Jau senokai ėjau pro muzikos mokyklos pastatą. Šįkart mane lydi visai kitokie jausmai nei kadaise – nebejaučiu malonaus virpulio ir nebegaudau pro langą sklindančios pianino melodijos garsų, o ir durys jau kažin kokios svetimos – jų slenkstis turbūt jau nebeatmena mano žingsnių… Dabar galiu nebeskubėti. Paglostau akimis pavasarinę žolę ir nedidelių pušelių spyglius. Einu aplankyti Vydūno kaštonų.
Štai ir Katedros aikštė. Tokia pažįstama, sava iš vaikystės, paskutiniais metais keičianti savo veidą, atsinaujinanti, besipuošianti mažosios architektūros stebuklais. Pavasarinės saulės nušviesti Katedros mūrai atrodo šiltesni ir didingesni.
Žvilgsnis nukrypsta į Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos pastatą, kurio veidrodiniuose languose atsispindi ne tik Katedros bokštas, bet ir medžių šakos. Jos, lango stikle susiraizgiusios į magiškas pynes, tarsi šnibžda kažin kokias paslaptingas istorijas. Tos istorijos senos kaip ir jos pačios. Apie praeities pėdsakus, paliktus prieš mus gyvenusių žmonių, jų darbus, siekius ir priesakus ainiams. O! Ar tikrai šie medžiai jau praaugo teatro stogą? Šimtamečiai, bet dar tvirti senoliai.
Suprantu, kad bibliotekos languose ne kaštonų atspindys, ne, tai medžiai, augantys prie Katedros. Visai kiti medžiai. Stipresni. Jų niekas neketina nukirsti. O kaštonai, prigludę prie senosios mokyklos ir teatro mūrų, sako, kelia pavojų praeiviams ir aikštės mažajai architektūrai…
Netikėtai aikštė, kurioje stoviu, ima keistis tarsi dekoracija teatro scenoje… 1923-ieji. Pavasaris. Regiu džiaugsmingą jaunuolių būrį, sodinantį gležnus sodinukus – būsimą kaštonų alėją. Tuometinės Telšių „Saulės“ gimnazijos gimnazistai, apimti pakylėtos nuotaikos, kartu su savo mokytoju užberia žemėmis dar menkų medelių šaknis. Regiu Vydūną, tarsi žynį, laiminantį jų būsimo gyvenimo dešimtmečius, o gal šimtmetį… Medelių sodinimo šventės prasmė itin gili. Atlikę šį naudingą, jų pačių širdis šildantį darbą, jaunuoliai klausosi Vydūno žodžių apie vidinio augimo svarbą: „Augdami spręskime gyvenimo uždavinį, savo gyvenimo ir visos tautos.“ Šie žodžiai dar ilgai, ilgai skambės tuometinių gimnazistų ausyse ir lydės juos visą gyvenimą. Jų pasodinti kaštonai augs, stiprės, keisis kartos, laikai, o jie vis dar tebestovės, vis naujoms kartoms primins, jog kadaise juos sodino Vydūnas su gimnazistais. Niekur nedings ir paties Vydūno gyvenimiška išmintis – ji kris į protus ir širdis tarsi aksominiai kaštono branduoliai, pasiekdama nūdieną.
Apsižvalgau aplinkui… Ir negaliu patikėti savo akimis! Lapai gelsvesni, rudenėja, o ten, tarp lapijos, – kaštonai…
Pirmasis kaštonas Vydūnui (kūno sveikata ir dora)
Visados žmogus turėtų savo gyvenimo ir elgesio vadžias savo valioje laikyti.
