vaikaičiams, kad jie ąžuolų širdy artumą ir šilumą mūsų rankų atrastų. Ąžuolus parūpino, iki šventės saugojo ir padėjo sodinti garbūs luokiškiai Janina ir Konstantinas Kreišmonai, jų dukra Vita ir anūkės Greta su Juste.
Vėliau šventė persikėlė į bažnyčią, kur iškilmingas šv. Mišias aukojo Luokės Visų šventųjų parapijos klebonas Virginijus Palionis. Jis nuoširdžiai meldėsi už luokiškius – gyvuosius ir išėjusius Amžinybėn, tikėdamas, kad mūsų kraštiečių negęstanti meilė Luokei visada jungs praeities, dabarties ir ateities kartas, o gailestingasis Dievas apsaugos jaunimo sielas ir išaugins jose išminties ir gerumo vaisius. Parapijiečiai atnašavo, melsdami Dievą, kad kvepianti duona primintų, jog žemė, kurioje gyveno mūsų protėviai, kurioje gyvename mes, kurioje gyvens mūsų ainiai, yra Lietuva, kviečianti drąsiai ir kartu švęsti, pažinti bei kurti.
Po maldos bažnyčioje susirinkusieji susipažino su Luokės bažnyčios istorija nuo Krikšto iki vyskupo Motiejaus Valančiaus laikų. Istoriją po krislelį per daugelį metų kruopščiai surinko ir pristatė Luokės mokyklos fizikos mokytoja Sofija Veitaitė-Gedminienė, prieš penkiasdešimt metų savo gyvenimo istoriją pradėjusi Luokėje, bei jos dukra Eglė Gedminaitė-Kučikienė, medikė, Regioninės Telšių ligoninės terapeutė-reabilitologė. Bažnyčioje surengta sakralinių relikvijų paroda.
Smagiausias šventės šurmulys tęsėsi prasmingiausioje Luokės miestelio erdvėje, kurioje vyko visos svarbiausios Luokės istorinės šventės. Tai – miestelio Nepriklausomybės skverelis. Šiandien seniūno iniciatyva grąžinti Nepriklausomybės paminklui originalūs žalvariniai priklausiniai, kurie, išsaugoti nuo piktadarių rankų, 18 metų išgulėjo užmaršty. Vardan istorinės tiesos kunigas V. Palionis pašventino paminklą ir laimino, kad atsakytume į senolių sielų šauksmą ir jų prisiminimas bei pagarba būtų tvaresni už mirtį! Juk žmonės gyvi, kol gyvas apie juos atminimas.
Koncertinį pasirodymą surengė Luokės seniūnijos folklorinis ansamblis „Šatrija“ (vadovė Vilija Benešienė), sukvietęs susitikiman visus buvusius ansambliečius prisiminti, ką buvo išmokę, ir kartu sudainuoti Luokės himną. Gražių kūrybinių akimirkų dovanojo seniūnijos kaimo kapela, vadovaujama Algirdo Stankaus.
Šventėje dalyvavę svečiai Telšių rajono savivaldybės meras Petras Kuizinas, jo pavaduotojas Kęstutis Gusarovas ir seniūnas Česlovas Ubartas dėkojo garbingiems luokiškiams, kūrusiems nuoširdžią žmogiškosios būties istoriją visiems šalia esantiems, visą gyvenimą atidavusiems kitiems, ilgametei mokytojai, skatinusiai jaunosios kartos nenuilstamą pažinimo troškimą tiesos kelionėje, bendruomenės slaugytojai už gerumą, rūpestį bei atidumą ir nepriekaištingai tarnaujančiai žmonėms bei žmogiškumui, pavyzdingai besitvarkantiems daugiabučio aplinką, kuriantiems grožį ir puošiantiems tėviškės žemę, nuoširdiems rėmėjams, gebantiems dalintis bei visokeriopai remiantiems prasmingų idėjų įgyvendinimą.
Pirmą kartą Luokėje buvo kuriama laiko kapsulė „Luokės dešimtmečio vizija“, kur susirinkusieji, nuoširdžiai įsijungdami, užrašė savo lūkesčius, pageidavimus, norus, o gal tik linkėjimus ar viltis, kokią norėtų matyti Luokę po dešimties metų. Laiko kapsulė antrąją šventės dieną perduota saugoti bažnyčiai. Po dešimties metų (2028 metų liepos 1 dieną) kraštiečių šventėje patikrinsime, ką dovanojo Likimas.
Šventėje veikė Palangos dailininkų kūrybinės grupės „Mostas“ plenero darbų paroda. Gražų susibūrimą užbaigė kūrybinė grupė „Jonis“.
Būrys kultūros darbuotojų padarė šventę „Bus gerai ir taip”. Apgailėtina švenė.