Ko­dėl ir kaip at­si­ra­do Lie­tu­vos fi­to­te­ra­pi­jos są­jun­ga

Lie­tu­vos fi­to­te­ra­pi­jos są­jun­ga įsteig­ta 2016 me­tų ge­gu­žės 27 die­ną. Ją įkū­rė trys far­ma­ci­nin­kai: Ovi­di­jus Vyš­niaus­kas, Ed­var­das Kaz­laus­kis ir Kęs­tu­tis Ber­ži­nis.
Trum­pa prie­šis­to­rė
Są­jun­gos va­do­vas Ovi­di­jus nuo ma­žų die­nų au­go gam­tos ap­sup­ty­je Anykš­čių ra­jo­ne, sun­kia li­ga ne­si­rgęs, o ne­sun­kius ne­ga­la­vi­mus mo­čiu­tė gy­dė žo­lė­mis. Nuo de­šim­tos kla­sės jau ži­no­jo, kad stu­di­juos far­ma­ci­ją tuo­me­ti­nia­me Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­te, kur dės­to­mas far­ma­ci­nės bo­ta­ni­kos ir far­ma­kog­no­zi­jos kur­sas bei gau­sy­bė su me­di­ci­na su­si­ju­sių dis­cip­li­nų. Dar be­si­mo­ky­da­mas mo­kyk­lo­je dve­jus me­tus Vil­niu­je stu­di­ja­vo „Nea­ki­vaiz­di­nė­je vais­ta­žo­li­nin­kų mo­kyk­lo­je“.
La­biau­siai iš tri­ju­lės žo­lė­mis gal­vą sau ir ki­tiems pra­mu­šęs pro­vi­zo­rius Ed­var­das, ki­lęs nuo Tve­rų. Šio­je sri­ty­je jis jau­čia­si itin ge­rai, lyg žu­vis van­de­ny – vais­ti­nin­ko ži­no­ji­mą gi­li­no Bar­se­lo­nos uni­ver­si­te­te, o ir šiaip žvit­ri jo akis ne­pras­lys­ta pro pa­sau­li­nes fi­to­te­ra­pi­jos ži­nias, ku­rios bū­ti­nos kas­dien kon­sul­tuo­jant pa­cien­tus, pri­spir­tus net la­bai sun­kių li­gų.
Tre­čiam „bro­liui“ pro­vi­zo­riui Kęs­tu­čiui itin svar­būs se­ne­lių, gy­ve­nu­sių Lau­ku­vos apy­lin­kė­se, nau­do­ti gy­duo­liai, ku­rių veiks­min­gu­mą šian­dien pri­pa­žįs­ta moks­las. Pvz.: pa­pras­to­ji po­nia­bu­dė („že­mės tau­kai“), bal­to­ji brie­nė, Že­mai­čiuo­se par­sta­pu šau­kia­ma, žie­mą pri­lau­žy­ti pa­pras­tų­jų avie­čių ūg­liai ir t. t. Jie vėl pa­si­ruo­šę mus iš li­gos glė­bio trauk­ti…
Fi­to­te­ra­pi­jos są­jun­ga
Ed­var­das abu ko­le­gas ge­rai pa­ži­no­jo ir bend­ram po­mė­giui juos su­bū­rė. Ta­da jau­niau­sias ko­le­ga Ovi­di­jus po pen­ke­rių me­tų bend­rys­tės, dar­bo vais­ta­žo­lių ga­myk­lo­je, ėmė­si ini­cia­ty­vos steig­ti Lie­tu­vos fi­to­te­ra­pi­jos są­jun­gą, jun­gian­čią bend­ra­min­čius, kad įpras­min­tų vais­ta­žo­lių var­to­ji­mą žmo­nėms gy­dy­ti. Iki įstei­gi­mo vei­kian­čios ir fi­to­te­ra­pi­ją pro­pa­guo­jan­čius spe­cia­lis­tus vie­ni­jan­čios aso­cia­ci­jos ne­bu­vo. Juo la­biau dar ir šian­dien fi­to­te­ra­pi­ja nė­ra ofi­cia­li (įtei­sin­ta) gy­dy­mo sis­te­ma. Be vi­so to, ju­ri­di­nis vie­ne­tas pa­gel­bė­tų ke­liau­jant biu­rok­ra­ti­niais ke­liais, nes be „už­nu­ga­rio“ la­bai grei­tai at­si­trenk­tu­me į sie­ną ir nie­ko ne­pe­šę lik­tu­me vie­ni su žo­lė­mis. Są­jun­gos tiks­las yra su­vie­ny­ti fi­to­te­ra­peu­tus, žo­li­nin­kus, žo­liau­to­jus (ūki­nin­kus) ir jiems pri­jau­čian­čius as­me­nis, or­ga­ni­zuo­ti moks­li­nes-pra­kti­nes kon­fe­ren­ci­jas, kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mo kur­sus, da­ly­vau­ti ku­riant au­ga­li­nių pro­duk­tų su­dė­tis, pa­dė­ti to­bu­lin­ti jau su­kur­tas for­mu­les tam, kad iš­veng­tu­me ne­tin­ka­mų są­vei­kų tarp au­ga­li­nių ža­lia­vų ekst­rak­tų, su­teik­ti pa­cien­tams ga­li­my­bę kreip­tis ir gau­ti pro­fe­sio­na­lią kon­sul­ta­ci­ją dėl jau pa­skir­tų ar rei­ka­lin­gų au­ga­li­nių pre­pa­ra­tų, įver­ti­nant ga­li­mas są­vei­kas su sin­te­ti­niais vais­tais ir (ar­ba) ki­tais au­ga­li­niais pro­duk­tais.
Iki šios die­nos spau­do­je, in­ter­ne­to pla­ty­bė­se ir net lei­di­niuo­se apie au­ga­lus ra­šo, kal­ba la­bai daug skir­tin­gų spe­cia­lis­tų, ku­rie ne­pra­lei­džia pro­gos už­si­min­ti ir apie vais­ta­žo­les ar ki­tus te­ra­pi­nį po­vei­kį tu­rin­čius au­ga­lus. Vis dau­gė­ja mi­ty­bos spe­cia­lis­tų, ku­rie, ne­sup­ras­da­mi fi­to­te­ra­pi­jos prin­ci­pų, dės­to sa­vo idė­jas, vis­ką ma­ty­da­mi per mais­to pri­zmę. De­ja, daž­nas jų kal­ba la­bai skir­tin­gai apie tuos pa­čius au­ga­lus ir juos ne­re­tai va­di­na skir­tin­gais, kar­tais net ne­be­var­to­ti­nais var­dais. Daž­nai klai­din­gai mi­ni­ma, kad gy­dy­mo ar pro­fi­lak­ti­kos tiks­lais ga­li­ma nau­do­ti tik tam tik­rą ri­bo­tą au­ga­lų rū­šių kie­kį. Tai la­bai klai­di­na žmo­nes; taip gims­ta mi­tai. O kur dar „goog­le gy­dy­to­jas“? Ma­no­me, kad su­maiš­tis dėl vais­ta­žo­lių var­to­ji­mo drau­di­mų ir lei­di­mų tu­rė­tų pa­si­baig­ti, nes per ar­ti­miau­sią de­šimt­me­tį pla­nuo­ja­ma įsta­ty­mu įtei­sin­ti fi­to­te­ra­pi­ją. Gal ta­da vis­kas leng­viau su­kris į sa­vas vė­žes.