/Vydūnas/
Bumbt!Ant grindinio nukrinta kaštonas… Prieinu arčiau. Pasilenkiu ir imu žalsvą duriantį kamuoliuką, pro šone įskilusį plyšį prasišviečia lyg nulakuotas rudas branduolys. Spygliuotas apsiaustas taip lengvai ,,neįleidžia“ į vidų. Trokštu įminti šią mįslę. Juk branduolėlis ir žalsvasis apdaras taip prisiderinę vienas prie kito… Kaip žmogaus kūnas ir siela. Kai siela serga, nesveikas ir kūnas. Kūnas be sielos – tai tarsi upės vaga be vandens. Sakoma, kad laikai keičiasi, bet žmogaus esmė ne. Tarsi vadėmis virtusių (bedvasių) žmonių gyvenimas paklūsta įtampos kupinam gyvenimo ritmui. Kai kurie neria į malonumų jūrą urmu pirkdami įsivaizduojamą džiaugsmą tuštybės mugėse – vaikosi trumpalaikių įspūdžių, išlaidauja, pramogauja ir be saiko perka perka… Ir prieš šimtmetį matydamas didžiulį žmonių sudaiktėjimą, dvasinį apkiautimą, išminčius Vydūnas ragino bet kokia kaina išsaugoti savyje tobulą darną. Jo manymu, būtent doros puoselėjimas gelbsti mus nuo visokio blogio. O kūno maistas, dar priduria Vydūnas, turi būti kuo sveikesnis. Jaunystėje dar tebesirgdamas tais laikais nepagydoma džiova, o po to – pasveikęs, visą gyvenimą laikėsi griežto mitybos režimo. Svarbiausia – saikas! „Kas per daug, tas nesveika“ – byloja ir lietuvių liaudies išmintis. Jei neribojame suvartojamo maisto, be reikalo apkrauname savo kūną, jį žalojame. Vydūnas buvo užsispyręs vegetaras: mėsa, jo nuomone, ne tik kenkia silpnos sveikatos žmonėms, bet ir kelia žiaurumą, žmogų daro žvėrimi. Manė, kad žmogus turėtų būti kaip saulės spindulys, šildantis žemę, o ne kruvinas skerdikas. Ant filosofo stalo niekada nebūdavo ir kiaušinių, netgi saldumynų. Vydūnas stengėsi valgyti kuo mažiau virtų bei keptų valgių. Jo manymu, būtent netinkamas mitybos režimas, nuodingos tam tikrame maiste esančios medžiagos, persivalgymas ir yra kone visų ligų priežastis. O kur dar jausmai, nuodijantys, naikinantys žmogų, – pavydas, pyktis, kerštas… Anot Vydūno, piktos, bjaurios mintys ne tik „pūdo“ mūsų vidų, bet ir tampa įvairių išorinių ligų priežastimi. Šitokiu būdu savo gimties jėgas, kaip pasakytų Vydūnas, švaistome veltui, atimdami energiją iš savo kūno ląstelių. Anot Vydūno, didžiausi mūsų priešai – įvairūs svaigalai. Neveltui filosofas teigė esąs šventai įsitikinęs, kad pragaras šiuo metu yra tuščias, visi velniai trokšta sumindyti, išniekinti žmogaus dvasią, įsikūnija į žmogų. Tik blaivas žmogus gali išlikti švarios sąžinės, kilnaus elgesio ir eiti dorovinio tobulėjimo keliu, – sakė išminčius.
Antrasis kaštonas Vydūnui (tiesos reikšmė)
Niekados nemeluok! Nė vieno žodžio! Žmonės mano, kad tai nesvarbu. Melas žudo.
/Vydūnas/
Ant Katedros aikštės laiptų randu kitą kaštoną. Šitas jau išsinėręs iš spygliuoto žalio apsiausto. Nematau jame jokios apgavystės, jokio farso. Jis toks, koks yra, – raudonmedžio spalvos, tvirtas. Viliuosi, jog Vydūno kaštonai veda vien tik gėrio bei tiesos vaisius. Kodėl žmonių gyvenime melas ir saviapgaulė tokie dažni, lyg duona kasdieninė?.. Ir giriamės, puikuojamės savimi fotografuodamiesi asmenukėse, savo tikros ar tariamos laimės akimirkomis dalydamiesi socialiniuose tinkluose.Visi laimingi, visi sėkmingi? O juk daugelį kausto baimė kalbėti apie tikruosius jausmus, nes įvaizdis svarbiau…
Nesunku užsidėti rožinius akinius ir patikėti saldžia neteisybe. Melas tapo norma, o gal neišvengiama būtinybe ir viešojoje erdvėje. Jis dar dažnai patraukia minias žmonių, pasiryžusių bet ką paaukoti dėl laimės iliuzijos. O dar blogiau, kai meluojama siekiant sau naudos. Vydūno akimis, netiesos sakymas yra absoliučiai žalingas ne tik visuomenei, bet ir pačiam ją į platųjį pasaulį paleidžiančiam asmeniui. Netiesos sakymas destruktyviai veikia kalbančiojo sąmonę: skaldo ją į dvi nesutaikomas dalis. Juk žmogus, sakydamas netiesą, negali paneigti tiesos, kurią žino. Vydūnas, šiukštu, draudė pas jį apsilankiusiems, pagalbos ieškantiems