Šį gruodį sukanka 65 metai nuo Karolio Pukevičiaus mirties. Iš Anykščių krašto kilęs vargonininkas, chorvedys, visuomenės veikėjas 52 metus su pertraukomis gyveno ir dirbo Mažeikiuose.
Apie krašto kultūrinio ir bažnytinio gyvenimo istorijai nusipelniusią asmenybę yra rašiusi „Santarvė“, Krista Kinčienė knygoje „Mažeikių kultūros kelias“, išleistoje praėjusiais metais, taip pat pateikia nemažai K. Pukevičiaus gyvenimo ir veiklos faktų.
CHORŲ ORGANIZAVIMAS
K. Pukevičius, gimęs 1885 m. sausio 12 d., Pakalniškių viensėdyje, Anykščių rajone, laikomas mūsų krašto chorinės veiklos pradininku.
Kompozitoriaus Juozo Naujalio rekomenduotas, pirmojo Mažeikių klebono Pranciškaus Meškausko pakviestas 1905 m. jis atvyko į Mažeikius.
Jį pristatydamas parapijiečiams per sekmadienio pamaldas kunigas P. Meškauskas paskelbė, kad atvyko geras vargonininkas ir bus organizuojamas choras.
Choras buvo suburtas, K. Pukevičius choristus išmokė penkių J. Naujalio harmonizuotų lietuvių liaudies dainų ir kartu su Juozu Vaičkumi 1905 m. birželio 29 d. Lačo ūkininko malūno grūdų sandėlyje surengė pirmąjį vakarą – koncertą.
Padaugėjus giesmininkų, choras pradėjo giedoti ir keturbalses mišias. K. Pukevičius subūrė ir jaunimo chorą, jis pirmą kartą bažnyčioje pasirodė 1905 m. gruodį. Tai buvo pirmas apylinkėje organizuotas choras. Tarp pirmųjų chorisčių daugiausia buvo geležinkelio tarnautojų dukterų, kurios kalbėjo lenkiškai.
1906 m. lapkritį K. Pukevičius buvo pašauktas į carinės Rusijos kariuomenę. Privalomąją karinę tarnybą jam teko atlikti ketverius metus, po to 1909 m. chorvedys grįžo į Mažeikius ir buvo pakviestas dirbti „Saulės“ lietuvių pradžios mokykloje muzikos mokytoju.
K. Pukevičius bažnyčioje grojo vargonais ir vadovavo parapijos chorui, rengė vakarus-koncertus. Norėdamas privilioti daugiau žmonių, jis pavenčiuose ruošdavo gegužines, ten choristai atlikdavo programą.
1913 m. K. Pukevičius dar mokėsi Kaune, pas J. Naujalį, ir gavo diplomą, kad yra baigęs vargonininkų mokyklą.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 29-erių metų vargonininkas ir pedagogas buvo mobilizuotas, po dvejų metų pateko į vokiečių nelaisvę, buvo išvežtas į Gardelegino lagerį. Lenkų lageryje kraštietis suorganizavo vyrų chorą, o prancūzų lageryje vargonavo mišių metu.
1918 m. vasarą K. Pukevičių iš lagerio paleido, jis sugrįžo į Mažeikius ir čia pasiliko iki pat gyvenimo pabaigos.
DAINŲ ŠVENTĖSE
K. Pukevičiaus vadovaujami chorai: bažnytinis (28 žmonės) ir progimnazijos (24) 1924 m. dalyvavo pirmojoje Lietuvos dainų šventėje Kaune.
