Lie­tu­vių liau­dies dai­nos: do­mė­tis, mo­ky­tis, dai­nuo­ti, skleis­ti ir di­džiuo­tis

Et­ni­nės kul­tū­ros glo­bos ta­ry­ba, pri­ta­riant Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Kul­tū­ros ko­mi­te­tui, nu­ta­rė 2025-uo­sius pa­skelb­ti at­min­ti­nais Lie­tu­vių liau­dies dai­nų me­tais.

Lie­tu­vių liau­dies dai­nos – svar­bi ir neat­sie­ja­ma kul­tū­ros pa­vel­do da­lis. Nors ap­link vis daž­niau skam­ba įvai­rių sti­lių muzika, džiu­gu, jog vis dar yra an­samb­lių, puo­se­lė­jan­čių lie­tu­vių liau­dies dai­nų tra­di­ci­jas. Tel­šių mies­te ir ra­jo­ne skai­čiuo­ja­mas ne­ma­žas bū­rys liau­dies dai­nas at­lie­kan­čių ko­lek­ty­vų. Vie­nų jų re­per­tua­ruo­se jos uži­ma la­bai daug vie­tos, ki­tuo­se jų būna vos po ke­lias.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Ko­lek­ty­vų gau­sa

Lie­tu­vių liau­dies dai­nų sa­vo re­per­tua­re tu­ri di­de­lis bū­rys mū­sų ra­jo­no ko­lek­ty­vų. Štai Tel­šių kul­tū­ros cent­re to­kias dai­nas trau­kia vai­kų ir jau­ni­mo folk­lo­ro an­samb­lis „Čiu­čiu­ruks“ (vad. Ri­ta Ma­ci­jaus­kie­nė), po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių cho­ras „Trem­ties ai­dai“ (vad. Mil­da Ulkš­ti­nai­tė), folk­lo­ro an­samb­lis „Spi­gėns“ (vad. Dia­na Bomb­laus­kie­nė), dai­nų ir šo­kių an­samb­lio „Mas­tis“ cho­ras (vad. Er­nes­ta Dar­gu­žie­nė), mė­gė­jų me­no ko­lek­ty­vas „Bo­čiai“ (vad. Gin­ta­ras Vait­kai­tis).

Tryš­kių kul­tū­ros cent­re: liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­la „Vir­vy­tė“ (vad. Egi­di­jus Ei­ni­kis), vo­ka­li­nis-inst­ru­men­ti­nis an­samb­lis „Vi­nis“ (vad. Re­na­tas Ser­va), mo­te­rų vo­ka­li­nis an­samb­lis (vad. Ri­ta Vil­kė), Ne­va­rė­nų kul­tū­ros cent­re: mo­te­rų vo­ka­li­nis an­samb­lis „Sva­ja“ (vad. Mar­ty­nas Mi­liaus­kas), ka­pe­la „Šmukšt“ (vad. Ig­nas Lu­ko­šius), vo­ka­li­nis mo­te­rų an­samb­lis „Ged­ri­mų da­mos“ (vad. Gin­ta­ras Sa­bec­kis).

Vieš­vė­nų kul­tū­ros cent­re: miš­rus vo­ka­li­nis an­samb­lis „Bo­čiai“ (vad. Val­da Va­lu­žie­nė), miš­rus vo­ka­li­nis an­samb­lis „Me­lo­di­ja“ (vad. V. Va­lu­žie­nė), liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­la „Grį­žo­lė“ (vad. Bro­nis­lo­vas Gai­žaus­kas).

Ryš­kė­nų kul­tū­ros cent­re: liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­la „Ža­ra“ (vad. Vi­das Pet­raus­kas), vo­ka­li­nis an­samb­lis „Šyp­se­na“ (vad. V. Pet­raus­kas), liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­la „Čia ir da­bar“

(vad. Sand­ra ir Si­gi­tas Pet­ru­liai).

Luo­kės kul­tū­ros cent­re: folk­lo­ro an­samb­lis „Šat­ri­ja“ (vad. Vi­li­ja Be­ne­šie­nė), liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­la „Kai­my­nai“ (vad. Drą­su­tis Bal­čiū­nas).

Var­nių kul­tū­ros cent­re: tra­di­ci­nės mu­zi­kos an­samb­lis „Vo kāp“ (vad. Arū­nas Ged­man­tas).

Lie­tu­vių liau­dies dai­nas at­lie­ka ir Tel­šių mies­to folk­lo­ro gru­pė „Su­la“ (vad. In­ga Na­gy­tė).

Lie­tu­vių liau­dies dai­nos skam­ba mo­kyk­lo­se

Tel­šių ra­jo­no mo­kyk­lo­se et­no­kul­tū­ra in­teg­ruo­ta į lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kas, mu­zi­kos pa­mo­kas, per ku­rias dai­nuo­ja­mos ir liau­dies dai­nos.

