„Iš mirties taško“ judiname objektus, kurie Telšiuose ir Telšių rajone nejuda daugybę metų. Šįkart beldžiamės į buvusios Kultūros mokyklos duris. Telšiuose, Kalno ir Katedros a. gatvių sankryžoje, kažkada klegėjusi ir kultūros specialistus ruošusi mokykla nutilo ir ilgus metus stovi užrakinta. Pastato architektūra traukia praeivių akį ir galėtų puošti mūsų miestą, tačiau kasdien atrodo vis nykiau.
Aurelija SERVIENĖ
Pastatas Savivaldybei nepriklauso
Kam priklauso buvusios Kultūros mokyklos pastatas, paiešką pradėjome nuo Telšių rajono savivaldybės administracijos.
Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus vedėjos pareigas laikinai einanti Neringa Staponkienė tvirtino, jog minėtas pastatas Savivaldybei nepriklauso. Paskutiniais duomenimis, pastato šeimininkas – VĮ Turto bankas, todėl dėl platesnės informacijos paragino kreiptis į Turto banko atstovus.
Kaip veikia Turto bankas?
Turto bankas yra valstybės turto valdytojas, centralizuotai valdantis administracinės paskirties valstybės turtą, taip pat turintis teisę perimti kitų valstybės įstaigų valdomą valstybės turtą, jei jis nebėra reikalingas jų funkcijoms vykdyti. Perėmęs tokį turtą, Turto bankas įvertina, ar jis nėra reikalingas kitų įstaigų veiklai vykdyti. Jei turtas reikalingas, jis gali būti tvarkomas ir pritaikomas konkrečios įstaigos poreikiams („Sodros“, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Nacionalinės žemės tarnybos ir pan.).
Paaiškėjus, kad turtas vis dėlto nėra reikalingas valstybės funkcijoms vykdyti, jis gali būti parduodamas viešame aukcione. Turto bankas taip pat valstybės vardu gali paveldėti gyventojams priklausantį nekilnojamąjį turtą, pvz., tais atvejais, kai neatsiranda paveldėtojų.
Pastatas sudomino Savivaldybę
VĮ Turto banko komunikacijos konsultantė Jolita Skinulytė-Niakšu „Telšių ŽINIAS“ informavo, jog nekilnojamojo turto objektą, esantį Kalno g. 16, Telšiuose, kurį sudaro mokyklos pastatas, garažas ir kiemo statiniai, Turto bankas patikėjimo teise valdo nuo 2020 m. rugsėjo 29 d.
„Šį turtą, kaip nereikalingą savo veiklai vykdyti, Turto bankui yra perdavusi Vilniaus dailės akademija. Turto bankas, įvertinęs savo valdomą nekilnojamojo turto portfelį Telšiuose, minėtą objektą yra pripažinęs nereikalingu valstybės funkcijoms įgyvendinti ir yra baigęs jo paruošimo pardavimui etapą. Pardavus šį turtą, lėšas numatyta skirti kito valstybei priklausančio ir Turto banko valdomo nekilnojamojo turto remontui“, – sakė J. Skinulytė-Niakšu.
Komunikacijos specialistė prasitarė, jog pastaruoju metu Telšių rajono savivaldybė išreiškė susidomėjimą buvusios Kultūros mokyklos pastatu ir kreipėsi į Turto banką dėl jo perdavimo Savivaldybės reikmėms.
„Šiuo metu su Savivaldybe tebevyksta diskusijos, kurias baigus paaiškės ir tolesnis šio objekto likimas. Diskusijas su Savivaldybe planuojama užbaigti artimiausiu metu“, – situaciją aiškino komunikacijos specialistė.
Svarsto apie įveiklinimą
Nors pradžioje Savivaldybė tikino, jog pastatas jai nepriklauso ir atsakymų reiktų ieškoti pas jo savininkus, paaiškėjo, jog vis dėlto jai rūpi šis nekilnojamojo turto objektas, todėl dar kartą kreipėmės į Savivaldybės administraciją su klausimu, kokie jos planai.
Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius Tomas Katkus sakė, jog artėja nauji finansavimo šaltiniai, todėl svarstoma, kaip būtų galima įveiklinti minėtą pastatą.