Valerija Rupeikaitė-Dapšienė savo prisiminimuose rašė: ,,Mokytis naujų dainų eidavau pas mokytoją K. Pukevičių į namus, jis išreikalaudavo gero dainos įsijautimo, atlikimo. Choro repeticijas labai mėgau – mokytojas buvo didžiausias muzikos autoritetas ir mokykloje, ir mieste. Ypač daug puikių prisiminimų patyriau mūsų mokyklos mišriam chorui dalyvaujant I tautinėje Dainų šventėje Kaune. Tai buvo ypatinga šventė, už kurią dėkinga savo mokytojui. Didele dalimi yra jo nuopelnas, kad mano tolesnis gyvenimas ir darbas surištas su muzika.“
Bažnytinis ir progimnazijos chorai (126 atlikėjai) dalyvavo ir antrojoje Lietuvos dainų šventėje, vykusioje Kaune 1928 metais. B. Radžiūnas rašė: ,,Tik gavus pranešimą, kad Kaune organizuojama antroji dainų šventė, vėl visi choristai sujudo. Kiekvienas norėjo pamatyti Kauną, be to, norėjo pasivažinėti garsiąja dviejų arkliukų traukiama „konke“, arba traukinuku, kuris kursavo nuo Kauno senamiesčio iki Panemunės miško.“
Trečiojoje Lietuvos dainų šventėje, kuri buvo surengta Kaune 1930 m., dalyvavo du K. Pukevičiaus vadovaujami chorai: bažnytinis choras (50 dainininkų) ir Mažeikių progimnazijos choras (63). Buvo choristų, kurie neturėjo pinigų bilietui, tai K. Pukevičius pats jiems nupirko bilietus į traukinį.
1938 m. dainų šventėje Klaipėdoje dalyvavo Šaulių choras, kuriam vadovavo A. Kostkevičius, ir 35 dainininkų K. Pukevičiaus vadovaujamas bažnytinis choras. Prieš išvykdami choristai parapijos salėje (ilgą laiką šiame name buvo įsikūręs Lietuvos pašto skyrius – red. past.) surengė koncertą miesto visuomenei.
KULTŪRINĖ VEIKLA
1930 m. bažnytinis choras atšventė 25 metų sukaktuves. Jis išaugo iki 40 giesmininkų, K. Pukevičius juos išmokė 11 sudėtingų mišių, įvairių giesmių ir dainų. 1933 m. choras pasirodė miesto parko gegužinėje, atliko liaudies dainas. Dainų pasiklausyti susirinkdavo ne tik jaunimas, bet ir pagyvenę žmonės, vaikai. Dažniausiai pasirodymai baigdavosi šokiais, grodavo muzikantai. 1935 m. birželio 30 d. minint pirmojo lietuviško vakaro jubiliejų, Tumo Vaižganto pradinėje mokykloje kūrinius atliko jungtinis choras, kurį sudarė Viekšnių, Tirkšlių ir Mažeikių choristai. Buvo pagerbti pirmojo lietuviško vakaro choristai, juos pristatė J. Vaičkus.
Savo prisiminimuose K. Pukevičiaus dukra Eugenija Pukevičiūtė-Sprogienė rašė: ,,1935 metais, birželio mėnesį, tėvelis suorganizavo pirmojo lietuviško vakaro Mažeikiuose 30 metų jubiliejų, kuris buvo suruoštas vėl Lačo malūne prie Ventos upės. Bažnyčioje buvo mišios su orkestru, nes tai sutapo su katalikų parapijos įkūrimo data. Buvo suruoštas didelis dainų koncertas Tumo Vaižganto pradinės mokyklos salėje, kuriame dalyvavo Tirkšlių ir Viekšnių bažnytiniai chorai. Prisimenu: salė buvo pilna pilnutėlė, programa plati, tik trūko J. Vaičkaus teatro. Žiūrint į išlikusią nuotrauką, gyvųjų tarpe tais metais buvo likę Lačas (malūno savininkas), Balevičienė (artistė), mano tėvelis, o iš choristų Balvočius, Nagius, Rupeika, Šeirys, kurie dalyvavo nuo pat pirmų dienų, atvažiavus tėveliui į Mažeikius vargonininkauti. Šitą koncertą žmonės ilgai ilgai prisiminė.“
Po šio jubiliejinio vakaro K. Pukevičius nebevadovavo mokykliniam chorui, daugiau laiko skyrė bažnytiniam. Choristai buvo mokomi atlikti ne vien mišias, bet ir kitus kūrinius, dainas.
K. Pukevičius taip pat vadovavo 70 žmonių Mažeikių šaulių chorui, o vasaros atostogų metu lankė muzikos mokytojų kursus, kuriuos organizavo Klaipėdos konservatorija.
1936 m. gegužės mėnesį Mažeikiuose surengtame bažnytinės muzikos koncerte vargonavo K. Pukevičiaus mokinys, mūsų kraštietis Konradas Kaveckas, giedojo choras, solistai Pranė Kaupelytė-Kaveckienė ir Stepas Sodeika.
OKUPACIJŲ METAIS
1940–1941 m. pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu K. Pukevičius buvo persekiojamas ir slapstėsi, dirbo vargonininku Notėnuose (Kretingos rajone). Jį globojo K. Kaveckas ir choristas J. Seredžius.
Vokiečių okupacijos metais prie Mokslo ir meno draugijos Mažeikių skyriaus K. Pukevičius subūrė chorą, su kuriuo ir surengė paskutinį koncertą.
1945 m. lapkritį sovietų valdžia K. Pukevičių ir dar keturis kitus Mažeikių inteligentus areštavo, jis buvo pusmetį be teismo kalintas Šiauliuose. Naujoji valdžia konfiskavo jo turtą, kuris tuo metu įvertintas 15 tūkst. rublių.
Surinkus 200 parašų, iš kalėjimo K. Pukevičius buvo paleistas ir sugrįžo į Mažeikius. Pokariu jis subūrė ir vadovavo Mažeikių gaisrininkų vyrų chorui.
VISUOMENINĖ VEIKLA
K. Pukevičius buvo žinomas ne tik kaip geras chorvedys, bet ir kaip aktyvus visuomenės veikėjas.
Apie 1910 m. jis dirbo komitete, teikusiame Mažeikių miesto gatvėms lietuviškus pavadinimus, padėjo rengti įstatus 1925 m. Šiauliuose įkurtai Lietuvos chorvedžių draugijai, buvo Sąjungos Vilniui vaduoti Mažeikių skyriaus vykdomojo komiteto pirmininkas, Mažeikių apskrities valdybos narys, Lietuvos prekybininkų ir amatininkų sąjungos Mažeikių skyriaus pirmininkas, Mažeikių gimnazijos komiteto narys, lietuviško žodžio ir muzikos propaguotojas.
K. Pukevičius su savo bendraminčiais buvo pirmųjų Mažeikių gatvių: S. Daukanto, Saulės, Bažnyčios, Gedimino – krikštatėvis. Po J. Vaičkaus mirties (1935 m.) K. Pukevičius iš miesto valdžios išreikalavo, kad viena gatvių būtų pavadinta teatro įkūrėjo vardu. Taip vietoje Mažosios gatvės Mažeikiuose atsirado J. Vaičkaus gatvė.
K. Pukevičiui tekdavo dalyvauti įvairiuose posėdžiuose. Dienų dienas jis būdavo užimtas, grįždavo vėlai. Pablogėjus sveikatai, jis retino choro išvykas ir atliko tik savo tiesiogines pareigas.
K. Pukevičius buvo tikras Mažeikių patriotas. Kai dukra pasiūlė tėvui važiuoti su ja į Kauną, šis pasakė, jog Mažeikiai – antroji tėviškė ir jis negalįs nuo gerų žmonių pasitraukti…
1955-aisiais chorvedys pažymėjo muzikinės veiklos 50-metį. Choristai jį mylėjo ir gerbė, nes K. Pukevičius mokėjo bendrauti ir su jaunu, ir su senu, paprastu ir mokytu žmogumi, turėjo pedagogo talentą.
Iki 1956 m. K. Pukevičius dirbo Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje vargonininku ir bažnyčios chorų vadovu. Jis mirė 1957 m. gruodžio 27 d. Mažeikiuose, buvo palaidotas miesto kapinėse.
Mažeikių muziejuje saugomas K. Pukevičiaus asmeninis archyvas – daugiau kaip 200 spaudos leidinių, nuotraukų, natų ir dokumentų.
Pagal K. Kinčienės knygą „Mažeikių kultūros kelias“ parengė Jūratė MEDEIKYTĖ
Loading ...