ligoniams ištarti nors vieną melagingą žodį. Jo manymu, melas žudo taip pat, kaip ir rūkalai (svaigalai), negana to, dar ardo ir vidinę harmoniją. Melagiai neišvengiamai pasmerkti pražūčiai. Pats filosofas uoliai laikėsi tiesos principo, vengdamas netgi „balto“ melo kartais visiškai absurdiškose situacijose: perkūnui svaidant žaibus jis net nesiryžo nuraminti nuo paranojos kenčiančio garsaus poligloto J.Zauerveino – pasakyti, jog namie įrengtas perkūnsargis ir niekur jo atsinešti raštijos turtai nepražus. Perkūnsargio juk tikrai nebuvo. O kartą Vydūnas sutiko seniai matytą žmogų, šis jam pažadėjo atvykti į blaivininkų šventę, tačiau pažado netesėjo. Kitą sykį Vydūnas vėl sutiko tą žmogelį – šįkart šisai išdrįso prisipažinti neateisiąs. Didžiulei jo nuostabai, Vydūnas nudžiugo, ėmė šypsotis – jam buvo džiugu, kad žmogus laimėjo vidinę kovą, sakė tai, ką jautė ir žinojo, žengė skaidrėjimo keliu. Tiesa, Vydūno akimis, yra pagrindinis gyvenimo pamatas, gerovės kūrėja, vedanti žmogų teisingu gyvenimo keliu. Ji juk padeda švarinti, turtinti žmogaus sielą.
Trečiasis kaštonas Vydūnui (žmogus ir gamta)
O žmogus negali būti kita kas, kaip atsigaunančios gamtos dalelė. Reikėtų tai suprasti ir atitinkamai gyventi.
/Vydūnas/
Kaštonas – unikali gamtos dovana mums, ne visada ją branginantiems. Prisimenu vaikystę. Kaštonas augo mūsų gatvėje. Žydėjo įspūdingomis baltomis žiedų žvakėmis. Rugsėjį eidama į mokyklą kaskart nuskubėdavau prie medžio ir prisirinkdavau pilnas kišenes ruduolių. Ir kas dabar pasakys – ar tai nebuvo vaikui didesnis džiaugsmas nei šiuolaikinės prekybininkų vilionės prie kasų prekybcentriuose – puponautai, lipdukai-veidukai… Juk medis dalijosi savo turtais be išskaičiavimo. Kartą savo laimikį sukroviau į dėžę ir pamiršusi palikau iki pavasario… Visas mano sukauptas turtas sunyko – kaštonai buvo sudžiūvę ir nė iš tolo nepriminė tų, kuriais taip džiaugiausi rudenį… Tai buvo pamoka. Reikia mokėti elgtis su gamtos dovanomis. Vydūnas yra sakęs, kad nevalia netgi skinti gėlių ir, pamerkus į vazą, jomis džiaugtis. Nuskinta gėlė – jau mirštanti. Daugelis su Vydūnu nesutiks, žinau. Mums įprasta įvairiomis progomis dovanoti skintų gėlių – be jų neįsivaizduojame Moters, Motinos, Valentino dienos, gimtadienių ir kitokių švenčių… Taip pat jomis puošiame artimojo kapą, pagerbdami jo atminimą. Vydūnas – nepalenkiamas: jo manymu, kambaryje (ypač ten, kur miegama) laikomos nuskintos gėlės nuodija orą, kenkia sveikatai. Į vandenį sumerktų gėlių kvapas ilgainiui primena mirtį. Pasak išminčiaus, gimimo, vardinių proga mylimiems žmonėms reiktų dovanoti knygų, o ne „lavonų“. Gamtos ir žmogaus sąryšio atkūrimas – svarbiausia siekiamybė. Dar jaunystėje, gelbėdamasis nuo klastingos plaučių ligos, Vydūnas daug laiko praleisdavo gamtoje, stengdamasis taisyklingai kvėpuoti. Kiekvieną rytą trimitu pasitikdavo kylančią saulę, rinko dosnias gamtos gėrybes. Matė, kad žmonės tiesiog nemoka pasinaudoti gamtoje, ypač pavasarį, sklindančia energija. Bent jau tada žmogus, kaip gamtos dalelė, turėtų atsigauti, pasveikti. Deja, patys žmonės ignoruoja gamtos ritmą ir trokšta gyventi kiaurus metus žvelgdami vien į mechaninį laiką skaičiuojantį laikrodį, skubėdami – būtent dėl to jie ir kenčia nuo įvairių ligų. „Reikia išmokti būti pavasario žmogumi“, – bylojo Vydūnas. Bet kas gi šiandien skaito Vydūno raštus? Praėjus kone šimtui metų nuo kaštonų sodinimo šventės šalia Telšių katedros, beatodairiškai kertami medžiai… Vydūnas paklaustų: kodėl tolstame nuo savo prigimties – negi pamiršome, kokio tikėjimo buvo mūsų seneliai? Jiems miškas, visų pirma, – medžiai, buvo sakralumo, šventumo, dievų įsikūnijimo vieta. Medžius žaloti, o juo labiau kirsti, buvo nusikaltimas. Medžiai – gyvieji istorijos paminklai. Miestų plaučiai. Tautos dvasios saugotojai. Juk ne veltui ir V.Krėvės skerdžius Lapinas sakė: be miško suskursta žmogus. Jo dvasia nuskursta.
Ketvirtasis kaštonas Vydūnui (viltis ir parama artimam)
Dalinkimės dvasia su silpnesniais, juos prikelkime. Žadinkime viltį…
Kokia žmogaus paskirtis žemėje, ar pagalvoji? Jo paskirtis gyventi dėl kitų. Nuo pat išdygusios žolytės gamtoje visi gyvena, kad būtų naudingi.
/Vydūnas/
Vienas gudruolis kaštonas slepiasi po lapu. Pagalvoju: kiek energijos, kiek jėgų atiduoda medis savo „vaikams“, savosioms „atžaloms“, brandindamas nuo mažo pumpurėlio iki vaisiaus. Ir visas augalo gyvenimas skirtas brandinti sėkloms, iš kurių išaugs kiti medeliai, iš jų – dar kiti… Ar mūsų, žmonių, gyvenimo tikslas toks pat? Senieji pritariamai palinkčiotų galvas, o jaunikliai gintų savąją (egoistinę?) teisybę. O tempora, o mores! Šių dienų visuomenėje ne tik egoizmas, bet ir narcicizmas klesti. Kodėl neretai jaučiame priešiškumą vieni kitiems, svetimėjame? Juk pagalba kenčiančiam, nuoširdus, gyvas bendravimas visada buvo žmogiškojo ryšio pagrindas. Kuo daugiau žmonių mus supa, tuo jaučiamės vienišesni? Norėčiau, kad tai būtų netiesa. Norėčiau, kad nebūtų dvasia sergančių ir palūžusių, o nelaimingieji rastų paguodos ir paramos. Didis mąstytojas Vydūnas žinojo, kokia yra artimo žmogaus reikšmė gyvenime. Kalbėdamasis su dailininku simbolistu M.K.Čiurlioniu sakė, jog sveikai žmogaus egzistencijai būtina turėti žemę-maitintoją ir dvasios draugę ar draugą. Viena iš jų globoja, gaivina sąmonę, padeda kasdienės buities rūpesčiuose, o artimas sielai žmogus turtina sielos klodus, yra puikus pašnekovas, padeda išsaugoti dvasios pusiausvyrą. Išduotas, palaužtas žmogus, niekaip nerandantis savojo ramybės uosto, negali jaustis laimingas. Tad turime skleisti viltį – rūpintis kitais, tapti jų gyvenimo ramsčiu. Pagalba kitiems gali būti ir kitokia – auka gyvenimo vėtrų nublokštam žmogui. Pats Vydūnas kadaise iš sukčių rankų išgelbėjo jaunuolį K.Stankevičių, aukojo jam pinigų, kad šis pasiektų Ameriką – čia jis tapo garsiu gydytoju. Meilė, atjauta duoda gražiausius vaisius. Atviras, nuoširdus bendravimas – tai kelias į asmeninę ir visuotinę laimę.
Penktasis kaštonas Vydūnui (vidinė ramybė ir grožis)
Nelaikyk savyje pykčio, nerimo, pavydo minčių. Nurimki savyje. <…> Vos tik pajusi pyktį, tuojau imki galvoti, kas gera, kilnu. Nuolat galvok apie grožę. Tai didi galybė.