Tel­šių Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus gim­na­zi­jo­je lie­tu­vių liau­dies dai­nos dai­nuo­ja­mos ne­for­ma­lio­jo ug­dy­mo bū­re­ly­je, dai­na­vi­mo stu­di­jo­je „Mu­zi­kos gar­sai“, ku­riai va­do­vau­ja Auš­ra Šla­jie­nė.

Ne­va­rė­nų pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je šie­met įsi­bė­gė­ja et­nos­tu­di­jos veik­la. 5–6 kla­sių mo­ki­niai dai­nuo­ja et­nog­ra­fi­nių re­gio­nų dai­nas, šo­ka liau­dies šo­kius, puo­se­lė­ja tra­di­ci­jas. Bū­re­liui va­do­vau­ja mu­zi­kos mo­ky­to­ja Vil­ma Ram­šie­nė ir šo­kio mo­ky­to­ja In­ga Bud­gi­nie­nė.

Luo­kės Vy­tau­to Klei­vos gim­na­zi­jo­je gy­vuo­ja bū­re­lis „Mu­zi­ki­nė raiš­ka“, va­do­vau­ja­mas As­tos Lu­ko­šie­nės. Vai­kai dai­nuo­ja įvai­raus žan­ro dai­nas, tarp jų ir liau­dies. Vei­kia pra­di­nu­kų et­no­kul­tū­ri­nės kryp­ties bū­re­lis „Se­no­lių ta­kais“, va­do­vau­ja­mas Snie­guo­lės Ši­lans­kie­nės.

Var­nių Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus gim­na­zi­jo­je veik­lą vyk­do bū­re­lis „Iš mo­čiu­tės skry­nios“. Jam va­do­vau­ja mo­ky­to­ja Vai­da Ged­man­tie­nė.

Liau­dies dai­nos po tru­pu­tį grimz­ta į už­marš­tį

Ko­kius lai­kus šian­dien iš­gy­ve­na lie­tu­vių liau­dies dai­nos, kal­bi­na­me ke­le­tą ko­lek­ty­vų va­do­vų.

Ne­va­rė­nų kul­tū­ros cent­ro ka­pe­los „Šmukšt“ va­do­vas Ig­nas LU­KO­ŠIUS:

– Šiuo me­tu su lie­tu­vių liau­dies dai­no­mis yra su­dė­tin­ga. Jos iš­gy­ve­na sun­kų lai­ko­tar­pį. Tu­ri­me ke­le­tą to­kių dai­nų sa­vo re­per­tua­re, bet jos la­biau tin­ka dai­nų šven­tėms ar ko­kiems liau­dies mu­zi­kos fes­ti­va­liams. O žiū­ro­vai šiais lai­kais no­ri gir­dė­ti šiuo­lai­kiš­kes­nes dai­nas. Bet šiais Lie­tu­vių liau­dies dai­nų me­tais tik­rai pa­si­steng­si­me į kon­cer­to re­per­tua­rą įdė­ti bent po vie­ną lie­tu­vių liau­dies dai­ną.

Var­nių kul­tū­ros cent­ro tra­di­ci­nės mu­zi­kos an­samb­lio „Vo kāp“ va­do­vas Arū­nas GED­MAN­TAS:

– Mes at­lie­ka­me tra­di­ci­nes že­mai­tiš­kas ir ro­man­ti­nio po­bū­džio XX a. pra­džios liau­dies dai­nas. Tik jos yra mū­sų re­per­tua­re. Bran­gios, nes jo­mis ga­li­me pa­ro­dy­ti, kad esa­me ne kas ki­tas, o že­mai­čiai, puo­se­lė­jan­tys tra­di­ci­jas. Kiek­vie­nas Lie­tu­vos re­gio­nas tu­ri tik jam bū­din­gas dai­nas. Taip pa­ro­do­me sa­vo iden­ti­te­tą. Šiais lai­kais liau­dies dai­nos po tru­pu­tį grimz­ta į už­marš­tį, nes ne kiek­vie­nas jau­nas žmo­gus, o ne­re­tai ir vy­res­nis, sten­gia­si iš­mok­ti ir dai­nuo­ti, kaip tai bū­da­vo anks­čiau. Ir tik to­kių ko­lek­ty­vų kaip mū­sų dė­ka jos vis dar skam­ba.

