Jau­ni­mo ro­ko gru­pė „Aud­ra“: pa­grin­di­nė mus va­ran­ti jė­ga – mei­lė mu­zi­kai ir ar­ti­mas tar­pu­sa­vio ry­šys

Jau­ni ir am­bi­cin­gi tel­šiš­kiai, įkvėp­ti kla­si­ki­nio ro­ko mu­zi­kos at­li­kė­jų, įkū­rė sa­vo ro­ko gru­pę – „Aud­ra“. Ją su­da­ro ke­tu­ri veik­lūs ir be mu­zi­kos ne­ga­lin­tys gy­ven­ti na­riai: gi­ta­ris­tas Be­ne­dik­tas Sla­vins­kis, vo­ka­lis­tė Kor­ne­li­ja Kaz­laus­kai­tė, būg­ni­nin­kas Vy­kin­tas Udo­vi­čius ir bo­si­ne gi­ta­ra gro­jan­tis Do­mi­ny­kas Vai­tie­kus. Po tru­pu­tį pra­dė­ju­si gro­ti Tel­šių jau­ni­mo cent­re gru­pė de­biu­ta­vo Kra­žių jau­ni­mo mu­zi­kos fes­ti­va­ly­je „Mu­zi­kos džiung­lės“ bei kon­cer­ti­nę veik­lą tę­sia ir da­bar.

Jū­sų dė­me­siui – in­ter­viu su ro­ko gru­pės „Aud­ra“ na­riais.

Mei­da GAI­ŽAUS­KAI­TĖ

– Kaip ki­lo idė­ja įkur­ti mu­zi­kos gru­pę? Ir ko­dėl bū­tent ro­ko?

BE­NE­DIK­TAS:

– Kai man bu­vo ke­tu­rio­li­ka, po drau­go re­ko­men­da­ci­jos at­ra­dau ir įsi­my­lė­jau ro­ko mu­zi­ką. Įsi­my­lė­jau tiek, kad ka­ran­ti­nui tik pra­si­dė­jus ėmiau mo­ky­tis šį žan­rą gro­ti. Po ke­lių mė­ne­sių su­si­pa­ži­nau su bū­si­mu mū­sų gru­pės bo­sis­tu Do­mi­ny­ku, ku­ris ne tik gro­jo bo­si­ne gi­ta­ra, bet ir bu­vo dar di­des­nis ro­ko mu­zi­kos ger­bė­jas už ma­ne. Nuo pir­mos se­kun­dės ra­do­me bend­rą kal­bą ir pra­dė­jo­me sva­jo­ti apie sa­vo pa­čių gru­pę. Po ne­pil­nų me­tų, kai ge­riau įval­dė­me inst­ru­men­tus, ši sva­jo­nė iš­si­pil­dė.

DO­MI­NY­KAS:

– 2020 m. su Be­ne­dik­tu už­si­mi­nė­me vie­nas ki­tam, jog bū­tų vi­sai sma­gu ban­dy­ti įkur­ti gru­pę ir mud­viem kar­tu gro­ti. Tuo me­tu tiek aš, tiek ir Be­ne­dik­tas ne­se­niai pra­dė­jo­me gro­ti sa­vais inst­ru­men­tais, tad gru­pės idė­ja na­tū­ra­liai šmės­te­lė­jo mū­sų gal­vo­se. Ta­da abu klau­sė­mės kla­si­ki­nio ro­ko: „Led Zep­pe­lin“, „Black Sab­bath“, „Deep Purp­le“, „AC/DC“, „Ji­mi Hend­rix“ ir t. t., tad bū­tent ro­ko sti­liaus gru­pės ir sie­kė­me, mat bu­vo­me la­bai pa­veik­ti kla­si­ki­nio ro­ko at­li­kė­jų.

KOR­NE­LI­JA:

– Anks­čiau dai­na­vau due­te ir kaip so­lis­tė, dar nie­kad ne­bu­vau ban­džiu­si at­lik­ti ro­ko mu­zi­kos ir ma­žai jos klau­sy­da­vau. Ta­čiau mo­kyk­lo­je su­si­pa­ži­nu­si su Do­mi­ny­ku ir Be­ne­dik­tu, pa­ma­čiu­si, ko­kie jie ta­len­tin­gi, iš­gir­du­si gru­pę „Aud­ra“, iš kar­to su­pra­tau, kad man tai la­bai pa­tin­ka, ir už­si­ma­niau tap­ti jų gru­pės da­li­mi.

VY­KIN­TAS:

– Bai­gęs Tel­šių me­no mo­kyk­lo­je smui­ko spe­cia­ly­bę no­rė­jau iš­mok­ti gro­ti ki­tu inst­ru­men­tu – būg­nais, to­dėl sie­kiau sa­vo sva­jo­nės. Pir­mus me­tus mo­ky­da­ma­sis per­ku­si­jos ga­vau ne­ti­kė­tą ži­nu­tę: „Ar ne­no­rė­tum gro­ti būg­nais mū­sų gru­pė­je „Aud­ra“?“ Tuo me­tu net ne­ži­no­jau, kas tai per gru­pė bei kas jos na­riai. Taip pat ma­ne iš­gąs­di­no at­sa­ko­my­bė gro­ti būg­nais, kai aš tik pir­mus me­tus to mo­kiau­si. To­dėl ma­mos pa­klau­siau: „Kaip man­da­giai at­si­sa­ky­ti gro­ti?“

Ma­mos at­sa­ky­mas bu­vo ne­ti­kė­tas: „Tie­siog nueik ir pa­ban­dyk.“ Taip ir pra­si­dė­jo ma­no ke­lio­nė su „aud­riu­kais“.

– Ko­dėl pa­va­di­ni­mas bū­tent „Aud­ra“?

BE­NE­DIK­TAS:

– Kai gru­pė dar ne­bu­vo įkur­ta, ta­čiau apie tai vis daž­niau dis­ku­tuo­da­vo­me, Do­mi­ny­kas vie­ną va­ka­rą, prieš ei­da­mas na­mo, pa­sa­kė: „Mes bū­sim aud­ra.“
Pats šio įvy­kio neat­si­me­na, ta­čiau man šis pa­ly­gi­ni­mas pa­si­ro­dė kaip gan tin­ka­mas pa­va­di­ni­mas gru­pei. Po gru­pės pir­mos re­pe­ti­ci­jos pa­va­di­ni­mą pa­siū­lė ki­tas na­rys, ir ta­da jau bu­vo nu­spręs­ta – bū­si­me „Aud­ra“. Man šis pa­va­di­ni­mas reiš­kia mū­sų veik­los chao­tiš­ku­mą ir emo­ci­jų, pa­ti­ria­mų gro­jant, stip­ru­mą.

– Ka­da įkū­rė­te sa­vo gru­pę?

BE­NE­DIK­TAS:

– Gru­pę įkū­rė­me 2021 me­tų ba­lan­džio ga­le, šiaip ne taip at­ra­dę vie­tą, kur ga­lė­tu­me su­si­rink­ti pa­gro­ti. Ta vie­ta bu­vo Tel­šių jau­ni­mo cent­ras, ku­ris la­bai drau­giš­kai ir sve­tin­gai iš­kart mus priė­mė. