Ki­ne­zi­te­ra­peu­tas L. Po­cius nea­be­jo­ja: ju­dė­ji­mas – gy­ve­ni­mo pa­grin­das

Pas­ta­ruo­ju me­tu pa­cien­tų gy­dy­mas sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­mas be ki­ne­zi­te­ra­pi­jos, ku­ri tam­pa vie­na iš komp­lek­si­nio gy­dy­mo su­de­da­mų­jų da­lių. Rug­sė­jo 8-ąją mi­ni­ma Pa­sau­li­nė ki­ne­zi­te­ra­pi­jos die­na, kai pri­si­me­na­mi šios pro­fe­si­jos at­sto­vai ir jų in­dė­lis ge­ri­nant žmo­nių svei­ka­tą.

Tel­šiš­kis ki­ne­zi­te­ra­peu­tas Lau­ry­nas Po­cius apie sa­vo dar­bą sa­ko: „Ki­ne­zi­te­ra­peu­tas nė­ra me­cha­ni­kas, ku­ris pa­cien­tui vis­ką su­tvar­ko. Jis la­biau vai­ra­vi­mo inst­ruk­to­rius, ku­ris ly­di žmo­gų svei­ki­mo ke­liu, mo­ko jį su­si­tvar­ky­ti su sa­vo pro­ble­ma ir gy­ven­ti vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą.“

Su ki­ne­zi­te­ra­peu­tu kal­bė­jo­me apie dar­bo spe­ci­fi­ką, žmo­nių įpro­čius ir ke­lius, ve­dan­čius į svei­ką gy­ve­ni­mą.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

Įgy­ven­di­no sa­vo no­rą

Ki­ne­zi­te­ra­peu­tu 32-ejų tel­šiš­kis L. Po­cius dir­ba de­šimt me­tų. Šią pro­fe­si­ją spe­cia­lis­tas tei­gė at­ra­dęs ga­na at­si­tik­ti­nai. Paaug­lys­tė­je ak­ty­viau spor­tu pra­dė­jęs už­siim­ti jau­nuo­lis įsi­trau­kė į šią veik­lą, rū­pi­no­si sa­vo fi­zi­ne svei­ka­ta, o kai bai­giant mo­kyk­lą rei­kė­jo dė­lio­tis atei­ties pla­nus, min­tys pa­kry­po link ki­ne­zi­te­ra­pi­jos.

„Ma­ne do­mi­no che­mi­ja, bio­lo­gi­ja, kas bu­vo rei­ka­lin­ga ki­ne­zi­te­ra­pi­jos stu­di­joms, tad sto­da­mas ki­tų pa­si­rin­ki­mo va­rian­tų net ne­svars­čiau. Ne­la­bai dau­giau sa­ve kur ma­čiau. Ta­da ki­ne­zi­te­ra­pi­ja bu­vo ga­na nau­jas da­ly­kas, in­for­ma­ci­jos bu­vo mi­ni­ma­liai, tad be­si­mo­kant šios spe­cia­ly­bės Šiau­lių ko­le­gi­jo­je ši sri­tis ma­ne dar la­biau su­ža­vė­jo, no­rė­jo­si pa­pil­do­mai gi­lin­ti ži­nias“, – pri­si­mi­nė L. Po­cius.

Bai­gęs stu­di­jas jau­nas spe­cia­lis­tas ke­le­tą me­tų dir­bo Šven­to­jo­je, vė­liau Pa­lan­go­je esan­čiuo­se rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ruo­se, kol ga­liau­siai nu­spren­dė grįž­ti į gim­tuo­sius Tel­šius ir kar­je­rą tęs­ti šia­me mies­te.

Pas­ta­ruo­sius še­še­rius me­tus ki­ne­zi­te­ra­peu­tas L. Po­cius dir­ba pri­va­čiai, sa­vo ka­bi­ne­te. Toks dar­bas, anot jo, rei­ka­lau­ja ne­ma­žai at­sa­ko­my­bės, ta­čiau taip pat su­tei­kia nau­dos il­ga­lai­kė­je per­spek­ty­vo­je.

