Ku­ni­gas J. Pa­lu­bins­kas: „Baž­ny­čia yra rams­tis vi­sais gy­ve­ni­mo at­ve­jais“

Nuo ba­lan­džio vi­du­rio Ne­va­rė­nų Nuk­ry­žiuo­to­jo Jė­zaus pa­ra­pi­jo­je dar­bą pra­dė­jo ku­ni­gas Jus­ti­nas Pa­lu­bins­kas. Per dvy­li­ka tar­nys­tės Die­vui ir žmo­nėms me­tų dva­si­nin­kas dir­bo dia­ko­nu bei vi­ka­ru Klai­pė­dos, Ši­la­lės, Skuo­do ir Nau­jo­sios Ak­me­nės pa­ra­pi­jo­se, o pa­skir­tos kle­bo­no pa­rei­gos pa­ra­pi­jo­je dva­si­nin­kui – il­ga­me­čio dar­bo įver­ti­ni­mas, Tel­šių vys­ku­po Al­gir­do Ju­re­vi­čiaus pa­si­ti­kė­ji­mas.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

Ne­va­rė­nai – pir­mo­ji kle­bo­ni­ja

Ku­ni­go Jus­ti­no Pa­lu­bins­ko vai­kys­tė pra­bė­go Skuo­do ra­jo­ne, Šačių kai­me. Gre­ti­mo­je Gei­du­čių pa­ra­pi­jo­je gi­mė ir užau­go am­ži­ny­bėn iš­ke­lia­vęs bu­vęs Tel­šių vys­ku­pas An­ta­nas Vai­čius. J. Pa­lu­bins­kas au­go gau­sio­je ke­tu­rių vai­kų šei­mo­je – tu­ri tris se­se­ris. Bai­gęs Ša­čių pa­grin­di­nę mo­kyk­lą jau­nuo­lis nu­spren­dė sto­ti į Tel­šių vys­ku­pi­jos li­cė­jų, vė­liau mo­kė­si Tel­šių vys­ku­pi­jos vys­ku­po Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos pro­pe­deu­ti­nia­me kur­se Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je, bai­gė Tel­šių vys­ku­po Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją. 2010 me­tų bir­že­lio 1-ąją J. Pa­lu­bins­kas Tel­šių Šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio ka­ted­ro­je bu­vo įšven­tin­tas dia­ko­nu, o po me­tų – ku­ni­gu. Pir­muo­sius dia­ko­no žings­nius dva­si­nin­kas pra­dė­jo Klai­pė­dos Šv. Juo­za­po Dar­bi­nin­ko baž­ny­čio­je, kiek vė­liau dir­bo vi­ka­ru Ši­la­lės Šv. Pran­ciš­kaus Asy­žie­čio baž­ny­čio­je, Skuo­do Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čio­je, Nau­jo­sios Ak­me­nės Šven­to­sios Dva­sios At­siun­ti­mo baž­ny­čio­je. Ba­lan­dį vys­ku­po spren­di­mu vi­ka­ras iš pa­sta­ro­sios pa­ra­pi­jos pa­skir­tas Ne­va­rė­nų Nuk­ry­žiuo­to­jo Jė­zaus pa­ra­pi­jos kle­bo­nu, kle­bo­no tei­sė­mis ir pa­rei­go­mis ap­tar­nau­jant Ne­rim­dai­čių Šv. Apaš­ta­lo Balt­ra­mie­jaus ir Mit­kai­čių Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos pa­ra­pi­jas.

„Man tai pir­ma kle­bo­ni­ja. Dirbdamas ki­to­se pa­ra­pi­jo­se tu­rė­jau de­ka­ną ar kle­bo­ną, ku­ris nu­ro­dy­da­vo dar­bus, tai tie­siog juos vyk­dy­da­vau, o da­bar, kai esu vie­nas, pa­ts tu­riu dė­lio­tis sa­vo pla­nus, pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę. Jei tau duo­da kle­bo­no pa­rei­gy­bę, va­di­na­si, esi už­si­tar­na­vęs vys­ku­po pa­si­ti­kė­ji­mą ir sten­gie­si jo ne­nu­vil­ti. Kol kas se­ka­si ne­blo­gai, o jei bū­na ko­kių neaiš­ku­mų, vi­sa­da ga­liu pa­skam­bin­ti sa­vo ko­le­goms. Esa­me dar­ni bend­ruo­me­nė“, – kal­bė­jo Ne­va­rė­nų pa­ra­pi­jos ku­ni­gas.

Ti­kė­ji­mo ke­liu – nuo ma­žens

J. Pa­lu­bins­kas pa­sa­ko­jo, kad jo vi­sa šei­ma ar­ti­mai su­si­ju­si su baž­ny­čia. Itin re­li­gin­ga bu­vo dva­si­nin­ko mo­čiu­tė, ku­riai baž­ny­čia bu­vo pir­mo­je vie­to­je. Ji vos še­še­rių anū­ką Jus­ti­ną ir at­ve­dė į maldos namus. Ber­niu­kui ten taip pa­ti­ko, kad į baž­ny­tė­lę su mo­čiu­te ėmė žings­niuo­ti kas va­ka­rą. Pa­no­ręs ei­ti pa­tar­nau­ti, dva­si­nin­kas pri­si­me­na se­ne­lės pa­sa­ky­tą są­ly­gą – me­tus lai­ko su ja kas va­ka­rą ei­ti į baž­ny­čią, iš­mok­ti mal­das ir mi­šių ve­di­mo tvar­ką. Ber­niu­ko no­ras bū­ti baž­ny­čio­je per me­tus dar dau­giau su­stip­rė­jo ir nuo 7-erių me­tų jis jau pra­dė­jo pa­tar­nau­ti ku­ni­gui. Tai da­rė de­šimt­me­tį, iki kol įsto­jo į Tel­šių vys­ku­pi­jos li­cė­jų.

„Pa­šau­ki­mas nuo ma­žų die­nų yra ug­do­mas pa­gal ver­ty­bes šei­mo­je. Jei vie­ną die­ną su­gal­vo­si, kad no­ri bū­ti ku­ni­gas, nie­ko ge­ro iš to ne­bus. Kai nuo ma­žens tau baž­ny­čia ne­bu­vo sve­ti­ma, tai ir ap­si­spren­di­mas bū­ti ku­ni­gu yra aiš­kus ir su­pran­ta­mas. Esu lai­min­gas, kad te­ko su­tik­ti pui­kius ku­ni­gus Gin­ta­rą Leng­vi­ną ir am­ži­ny­bėn iš­ke­lia­vu­sį Jo­ną Pa­kal­niš­kį. Jie man bu­vo pa­vyz­dys pa­si­ren­kant ku­ni­gys­tę ir šian­dien te­bė­ra au­to­ri­te­tai“, – sa­kė Ne­va­rė­nų kle­bo­nas.

Baž­ny­čia J. Pa­lu­bins­kui vi­sa­da bu­vo ant­rie­ji na­mai, o ku­ni­gas, su ku­riuo dau­giau­siai te­ko bend­rau­ti sa­vo gim­to­jo­je pa­ra­pi­jo­je, G. Leng­vi­nas, bu­vo pa­grin­di­nis iš­dy­ku­sio ber­niu­ko už­ta­rė­jas.

„Bu­vau pa­tra­kęs, ne­si­mo­kiau, vie­nin­te­lis žmo­gus, ku­ris ma­ne už­sto­jo, bu­vo kle­bo­nas. Mo­ky­to­jai ma­ne kri­ti­kuo­da­vo, jau­čiau, kad ne­su mėgs­ta­mas, bet aš bu­vau baž­ny­čios vai­kas ir man nie­ko dau­giau ne­rei­kė­jo. Ku­ni­gas daug dir­bo su jau­ni­mu, už­siim­da­vo, daug vai­kų ei­da­vo pa­tar­nau­ti. La­bai ge­rai su­tar­da­vo­me su kle­bo­nu, at­lik­da­vo­me kle­bo­ni­jo­je vi­so­kius dar­bus, tad, jei bu­vo pra­leis­tų pa­mo­kų, pa­si­tei­si­ni­mas bu­vo, kad baž­ny­čio­je dar­bus da­rė­me. Tai at­ro­dė pra­smin­ga. Sa­vo pa­vyz­džiu mo­ty­vuo­ju ir da­bar­ti­nį jau­ni­mą. Bu­vau iš­dy­kęs, bet baž­ny­čią lan­kiau“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vas.

Džiu­gi­na dar­ni bend­ruo­me­nė

„Ener­gin­gas, darbš­tus, nuo­šir­dus, ge­ban­tis bend­rau­ti tiek su jau­ni­mu, tiek ir su pa­gy­ve­nu­siais žmo­nė­mis“, – taip apie ku­ni­gą J. Pa­lu­bins­ką at­si­lie­pia pa­ra­pi­jie­čiai. Pats kle­bo­nas džiau­gia­si drau­giš­ka ir ak­ty­via Ne­va­rė­nų bend­ruo­me­ne. Tiek kul­tū­ros cent­ro dar­buo­to­jai, tiek se­niū­nas, tiek mo­kyk­los di­rek­to­rė – vi­si vie­nin­gai dir­ba, ak­ty­viai or­ga­ni­zuo­ja ren­gi­nius, ku­rie taip pat neap­siei­na be baž­ny­čios. Šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je, kai smar­kiai kri­tu­si ver­ty­bių ska­lė, anot kle­bo­no, ta bend­rys­tė la­bai džiu­gi­na.

„Kai­me se­niau au­to­ri­te­tą tu­rė­da­vo se­niū­nas, mo­kyk­los di­rek­to­rius ir kle­bo­nas. Tie au­to­ri­te­tai te­bė­ra iki šiol. Ne­va­rė­nuo­se jau­čiu ku­ni­go svar­bą, bet, ži­no­ma, sa­vo var­dą tu­ri pa­tei­sin­ti <…>. Man svar­bu bū­ti bend­ruo­me­nės da­li­mi, ma­ty­ti, kam ge­ra, kam gal­būt skau­da. No­ri­si įsi­lie­ti į bend­ruo­me­nę ir pa­ra­pi­jie­čiams per­teik­ti ži­nią, jog į kle­bo­ną ga­li kreip­tis bet ka­da, bet ko­kiu klau­si­mu“, – kal­bė­jo op­ti­miz­mu trykš­tan­tis J. Pa­lu­bins­kas.

Dva­si­nin­kas ra­gi­na gy­ven­to­jus į baž­ny­čią atei­ti ne tik ta­da, kai yra blo­gai, bet ir ta­da, kai yra ge­rai.

„Daž­niau­siai, aiš­ku, žmo­nės į baž­ny­čią atei­na, kai jau bū­na blo­gai. Tai jiems bū­na nu­si­ra­mi­ni­mo vie­ta. Bet juk baž­ny­čia yra rams­tis vi­sais gy­ve­ni­mo at­ve­jais. Tu­ri­me dė­ko­ti kas­dien, kad mums šau­niai se­ka­si, kad vis­kas yra ge­rai. Tu­ri­me dė­ko­ti Die­vui už tas do­va­nas, ku­rias gau­na­me, ne tik kaž­ko iš jo pra­šy­ti“, – tei­gė J. Pa­lu­bins­kas.