Žmogus jaučiasi laimingas, kai turi namus. Dar didesnį džiugesio pliūpsnį padovanoja galimybė į juos sugrįžti. Nežinia, kas yra tikrieji namai: ten, kur prabėgo vaikystė, jaunystė ar kur sutikta senatvė. Melioracijos sunaikintame ir nuo žemės paviršiaus apie 1968 m. nušluotame Lesikų kaime gyvenusių šeimų atžalos tvirtina, kad jų širdys ir mintys visada priklausys šiai gyvenvietei, kurioje prabėgo žaismingos, nerūpestingos vaikystės dienos ir ilgi meilės, pirmųjų pasimatymų, sugalvotų pramogų kupini vakarai.
Važiuojant nuo Gaulėnų kaimo Šiaulių link dėmesį patraukia kairėje pusėje, palaukėje, stūksantis didžiulis ąžuolas. Jo šakų tankumynas, žaliaskaris rūbas bei brandą rodantis kamienas prabilę papasakotų apie kadaise dar gležnutį medelį supusias sodybas, jose gyvenusius žmones, laukuose smagiai dūkusius vaikus ir kaimą sunaikinusią melioraciją.
Sunku pasakyti, kada į Lesikų kaimą atsikėlė pirmieji gyventojai. Lesikiškių susibūrimo organizatorė Genutė Grigoliutė-Rumbutienė pasakojo, kad jos močiutė 1900 m. gimė minėtoje gyvenvietėje. Jau tada būta kelių sodybų. Dabartinės telšiškės G. Rumbutienės vaikystė prabėgo Lesikuose. Čia gyveno penkios šeimos: O. ir A. Vasiliauskų, Z. Bielskienės, S. ir J. Putramentų, J. ir J. Bladžinauskų, A. ir A. Norkų bei V. ir Z. Turauskų. Po daugelio metų moters prisiminimuose vis dar gyvi anuomečiai įvykiai. „Lesikų kaimelis buvo kaip viena šeima. Visi ten augę vaikai pasižymėjo mandagumu. Kaimynai nuolatos vieni kitiems ištiesdavo pagalbos ranką. Tiek šventes, tiek įvairias popietes kaimelio gyventojai praleisdavo kartu. Jei kieno krikštynos – tai visas kaimas į jas. Jei vėdarai – tai valgydavo visi lesikiškiai“, – prisiminimais dalijosi medike dirbanti G. Rumbutienė.
„Augant Lesikuose, liūdėti nebuvo kada. Pagrindinis vaikų užsiėmimas būdavęs nuolatinė pagalba tėvams ūkiuose: daržų, gyvulių priežiūra. Tačiau atradę laisvą minutę, išgyvenome nerūpestingą vaikystę: įdomūs žaidimai, šokiai, dainos, improvizacinių spektaklių kūrimas ir pan.“, – pasakojo buvusi lesikiškė.
Melioracijos našta kaimą užgriuvo maždaug 1968 m. Šeimos buvo iškeldinamos, gyvenvietė naikinama. „Nors širdis ir mintys visada liks Lesikuose, tačiau įžvelgiu ir melioracijos naudą. Mums augti teko prie žibalinės lempos. Elektros nebuvo. Vakarais skaitydavome pasišviesdami prožektoriumi. Televizoriaus taip pat neturėjome“, – kalbėjo liepos 27-osios susitikimo iniciatorė. Visiems išnykusio kaimo gyventojams skirta lėšų būstams įsigyti ar pasistatyti. Jie įsitvirtino gretimame miestelyje – Gaulėnuose. Daugelis senosios kartos lesikiškių jau iškeliavę Amžinybėn. Gyvi tuomečio gyvenimo Lesikuose liudininkai – Ona ir Antanas Bladžinauskai, Jonas ir Stanislovas Putramentai bei Ona Petravičienė.
Mintis prie didžiulio ąžuolo, bylojančio apie prieš daugiau nei 50 metų išnykusį kaimą, sukviesti ten gyvenusius žmones, jų vaikus ir anūkus kilo Lesikuose kaimynystėje gyvenusioms ir iki šių dienų ryšį palaikančioms G. Rumbutienei bei Irenai Turauskaitei-Basienei.
„Mes nusprendėme suburti vieni kitų pasiilgusius ir po plačiąją šalį išbarstytus lesikiškius“, – teigė G. Rumbutienė.
Susitikimo džiaugsmo perpildytas šeštadienis (liepos 27 d.) prasidėjo Luokės Visų Šventųjų bažnyčioje. Čia buvo aukojamos šv. Mišios už mirusius ir gyvus lesikiškius. Atidavę duoklę Viešpačiui, penkių šeimų atstovai skubėjo prie palaukėje stūksančio ąžuolo – prosenelių, senelių ir tėvų namų, gimtinės liudininko. Susirinkusiųjų veiduose įsiplieskė šypsenos, akyse spindėjo susitikimo džiaugsmo ašaros. Popietės dalyviai suskubo mintimis nukeliauti į vaikystę ir jaunystę, praleistą šioje vietovėje. Giminių dainos skambesys nuvilnijo pievomis ir laukais. Tai – lyg žinia kitoms vietovėms apie lesikiškių susibūrimą ir bandymą nors mintimis pajusti šio kaimelio dvasią.
Šventinė diena pasibuvimu prie ąžuolo nesibaigė. Apsilankyta Gedrimų bendruomenės namuose istorijos mokytojo Jono Andriusevičiaus įkurtame muziejuje, kuriame eksponuojami pačių susitikimo dalyvių dar vaikystėje sunešti namų apyvokos daiktai, įvairūs rakandai. Gėlių puokštės įteiktos varduves šventusioms Onoms.
Dar ilgai netilo kalbos ir atvykusiųjų prisistatymai, mintimis nusikelta į praeitį.
„Gaila, kad nebėra Lesikų kaimelio. Tačiau šis susitikimas – tikrai ne paskutinis. Jų ateityje bus dar ne vienas“, – tikino lesikiškių susibūrimo siela G. Rumbutienė.
GAULĖNŲ bendruomenės namuose, o ne Gedrimų …..