Juvelyrė Roberta Vrubliauskaitė-Alkauskė: „Kūryba – tai vaizduotė, o vaizduotė – tai giluminė atmintis“

Vieniems menininkams kūryba neįsivaizduojama be aplankančio įkvėpimo, kiti tai laiko gyvenimo duotybe, o štai iš Telšių kilusi ir čia kurianti juvelyrė Roberta Vrubliauskaitė-Alkauskė įsitikinusi, kad nieko neįmanoma sukurti be atmintyje glūdinčių klodų.
Tad ir jos papuošaluose, meno kūriniuose inkliuziniai elementai iš gamtos nėra vien šakos, žolės ar kankorėžiai su savo cheminėmis ir fizikinėmis savybėmis – kiekvienas gamtos elementas kuria istoriją, kalba apie prasmę ir tikrąsias vertybes.
„Mėgstu simbolius, tvirtas, geometrines, prigimtines formas, padedančias atskleisti esmę ir gelmę, laikinumą ir atmintį. Tad savo darbuose, kaip ir gyvenime, ieškau prasmės“, – teigia pripažinimo sulaukusi prekės ženklo VARVA įkūrėja.
Monika GIRDVAINĖ
– Papasakok apie save. Kur ir kada baigei mokslus? Esi laisvai kurianti juvelyrė?
– Pažaisiu ir nesakysiu tikslių datų: gimiau tais metais, kai Lietuvos krepšinio svajonių komanda iškovojo pirmąją bronzą pasaulyje (Barselonos olimpiadoje). Telšių Žemaitės gimnaziją baigiau, kai mūsų rinktinė laimėjo paskutinę bronzą (pasaulio čempionate Stambule). Iškart po to įstojau ir po ketverių metų baigiau juvelyrikos ir kalvystės bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete. Šiuo metu su kitais dizaineriais bendrų profesinių projektų neturiu. Manau, jau subrendau pamažu pereiti nuo masiškesnės amatininkystės (taip kūriau prekės ženklui „Julia Janus“) prie didesnės meistrystės reikalaujančių, individualizuotos estetikos dirbinių.
– Kaip atsiradai kelyje, kuriame dabar esi?
– Išsipildė turbūt pats geriausias scenarijus, nes jokių blaškymųsi nebuvo. Antroje dailės mokyklos klasėje mums pamokas vedė Telšių dailės akademijos studentė. Nuo to laiko žinojau, kad juvelyrika – mano pašaukimas. Esu iš prigimties kruopšti ir pareiginga, kalvystė yra ir mano genuose.
– Kokią žinutę skleidi pasauliui kurdama?
– Magiškas amuletas yra bejėgis, jei ta jėga netiki pats nešiotojas. Akimirka dingsta amžinai, jei jos neįamžini. Tokie tad paradoksai, kylantys iš beveik identiškų žodžių! Mėgstu simbolius, tvirtas, geometrines, prigimtines formas, padedančias atskleisti esmę ir gelmę, laikinumą ir atmintį. Tad savo darbuose, kaip ir gyvenime, ieškau prasmės.
– Tavo prekės ženklas – papuošalai ir meno kūriniai iš epoksidinės dervos. Pasakok apie šią techniką, kūrinių gamybos procesą.
– Pati technika nėra nei nauja, nei išskirtinė tarp daugybės juvelyrikoje išsikristalizavusių technikų. Juk ir natos muzikoje, ir gijos tekstilėje pačios savaime neturi unikalumo. Viską lemia kūrėjo estetika. Gamybos procesas yra toks: pirma nuolat renku potencialius inkliuzus, kartais ir pati juos auginu (samanas, grybus). Tada darau formas iš silikono, į kurias dedami inkliuzai. Sumaišau kelias chemines medžiagas ir pigmentus (nebūtinai vientisai, kartais su tolydžiu spalvos, skaidrumo perėjimu), šiuo mišiniu užpilu formas. Medžiagai sustingus, pjaustau, dailinu, šlifuoju, blizginu, pritaisau grandinėlę. Jei nepavyksta tai, ko norėjau (ne ta spalva, skaidrumas, forma, inkliuzo atskleidimas), darau iš naujo.
– Savo gaminiuose inkliuzuoji motyvus iš gamtos. Kodėl tau svarbu gamtos elementams suteikti ilgaamžiškumo?
– Pati gamtos detalė, atplėšta nuo savo erdvės, tėra tik biologinė medžiaga su savo cheminėmis ir fizikinėmis savybėmis. Čia ir yra mano esminė kūrybos ypatybė, jos giluminė estetika. Internete galima rasti įspūdingų, lyg vaivorykštė šviečiančių epoksidinės dervos papuošalų. Kartais – įspūdingai gražių. Bet mano pačios kūrybai tai nėra artima. VARVA inkliuzai atkeliauja ne iš atsitiktinai rastų atplaišų, senų dėžučių palėpėje, o iš konkrečių Lietuvos vietų. O kiekviena Lietuvos vieta turi savo mitus, savus žmones, gyvūnus, dangų, vandenis, gamtovaizdį. Tai, kas taps papuošalo inkliuzu, juk buvo ekosistemos dalis. Todėl labai džiaugiuosi, kai pavyksta perteikti mintį.
Štai viena klientė, gyvenanti Vilniuje, bet kilusi iš Šilutės, gavo dovanų VARVA papuošalą su Kuršių nerijos samanėle. Tą patį vakarą moteris man paskambino ir susijaudinusi prisipažino, jog tiek metų pragyvenusi sostinėje tik dabar, užsidėjusi šį papuošalą, visiškai pasijuto vėl namuose.