„Žmo­gus atei­na su pro­ble­ma ir ti­ki­si, kad spe­cia­lis­tas ją iš­spręs, ta­čiau ne vi­sa­da iš kar­to pa­vyks­ta pa­dė­ti, bū­na vi­so­kių si­tua­ci­jų. Bend­rau­da­mas su žmo­gu­mi gau­ni klau­si­mų, ieš­kai at­sa­ky­mų, pa­ts to­bu­lė­ji gi­lin­da­mas sa­vo ži­nias se­mi­na­ruo­se.

Ma­nau, kad žmo­gus vi­są gy­ve­ni­mą tu­ri iš­lik­ti smal­sus, do­mė­tis, ju­dė­ti pir­myn. Me­di­ci­no­je re­tai ka­da bū­na, kad šim­tu pro­cen­tų ži­no­tum, ko rei­kia vie­nam ar ki­tam pa­cien­tui. Tai yra in­di­vi­dua­lu. Kaž­kam pa­vy­ko pa­dė­ti, kaž­kam gal­būt ne, o ži­nias gi­lin­ti tie­siog bū­ti­na. Iš sa­vęs esu no­rin­tis to­bu­lė­ti, be­si­do­min­tis sa­vo sri­ti­mi, daug ties tuo dir­bu. O kai pa­cien­tai su­grįž­ta – man tai įro­dy­mas, kad ei­nu tei­sin­gu ke­liu“, – kal­bė­jo L. Po­cius.

Pa­cien­tų po­žiū­ris kei­čia­si

Daž­niau­siai į tel­šiš­kį ki­ne­zi­te­ra­peu­tą krei­pia­si žmo­nės, tu­rin­tys stu­bu­ro pro­ble­mų, ken­čian­tys nuo juos­mens, kak­lo, pe­čių juos­tos skaus­mų, pa­si­tai­ko tu­rin­čių ke­lių pro­ble­mų.
Spe­cia­lis­to tei­gi­mu, daž­nu at­ve­ju šias būk­les nu­le­mia blo­gi gy­ve­ni­mo įpro­čiai – ma­žas ju­dė­ji­mas, ant­svo­ris, poil­sio trū­ku­mas, ne­tai­syk­lin­ga mi­ty­ba ir kt.

„To­kios pro­ble­mos neat­si­ran­da per die­ną, tad daž­nai no­rint pa­ge­rin­ti si­tua­ci­ją pri­rei­kia il­ges­nio lai­ko tar­po. Ži­no­ma, kiek­vie­nas no­ri grei­to re­zul­ta­to. Ne­re­tai pa­cien­tams leng­viau iš­ger­ti tab­le­tę, nei kas­ryt da­ry­ti mankš­tą. Taip jau yra, kad ki­ne­zi­te­ra­pi­jo­je svei­ki­mo pro­ce­sas daž­nai bū­na il­gas ir rei­ka­lau­jan­tis ne tik spe­cia­lis­to, bet ir pa­ties žmo­gaus pa­stan­gų“, – pa­žy­mė­jo ki­ne­zi­te­ra­peu­tas.

L. Po­cius džiau­gia­si, kad bė­gant me­tams pa­cien­tų po­žiū­ris po tru­pu­tį kei­čia­si į ge­rą­ją pu­sę. At­si­ran­da vis dau­giau be­si­rū­pi­nan­čių sa­vo svei­ka­ta, pir­me­ny­bę tei­kian­čių svei­kai mi­ty­bai, mankš­tai. Pa­cien­tai pra­de­da su­pras­ti, kad ne­beuž­ten­ka kar­tą ar ke­lis per me­tus ap­si­lan­ky­ti pas ki­ne­zi­te­ra­peu­tą ma­sa­žo. Jie pa­tys pra­šo pa­ro­dy­ti pra­ti­mus, įsi­trau­kia į svei­ką gy­ven­se­ną.

