Kraš­tie­tės D. Behm pa­veiks­luo­se – dė­me­sys de­ta­lei, di­na­miš­ku­mas, spal­vi­nė klau­sa

Tel­šių kul­tū­ros cent­re vei­kia kraš­tie­tės Dia­nos Mal­dei­ky­tės-Behm ta­py­bos dar­bų pa­ro­da. Ją bus ga­li­ma ap­lan­ky­ti iki ge­gu­žės 31 die­nos.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Au­to­riaus ir žiū­ro­vų nuo­mo­nė ga­li ne­su­tap­ti

Į pa­ro­dos ati­da­ry­mo po­pie­tę at­vy­ku­si au­to­rė pa­sa­ko­jo, jog Tel­šių kraš­tas jai itin ar­ti­mas, mat ma­ma ki­lu­si iš Luo­kės, tad at­va­žiuo­ti čia ir sa­vo kraš­to žmo­nėms eks­po­nuo­ti pa­veiks­lus yra la­bai di­de­lis džiaugs­mas: „Man di­de­lė gar­bė per­ženg­ti Tel­šių kul­tū­ros cent­ro slenks­tį.“

Dia­na sa­kė, kad ji nie­ka­da žiū­ro­vams ne­pa­sa­ko­ja apie sa­vo kū­ri­nius, nie­ka­da ne­ko­men­tuo­ja, ką no­rė­ju­si juo­se pa­vaiz­duo­ti, esą čia – žiū­ro­vo rei­ka­las, ką jis juo­se re­gi.

Mei­lė ta­py­bai Dia­ną ly­di nuo vai­kys­tės. Jos kū­ry­bo­je daug gam­tos vaiz­dų, įvai­rių gy­vū­nų, ma­žiau žmo­nių. Va­sa­rą juo­se do­mi­nuo­ja gam­ta, o žie­mą gims­ta pa­veiks­lai, ku­riuo­se dau­giau fi­lo­so­fi­jos. Au­to­rei vis no­ri­si kaž­ko įdo­mes­nio, neįp­ras­to…

Kū­rė­ja juo­ka­vo, jog nie­ka­da ne­prii­man­ti in­di­vi­dua­lių už­sa­ky­mų, nes nie­ka­da ne­pa­vyks­ta pa­tai­ky­ti į žmo­nių no­rus. „Aš ne­gy­ve­nu iš sa­vo po­mė­gio, bet ir be jo gy­ven­ti nie­kaip ne­ga­lė­čiau“, – tvir­ti­no ji.

Šiuo me­tu Dia­na su vy­ru vo­kie­čiu įsikūrusi gam­tos ap­sup­ty­je Ši­lu­tės ra­jo­ne, tu­ri pul­ką ka­čių, ke­tu­ris šu­nis ir jau­čia­si pa­ti lai­min­giau­sia.

Pa­veiks­luo­se – ai­bė ne­pa­kar­to­ja­mo gro­žio de­ta­lių

La­bai šil­tai apie Dia­nos ta­py­bos dar­bus at­si­lie­pia dai­lė­ty­ri­nin­kė Vai­di­lu­tė Bra­zaus­kai­tė-Lu­pei­kie­nė.

Dai­lė­ty­ri­nin­kės tei­gi­mu, kū­rė­jos dar­bai jaus­min­gi, ku­pi­ni pa­sa­kiš­kų ir mi­ti­nių vaiz­di­nių. Jos kū­ri­niuo­se kad ir ne­pa­ma­ty­si­te vir­tuo­ziš­ko pie­ši­nio, to­bu­los per­spek­ty­vos, bet ga­li­ma iš­vys­ti ai­bę ne­pa­kar­to­ja­mo gro­žio de­ta­lių, kas liu­di­ja di­de­lį me­ni­nin­kes jaut­ru­mą ir pa­sta­bu­mą, ge­bė­ji­mą pa­ma­ty­ti smulk­me­nos gro­žį, gro­žį, sly­pin­tį kiek­vie­no­je pa­ke­lės žo­le­lė­je, ma­ža­me va­ba­lė­ly­je ar me­džio la­pe.

Tu­rė­da­ma pui­kų hu­ma­ni­ta­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą, me­ni­nin­kė ge­rai pa­žįs­ta­ma su pa­sau­li­ne kul­tū­ros is­to­ri­ja, bet ji ne­sie­kia ko­pi­juo­ti, imi­tuo­ti pro­fe­sio­na­lio­sios dai­lės meist­rų, ji tu­ri sa­vo su­si­kur­tų vaiz­di­nių pa­sau­lė­vaiz­džio mo­de­lį ir sie­kia juo emo­cio­na­liai pa­si­da­ly­ti su žiū­ro­vu-ste­bė­to­ju.

Ko­kia te­ma­ti­ka vy­rau­ja Dia­nos kū­ri­ni­jo­je? Tai jos pa­sau­lis, ku­pi­nas gam­tos gro­žio, ne­sto­ko­jan­tis dra­ma­tiz­mo, sap­nų bei vi­zi­jų. Tai mo­ters pa­šne­ke­sių su ja su­pan­čia gam­ta, kas­die­nė­mis pa­jau­to­mis, džiaugs­mu bei nu­si­vy­li­mais vi­zua­li­za­ci­ja, be­ga­li­nės mei­lės gam­tai, gy­vū­ni­jai iš­raiš­ka.

Nai­vio­sios ta­py­bos dar­buo­se daž­nai bū­na fo­ku­suo­ja­mas žvilgs­nis į bui­ti­nes, žan­ri­nes sce­nas, ka­len­do­ri­nes šven­tes, dar­bo ri­tua­lus, me­tų lai­kų kai­tą. Dia­nos dar­buo­se žvilgs­nis tel­kia­mas ki­tur, tai – poe­ti­kos ku­pi­ni de­ta­li­zuo­ti gam­tos frag­men­tai, žy­din­čios pie­vos, so­dai, paukš­čiai, gy­vū­ni­ja ir mo­ters api­bend­rin­ti vaiz­di­niai, daž­nai me­lan­cho­liš­ki, bet tai švie­sus liū­de­sys, su­telk­ties ties gi­liais jaus­mais at­spin­dys.

Dė­me­sys de­ta­lei, pie­ši­nio iš­baig­tu­mas, di­na­miš­ku­mas, spal­vi­nė klau­sa – vi­sa tai bū­din­ga Dia­nos dar­bams. Me­ni­nin­kė ren­ka­si su­bti­lų to­na­vi­mą, ven­gia spal­vi­nių kont­ras­tų, ta­py­bi­nis pa­vir­šius pa­si­žy­mi tar­si „mig­lo­tu minkš­tu­mu“, kas tik­rai su­tei­kia pa­sa­kiš­ko, ly­ri­nio at­mos­fe­riš­ku­mo vi­siems jos dar­bams.

Idea­li­zuo­ti pei­za­žai, pei­za­ži­niai vaiz­di­niai – stip­riau­sio­ji me­ni­nin­kės kū­ry­bos da­lis. Tik­rai ma­lo­niai nu­ste­bi­na to­kia tar­si per­so­ni­fi­kuo­ta jo­sios gam­ta, jaut­rus pa­sa­ko­ji­mas dar­buo­se, ku­riuo­se tik­rai nė­ra pri­ki­ša­mo siu­že­to, pa­sa­ko­ja­mo­sios li­ni­jos, bet jie la­bai ne­ma­žai ga­li mums „pa­pa­sa­ko­ti“, įga­li­na pa­jus­ti, ko­kia har­mo­nin­ga yra D. Behm as­me­ny­bė, ko­kia jaut­ri yra jos sie­la.