– Daugelyje tavo estetikos dirbinių nesunku pastebėti lietuviškąjį identitetą, meno kūriniai puikiai reprezentuoja mūsų šalį įvairiose užsienio parodose. Tau svarbu kurti savo šalyje, gimtajame mieste?
– Pirmąkart mūsų protėviai aisčiai buvo paminėti romėnų istoriko Tacito I amžiuje. Šalia minimas ir gintaras. Vėliau aisčius VI amžiuje laiške mini kitas romėnų raštininkas Kasiodoras, dėkodamas už imperatoriui Teodorikui atsiųstą gintarą. Tad VARVA aprašyme minimas modernus gintaras ir neobaltiškas dizainas nėra vien tik eklektika ar madą atliepiantis šūkis. Tai – vertybinis kūrybos pagrindas.
Man patinka klaidžioti po atsiminimus, brangias vietas, tas, kur gyventa senelių, tėčio, gal ir visai ne giminių, žiūrėti į augalus, į akmenis, į spalvas. Prieš ką nuskindama ar nupjaudama, aišku, visada įsitikinu, kad tai yra gausiai augantis, charakteringas tos vietovės augalas (švylys, šiurė, viržis, beržo šaka), ir jokiu būdu ne reta, saugoma rūšis. Dėl to man yra svarbu kurti savoje šalyje. Bet visaip juk būna gyvenime. Kitiems tenka gyventi ir tolėliau nuo gimtinės. Aš irgi galėčiau kurti kitur, bet visų pirma reikia pažinti tos šalies dvasią. Juk kūryba – tai vaizduotė, o vaizduotė – tai giluminė atmintis. Negalima nieko sukurti, jei atmintyje nieko nėra. Niekada negalėčiau kurti papuošalų iš, tarkim, malkinėje rastų, nors ir dailiausių, inkliuzų.

– Esi jauna menininkė, tačiau vos tik baigusi juvelyrikos ir kalvystės studijas jau kūrei papuošalus lietuviškam prekės ženklui „Julia Janus“. Surengei savo darbų parodų, tavo kurtos plaketės-šviestuvai „Keturios Lietuvos“ buvo eksponuojamos dizaino parodoje Japonijoje, o prekės ženklas VARVA žinomas ne vienoje šalyje. Kas toliau? Turi kažkokių siekių, ambicijų profesinėje srityje?
– Esu surengusi jau tris personalines parodas: 2019 metais Panevėžyje, 2020 metų pavasarį Vilniuje, Gintaro galerijoje, bei 2020 metų rudenį Lietuvos kultūros tarybos finansuotą parodą (deja, dėl karantino tik elektroninę) „Penkios gyvos erdvės, sustingusios laike“. Anksčiau intensyviai kūriau ir lietuviškai dizaino parduotuvei locals.lt. Bet dabar labiau linkstu į individualius užsakymus su sava istorija, sava erdve, savais papuošalo adresatais. Taip pat stengiuosi vystyti lygiavertę, tiek pat sau brangią veiklą juvelyrikoje – papuošalų iš tauriųjų metalų kūrimą.
– Su kokiais sunkumais šiandien susiduria jauni menininkai, kilę iš provincijos? Ar yra kažkokia sėkmės formulė, kuri tau padėjo būti pastebėtai?
– Menas – labai neapibrėžta sąvoka. Esu juvelyrė, mėgstanti ir smulkiąją grafiką, rankdarbius, konstravimą. Bet tai – vieno žmogaus darbas. Jei menui reikia kolektyvo – tarkim, teatras, muzika, šokis – tada, aišku, dideliuose miestuose yra daugiau galimybių. Bet literatūrai, tapybai, taikomajai dailei (kurios viena iš šakų ir yra juvelyrika), liaudies menui nėra jokių geografinių varžtų. Be to, Telšiai galbūt yra provincija, tarkim, Lietuvos ledo ritulio žemėlapyje, bet tai vienas didžiųjų juvelyrikos centrų Lietuvoje.
– Ar esi laiminga ir kas tau teikia didžiausią laimę?
– Kaip teigiama sename pasakyme: „Laimė yra kaip ir sveikata – jei jos nepastebi, vadinasi, ji yra.“ Tad pagal šį apibrėžimą esu ir laiminga, ir sveika. Tik žinau, kad viskas yra laikina. Tad didžiausią laimę man teikia maži upeliai, iš kurių ir suteka didelis gyvenimas: šeima, katinukai, namų augalai, ramūs vakaro skaitiniai, arbata, lauže keptos bulvės, vairavimas, Kalėdos, pasivaikščiojimai ar filmo žiūrėjimas su vyru.