„Spor­tu ir svei­ka gy­ven­se­na žmo­nes sten­giuo­si už­krės­ti sa­vo pa­vyz­džiu, pa­teik­da­mas ele­men­ta­riau­sius pa­vyz­džius, kaip į sa­vo die­not­var­kę įtrauk­ti dau­giau ju­de­sio, ne­bū­ti­nai ski­riant daug lai­ko. Siū­lau į dar­bą ei­ti pės­čio­mis, o ne va­žiuo­ti au­to­mo­bi­liu, vie­to­je te­le­fo­no „skro­li­ni­mo“ išei­ti pa­si­vaikš­čio­ti ar už­siim­ti ki­to­kia ak­ty­via veik­la. Kiek­vie­no at­sa­ko­my­bė rū­pin­tis sa­vo svei­ka­ta“, – įsi­ti­ki­nęs pa­šne­ko­vas.

Ak­cen­tuo­ja ju­dė­ji­mo svar­bą

L. Po­cius tei­gia, kad jam dar­be la­bai svar­bus ar­ti­mas, ma­lo­nus bend­ra­vi­mas su pa­cien­tu. Tai įver­ti­na ir pa­tys pa­cien­tai, ku­rie ne­gai­li ge­rų žo­džių ir re­ko­men­da­ci­jų.

„Ge­ro spe­cia­lis­to sta­tu­sas įpa­rei­go­ja pa­tei­sin­ti iš­kel­tus lū­kes­čius. Bet ki­ne­zi­te­ra­peu­tas nė­ra me­cha­ni­kas, ku­ris pa­cien­tui vis­ką su­tvar­ko iš kar­to. Jis la­biau vai­ra­vi­mo inst­ruk­to­rius, ku­ris ly­di žmo­gų svei­ki­mo ke­liu, mo­ko jį su­si­tvar­ky­ti su sa­vo pro­ble­ma ir gy­ven­ti vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą. <…> Dir­bu mėgs­ta­mą dar­bą, ku­ris, ro­dos, nie­ka­da ne­nu­si­bos. Man vi­sa­da yra ma­lo­nu pa­dė­ti žmo­gui, ma­ty­ti jo pa­si­kei­tu­sius įpro­čius, pa­ge­rė­ju­sią sa­vi­jau­tą. At­ga­li­nis ry­šys yra la­bai svar­bus. Tai mo­ty­vuo­ja dirb­ti, to­bu­lė­ti, gi­lin­ti ži­nias“, – apie dar­be la­biau­siai džiu­gi­nan­čius da­ly­kus kal­bė­jo L. Po­cius.

Su žmo­na And­ro­me­da tris duk­ras au­gi­nan­tis ak­ty­vus tel­šiš­kis ju­dė­ji­mo ir svei­kos gy­ven­se­nos svar­bą sten­gia­si per­duo­ti ir sa­vo at­ža­loms.

Šei­mos poil­sis daž­niau­siai bū­na ak­ty­vus – ke­liau­jant, lan­kan­tis ren­gi­niuo­se, iš­ky­lau­jant ar vaikš­čio­jant pa­mėg­to­se vie­to­se.

„Da­bar toks lai­kas, kai mes la­bai pa­to­giai gy­ve­na­me – tu­ri­me te­le­fo­nus, kom­piu­te­rius, te­le­vi­zo­rius, ku­rie lei­džia mums nie­ko ne­veik­ti. Ga­li­me nei­ti į par­duo­tu­ves, daik­tus už­si­sa­ky­ti tie­siog in­ter­ne­tu, net mais­tą at­ve­ža į na­mus. Bet rei­kia su sa­vi­mi dirb­ti. Ir mums su žmo­na bū­na sun­kių die­nų, kai no­ri­si tin­gė­ti, bet sui­ma­me sa­ve į ran­kas, išei­na­me pa­si­vaikš­čio­ti ir ap­lan­ko vi­sai ki­ta nuo­tai­ka. <…> Ju­dė­ji­mas – tai ne tik veik­la. Moks­liš­kai įro­dy­ta, kad mums ju­dant iš­si­ski­ria hor­mo­nai, pa­ke­lian­tys nuo­tai­ką, iš­si­ski­ria me­džia­gos, ma­ži­nan­čios skaus­mą, su­tei­kian­čios ener­gi­jos. Ju­dė­da­mi gau­na­me daug ge­rų da­ly­kų. Tik ne­rei­kia jo įsi­vaiz­duo­ti kaip baus­mės“, – ska­tin­da­mas gy­ven­ti ak­ty­viau tei­gė L. Po­cius.