/Vydūnas/
Sakoma, kad kaštono vaisiai žmonėms padeda išguiti blogą nuotaiką. Apkabinu medį ir mąstau – ką jis jaučia? Galbūt tą patį, ką ir mes? Liūdna regėti ligų apniktus, kenčiančius gamtos kūrinius! Gal žmogus išties panašus į medį, o pastarasis – į žmogų? Žydime, kai esame sveiki ir turime energijos, ir vystame, kai serga mūsų dvasia ir kūnas. Pas Vydūną ateidavo daugybė ligonių, trokštančių taip, kaip ir jis, atgauti kūno ir dvasios stiprybę. Visiems Vydūnas patardavo žvelgti į gyvenimą pozityviau, vengti liūdesį, skausmą keliančių minčių. „Vos tik pajusi pyktį, tuojau imki galvoti, kas gera kilnu“. Savo sielą, kūną gaivinti derėtų ir matoma šviesa iš aplinkinio pasaulio – ypač saulės spinduliais. Kuo kambaryje šviesiau, tuo geriau. Vydūnas žinojo, kad ne tik gamta, bet ir menas taurina žmonių sielas, gydo.Pats buvo ne tik filosofas, bet ir dramaturgas, suprato teatro meno galią, rengė dainų šventes – šių veiklų ėmėsi ne tik trokšdamas skleisti savąją pasaulėžiūrą, bet ir gelbėti žmones iš nuopuolio. Patarė mąstyti paveikslais, vaizdais, įsivaizduoti save kaip žmogų, šviečiantį žibintu. Būtina dalintis, skleisti šviesą kitiems. Juk vėliau ir poetas Vytautas Mačernis apie tai rašys dienoraštyje: „Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. <…> Tačiau aš norėčiau, norėčiau visiems nušviesti kelius. Aš norėčiau, kad kas nors mane lyg degantį ugnies kamuolį išspjautų dangaus gelmėn. Ir aš tada šviesčiau virš jūsų galvų per visas dienas lyg nepasiekiama saulė.“ Be galo svarbu mėgautis tinkamu menu, skaityti tokias knygas, iš kurių šviečia gėrio, grožio saulė, gaivinanti mūsų gyvybinį pradą. Anot žymiojo mąstytojo, mūsų gyvenimas pernelyg trumpas, kad gaištumėme pakelėse ir sąmonę skandintume šio pasaulio šiukšlėse. Vydūno namuose buvo gausu ne tik kruopščiai atrinkto turinio knygų, bet ir M.K.Čiurlionio, K.Šimonio bei kitų garsių dailininkų paveikslų, iš kurių jis semdavosi stiprybės. Kūrinius filosofas nuolat keisdavo, kai, jo manymu, šie prarasdavo gydomąją galią, pabosdavo, nebekeldavo jokių teigiamų jausmų. Perskaitęs ar išgirdęs neapykanta alsuojančius žodžius, tuoj imdavo sklaidyti taurių, šviesių paveikslų kupinus albumus, o neturėdamas galimybės jų matyti bent jau įsivaizduodavo, prikeldavo atmintyje. Stebuklinga vaizduotės jėga irgi gydo. Šviesos, grožio, ramybės Vydūnas semdavosi ir gamtoje, mėgavosi kiekviena akimirka, gerte gėrė į save gamtos teikiamą energiją. Pasisotinęs gražiais vaizdais, geromis emocijomis, vėl galėdavo kibti į savo darbus.
………………….
Vakaras. Tebestoviu Katedros aikštėje, šalia Vydūno kaštonų. Jie vis dar gyvi. Šimtamečiai. Menantys iškilią asmenybę Telšiuose. Pro debesis norom nenorom vis kyšteli saulutė – šildo žemę, mūsų sielas, neša viltį mums, žmonėms. Apsižvalgau, vėl pakeliu akis į kaštonus… Stebuklas! Jie žydi! Didžiulės kaštonų žvakės užburia savo kvapu ir sakralia balta spalva. Stebiu baltus, lyg pūkais apibarstytus žiedus, ir į širdį ima smelktis ramybė… Bundu kartu su gamta, nes jau pavasaris pačiame savo gražume. Aš ir vėl savam laike. Tačiau vis dar jaučiu kaštonus savo delnuose. Keista! Mane apima nenumaldomas troškimas suteikti jiems žemelės prieglobstį… Lai auga, žydi, brandina savus vaisius, gyvuoja dar daugiau nei šimtą metų! Laikas! Pats laikas sėti Vydūno išmintį į dirvą, auginti ją ateities kartoms…
Agnė Radžiūtė, Telšių Žemaitės gimnazijos III klasė mokinė (ruošė mokytoja D. Pabrėžienė)
Loading ...
labai grazus aprasymas.Saunuole Agne.