Nuomonės
Paskelbus feisbuko „Telšių ŽINIŲ“ paskyroje buvusios Kultūros mokyklos pastato nuotrauką pasipylė skaitytojų komentarai. Vieni užvaldyti gerų emocijų dalijosi prisiminimais, kiti pyko, jog toks pastatas stovi užrakintas, treti – ragino rasti savininkus ir pastatą parduoti.
„Buvo be galo jauki mokykla, ir net ore tvyrojo meno ir knygų dvasia“, – komentavo Vilija Jocienė. Nuostabias studentiškas dienas atsiminė ir Daina Tamulionienė. Žilvinas Šilgalis prisiminė laikus, kai ši vieta buvo „gyva“, o renovavus puikiausiai ir toliau galėtų tarnauti kultūrai, kurios niekada nebuvo, nėra ir nebus per daug.
Gražūs prisiminimai
Minėtame pastate Kalno gatvėje ilgus metus veikė Kultūros mokykla, vėliau – Žemaitijos kolegija. Abiejose švietimo įstaigose teko dirbti telšiškei Adelei Pocienei. Moteris su nostalgija atsimena ten praleistus darbo metus: „Prieš mums atsikeliant į šį pastatą čia veikė partinis komitetas. 1976-aisiais pradėjo veikti Kultūros mokykla, dirbome 7 dėstytojai. 1977 m. mūsų jau buvo 16. Kolektyvas buvo be galo draugiškas, visi buvome jauni, puikiai sutarėme. Neskaičiavome laiko, nežiūrėjome savo sveikatos. Puošėme mokyklą, įrengėme kabinetus patys. Ateidavome 8 val. ir išeidavome 21 val. Buvo nuostabūs mano gyvenimo metai. Pastatas buvo labai įveiklintas, viskas pulsavo gyvybe, kabinetai buvo pilni studentų, tiesiog neužtekdavo auditorijų. Mes, dėstytojai, buvome labai mylimi studentų. Su kai kuriomis grupėmis bendraujame ir susitikinėjame iki pat šiol. Visiems mums ten buvo gera.“
Telšių kultūros centro direktorius Linas Ulkštinas šmaikštavo sakydamas, jog šioje mokykloje užaugo, nes jo mama Milda Ulkštinaitė čia dėstytojavo.
Kone kasdien pro Kultūros mokyklą einantis L. Ulkštinas ją palydi ne liūdnu, o greičiau sentimentaliu žvilgsniu: „Kiek save atsimenu, tai vieni ryškiausių prisiminimų, susiję būtent su šia mokykla, su jos kolektyvais, su kuriais aplankytos visos dainų šventės. Važiuodavau kartu su mama ir studentais rinkti obuolių į Kaunatavos sodus, į Tryškius – pastarnokų ir t. t. Kultūros mokyklos studentai organizuodavo Užgavėnes, kitas kalendorines šventes. Tai buvo labai svarbi Telšių kultūrinio gyvenimo dalis.“
Po kiek laiko L. Ulkštinui pačiam teko paragauti Kultūros mokyklos studento duonos, ir tai, pasak jo, nebuvo vien studijos. Aplink mokyklą sukdavosi visos popamokinės veiklos, laisvalaikis ir draugų ratas.
„Mes buvome kaip šeima – keliaujančių, koncertuojančių muzikantų šeima. Kad ir dabar organizuojant kokią didesnę dainų ar šokių šventę jausmas tarsi būtum papuolęs į Kultūros mokyklą baigusių studentų susitikimą, visus ta mokykla vienaip ar kitaip palietusi, kas mokėsi, kas joje dirbo. Ši mokykla, ko gero, daugiausia prisidėjusi prie Telšių kultūrinio-pedagoginio klestėjimo, nes mokyklos studentai pildydavo mokyklų šokių ar muzikos mokytojų poreikį, o neretai ir kultūros centrų darbuotojų gretas. Nebuvo juntamas šių specialistų stygius“, – pasakojo L. Ulkštinas.
Anot direktoriaus, pats pastatas – vertas knygos, kaip toje mįslėje: „Kad atsistotų, dangų paremtų, kad prakalbėtų, daug pasakytų. Kas?“ (Kelias)
„Gal dangaus ta mokykla ir neparemtų, bet jei prakalbėtų… Pradedant savo niūria ir skausminga istorija, baigiant studentiško gyvenimo „perliukais“ su visais ten „gyvenančiais bildukais“, – juokavo L. Ulkštinas.