Ryš­kė­nų kul­tū­ros cent­ro liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­los „Čia ir da­bar“ va­do­vas Si­gi­tas PET­RU­LIS:

– Lie­tu­vių liau­dies dai­nų me­tai ko­lek­ty­vui – ypa­tin­ga pro­ga per­mąs­ty­ti jų svar­bą re­per­tua­re. Di­džią­ją da­lį mū­sų kū­ry­bi­nės veik­los su­da­ro bū­tent lie­tu­vių liau­dies dai­nos. Šios dai­nos ne tik įkvė­pė mus ieš­ko­ti nau­jų jų in­terp­re­ta­ci­jos for­mų, bet ir pa­dė­jo ge­riau su­pras­ti sa­vo kul­tū­ros pa­vel­dą. Lie­tu­vių liau­dies dai­nos iš­skir­ti­nės sa­vo me­lo­di­jų, teks­tų ir rit­mi­kos įvai­ro­ve, at­spin­din­čios skir­tin­gus re­gio­nus, tra­di­ci­jas ir kas­die­nio gy­ve­ni­mo niuan­sus.

Šian­dien liau­dies dai­nos iš­gy­ve­na at­gi­mi­mą – jos in­teg­ruo­ja­mos į šiuo­lai­ki­nę mu­zi­ką, ta­čiau iš­lie­ka iš­šū­kis iš­sau­go­ti jų au­ten­tiš­ku­mą. Mū­sų tiks­las – ras­ti ba­lan­są tarp tra­di­ci­jų ir mo­der­nu­mo, kad jos bū­tų ar­ti­mos įvai­rioms kar­toms.

Liau­dies dai­nos – tai ry­šys tarp praei­ties ir da­bar­ties, ku­rį puo­se­lė­ja­me ir per­tei­kia­me per sa­vo kū­ry­bą.

Vai­kų ir jau­ni­mo folk­lo­ro an­samb­lio „Čiu­čiu­ruks“ va­do­vė Ri­ta MA­CI­JAUS­KIE­NĖ:

– An­samb­lio „Čiu­čiu­ruks“ di­džią­ją da­lį re­per­tua­ro uži­ma že­mai­čių kraš­to dai­nos, ku­rios yra tar­si mū­sų an­samb­lio, Že­mai­ti­jos re­gio­no vi­zi­ti­nė kor­te­lė. Daug dai­nų esa­me su­rin­kę, už­ra­šę eks­pe­di­ci­jo­se po Že­mai­ti­ją, to­dėl jos mums ypač yra bran­gios ir mū­sų ko­lek­ty­vo di­de­lė ver­ty­bė. Da­lis že­mai­čių kraš­to dai­nų yra su­dė­ta į ma­no iš­leis­tas dvi vai­kų dai­nų rin­ki­nių kny­gas. Ne­ma­žą da­lį kny­gų pa­do­va­no­jo­me dar­že­liams, mo­kyk­loms, kad mo­ky­to­jai mo­ky­tų vai­kus au­ten­tiš­kų liau­dies dai­nų. Kol dar dai­nuo­ja ir gy­vuo­ja „Čiu­čiu­ruks“, pa­ts lai­kas, kad že­mai­čių tra­di­ci­nis dai­na­vi­mas bū­tų įtrauk­tas į Lie­tu­vos ne­ma­te­ria­lio­jo kul­tū­ros pa­vel­do ver­ty­bių są­va­dą. Tik­rai ne­ma­nau, kad be „Čiu­čiu­ruks“ ka­da nors tos dai­nos bus puo­se­lė­ja­mos vi­sa­me pa­sau­ly­je ir bran­gi­na­mos kaip mū­sų gy­vo­ji tra­di­ci­ja, mū­sų kraš­to sa­vas­tis.

O juk prieš šim­tą me­tų be­veik ne­bu­vo to­kios gy­ve­ni­mo sri­ties, ku­ri ne­bū­tų api­pin­ta dai­no­mis: gi­mi­mas ir mir­tis, ves­tu­vės ir var­dy­nos, me­tų šven­tės, lau­ko dar­bai – šie­nap­jū­tė, ru­giap­jū­tė. Ty­lūs, il­gi žie­mos va­ka­rai, kai mer­gi­nos ver­pia, o vy­rai su­ka ka­na­pi­nes vir­ves, – vis­kas pra­de­da­ma dai­na, dai­na pa­ly­di­ma ir bai­gia­ma su dai­na. O šian­dien dai­na­vi­mo tra­di­ci­ja la­bai spar­čiai nyks­ta.

