Nuo balandžio vidurio Nevarėnų Nukryžiuotojo Jėzaus parapijoje darbą pradėjo kunigas Justinas Palubinskas. Per dvylika tarnystės Dievui ir žmonėms metų dvasininkas dirbo diakonu bei vikaru Klaipėdos, Šilalės, Skuodo ir Naujosios Akmenės parapijose, o paskirtos klebono pareigos parapijoje dvasininkui – ilgamečio darbo įvertinimas, Telšių vyskupo Algirdo Jurevičiaus pasitikėjimas.
Monika GIRDVAINĖ
Nevarėnai – pirmoji klebonija
Kunigo Justino Palubinsko vaikystė prabėgo Skuodo rajone, Šačių kaime. Gretimoje Geidučių parapijoje gimė ir užaugo amžinybėn iškeliavęs buvęs Telšių vyskupas Antanas Vaičius. J. Palubinskas augo gausioje keturių vaikų šeimoje – turi tris seseris. Baigęs Šačių pagrindinę mokyklą jaunuolis nusprendė stoti į Telšių vyskupijos licėjų, vėliau mokėsi Telšių vyskupijos vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos propedeutiniame kurse Žemaičių Kalvarijoje, baigė Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminariją. 2010 metų birželio 1-ąją J. Palubinskas Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje buvo įšventintas diakonu, o po metų – kunigu. Pirmuosius diakono žingsnius dvasininkas pradėjo Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko bažnyčioje, kiek vėliau dirbo vikaru Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, Skuodo Švč. Trejybės bažnyčioje, Naujosios Akmenės Šventosios Dvasios Atsiuntimo bažnyčioje. Balandį vyskupo sprendimu vikaras iš pastarosios parapijos paskirtas Nevarėnų Nukryžiuotojo Jėzaus parapijos klebonu, klebono teisėmis ir pareigomis aptarnaujant Nerimdaičių Šv. Apaštalo Baltramiejaus ir Mitkaičių Švč. Mergelės Marijos parapijas.
„Man tai pirma klebonija. Dirbdamas kitose parapijose turėjau dekaną ar kleboną, kuris nurodydavo darbus, tai tiesiog juos vykdydavau, o dabar, kai esu vienas, pats turiu dėliotis savo planus, prisiimti atsakomybę. Jei tau duoda klebono pareigybę, vadinasi, esi užsitarnavęs vyskupo pasitikėjimą ir stengiesi jo nenuvilti. Kol kas sekasi neblogai, o jei būna kokių neaiškumų, visada galiu paskambinti savo kolegoms. Esame darni bendruomenė“, – kalbėjo Nevarėnų parapijos kunigas.
Tikėjimo keliu – nuo mažens
J. Palubinskas pasakojo, kad jo visa šeima artimai susijusi su bažnyčia. Itin religinga buvo dvasininko močiutė, kuriai bažnyčia buvo pirmoje vietoje. Ji vos šešerių anūką Justiną ir atvedė į maldos namus. Berniukui ten taip patiko, kad į bažnytėlę su močiute ėmė žingsniuoti kas vakarą. Panoręs eiti patarnauti, dvasininkas prisimena senelės pasakytą sąlygą – metus laiko su ja kas vakarą eiti į bažnyčią, išmokti maldas ir mišių vedimo tvarką. Berniuko noras būti bažnyčioje per metus dar daugiau sustiprėjo ir nuo 7-erių metų jis jau pradėjo patarnauti kunigui. Tai darė dešimtmetį, iki kol įstojo į Telšių vyskupijos licėjų.
„Pašaukimas nuo mažų dienų yra ugdomas pagal vertybes šeimoje. Jei vieną dieną sugalvosi, kad nori būti kunigas, nieko gero iš to nebus. Kai nuo mažens tau bažnyčia nebuvo svetima, tai ir apsisprendimas būti kunigu yra aiškus ir suprantamas. Esu laimingas, kad teko sutikti puikius kunigus Gintarą Lengviną ir amžinybėn iškeliavusį Joną Pakalniškį. Jie man buvo pavyzdys pasirenkant kunigystę ir šiandien tebėra autoritetai“, – sakė Nevarėnų klebonas.
Bažnyčia J. Palubinskui visada buvo antrieji namai, o kunigas, su kuriuo daugiausiai teko bendrauti savo gimtojoje parapijoje, G. Lengvinas, buvo pagrindinis išdykusio berniuko užtarėjas.
„Buvau patrakęs, nesimokiau, vienintelis žmogus, kuris mane užstojo, buvo klebonas. Mokytojai mane kritikuodavo, jaučiau, kad nesu mėgstamas, bet aš buvau bažnyčios vaikas ir man nieko daugiau nereikėjo. Kunigas daug dirbo su jaunimu, užsiimdavo, daug vaikų eidavo patarnauti. Labai gerai sutardavome su klebonu, atlikdavome klebonijoje visokius darbus, tad, jei buvo praleistų pamokų, pasiteisinimas buvo, kad bažnyčioje darbus darėme. Tai atrodė prasminga. Savo pavyzdžiu motyvuoju ir dabartinį jaunimą. Buvau išdykęs, bet bažnyčią lankiau“, – kalbėjo pašnekovas.
Džiugina darni bendruomenė
„Energingas, darbštus, nuoširdus, gebantis bendrauti tiek su jaunimu, tiek ir su pagyvenusiais žmonėmis“, – taip apie kunigą J. Palubinską atsiliepia parapijiečiai. Pats klebonas džiaugiasi draugiška ir aktyvia Nevarėnų bendruomene. Tiek kultūros centro darbuotojai, tiek seniūnas, tiek mokyklos direktorė – visi vieningai dirba, aktyviai organizuoja renginius, kurie taip pat neapsieina be bažnyčios. Šiuolaikiniame pasaulyje, kai smarkiai kritusi vertybių skalė, anot klebono, ta bendrystė labai džiugina.
„Kaime seniau autoritetą turėdavo seniūnas, mokyklos direktorius ir klebonas. Tie autoritetai tebėra iki šiol. Nevarėnuose jaučiu kunigo svarbą, bet, žinoma, savo vardą turi pateisinti <…>. Man svarbu būti bendruomenės dalimi, matyti, kam gera, kam galbūt skauda. Norisi įsilieti į bendruomenę ir parapijiečiams perteikti žinią, jog į kleboną gali kreiptis bet kada, bet kokiu klausimu“, – kalbėjo optimizmu trykštantis J. Palubinskas.
Dvasininkas ragina gyventojus į bažnyčią ateiti ne tik tada, kai yra blogai, bet ir tada, kai yra gerai.
„Dažniausiai, aišku, žmonės į bažnyčią ateina, kai jau būna blogai. Tai jiems būna nusiraminimo vieta. Bet juk bažnyčia yra ramstis visais gyvenimo atvejais. Turime dėkoti kasdien, kad mums šauniai sekasi, kad viskas yra gerai. Turime dėkoti Dievui už tas dovanas, kurias gauname, ne tik kažko iš jo prašyti“, – teigė J. Palubinskas.
Sveiki
Gal galėtumėte nufotografuoti ir atsiųsti iš pirmosios Nevarėnų Klebonijos Švento paveikslo kopiją su mergaite liūtu ? Dėkoju
Ema