Mū­sų dai­nų uni­ka­lu­mas – že­mai­čių kal­ba su sa­vo tar­mė­mis. Kiek­vie­nas „čiu­čiu­ruks“ – nuo pa­ties ma­žiau­sio iki pa­ties vy­riau­sio – mo­ka be­ga­lę sa­vo am­žiaus že­mai­tiš­kų dai­nų ir tuo ga­li di­džiuo­tis, nes to­kių dai­nų iš bend­raam­žių ne­mo­ka nie­kas. Bet ki­taip ir ne­ga­li bū­ti, juk mes, „Čiu­čiu­ruks“, esa­me sa­vo mies­to ir sa­vo kraš­to tra­di­ci­nės kul­tū­ros stu­bu­ras.
Daug me­tų nei dar­že­liuo­se, nei mo­kyk­lo­se vai­kai že­mai­čių kraš­to dai­nų ne­be­dai­nuo­ja. Ir nie­kaip ne­ga­liu su­pras­ti, kad gy­ve­na­me dau­giau kaip 30 me­tų ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je, bet vis dar „puo­se­lė­ja­me“ so­vie­ti­nio pa­li­ki­mo „ale“ liau­dies dai­nas. O kiek tūks­tan­čių uni­ka­lių dai­nų su­skait­me­nin­ta iš įvai­rių ar­chy­vų, iš­leis­tų lei­di­nių ir pan. At­ro­do, rei­kia tiek ne­daug… do­mė­tis, mo­ky­tis, dai­nuo­ti, skleis­ti ir di­džiuo­tis.

Lie­tu­vių liau­dies dai­na nė­ra kon­cer­ti­nis kū­ri­nys, ku­ris leis­tų nuo­ša­liai ir abe­jin­gai jo klau­sy­tis; dai­na yra sa­vo­tiš­kas pa­si­bu­vi­mas, bu­vi­mas kar­tu, ku­ria­me tu­ri da­ly­vau­ti vi­si su­si­bū­rę į bend­ruo­me­nes. Dai­nos žo­džiai skam­ba, o dai­nos gar­sai kal­ba. Ši žo­džio ir to­no vie­no­vė pa­da­ro dai­ną pir­mi­niu žmo­ni­jos me­no kū­ri­niu. Taip no­rė­tų­si, kad šie Lie­tu­vių liau­dies dai­nų me­tai nors ma­ža da­le­le pa­ska­tin­tų vi­sus dai­nuo­ti, pa­jus­ti pa­si­di­džia­vi­mą sa­vo tau­ta, sa­vo Že­mai­ti­ja.

Tryš­kių kul­tū­ros cent­ro liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­los „Vir­vy­tė“ va­do­vas Egi­di­jus EI­NI­KIS:

– Liau­dies dai­nos uži­ma apie 90 pro­cen­tų mū­sų ka­pe­los re­per­tua­ro, nes ko­lek­ty­vas ir va­di­na­si liau­diš­kos mu­zi­kos.

Kul­tū­ros cent­rai dir­ba pa­gal Lie­tu­vos dai­nų šven­čių įsta­ty­mą, tai no­ri­si jo ir lai­ky­tis, nes kas ket­ve­ri me­tai vyks­ta Dai­nų šven­tė, o no­rint jo­je da­ly­vau­ti, gau­ti ka­te­go­ri­ją rei­kia pa­ruoš­ti tam skir­tą re­per­tua­rą (liau­diš­kos mu­zi­kos), pe­rei­ti at­ran­ką, to­dėl šis žan­ras man kaip va­do­vui iš­lai­ko lie­tu­viš­ku­mą, tra­di­ci­jas, pa­gar­bą lie­tu­vių liau­dies kū­ry­bai, tau­tai.

Nors ir esu ne se­no­sios kar­tos žmo­gus, bet man pa­tin­ka lie­tu­vių liau­dies dai­nos. Ži­no­ma, ne vi­sos, o tos, ku­rios tu­ri gra­žią har­mo­ni­ją ir teks­tą. Šian­dien Lie­tu­vo­je, ma­nau, ant vie­nos ran­kos pirš­tų bū­tų ga­li­ma su­skai­čiuo­ti au­ten­tiš­kas liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­las, ku­rios ati­tik­tų inst­ru­men­tais ir ap­ran­ga. Vie­no liau­diš­ko kos­tiu­mo komp­lek­tas kai­nuo­ja apie 700 Eur, ko­lek­ty­ve gro­ja ne vie­nas mu­zi­kan­tas, tai su­da­ro di­de­lę su­mą. Yra ga­li­my­bė kas­met gau­ti fi­nan­sa­vi­mą tau­ti­niams rū­bams, bet no­rė­da­mas gau­ti ko­lek­ty­vas tu­ri ati­tik­ti rei­ka­la­vi­mus, o no­rint ati­tik­ti rei­ka­la­vi­mus rei­kia rū­bų, inst­ru­men­tų, mu­zi­kan­tų. Kaip ati­tik­ti ne­tu­rint vi­sų iš­var­din­tų da­ly­kų? Tai­gi su­si­da­ro už­bur­tas ra­tas.

Jau­no­ji kar­ta ne­be­si­mo­ko gro­ti liau­dies inst­ru­men­tais, to­kiais kaip bir­by­nė, ban­do­ni­ja, kank­lės. Taip pat ma­žė­ja pro­fe­sio­na­lių pe­da­go­gų, ku­rie mo­ky­tų gro­ti šiais inst­ru­men­tais.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas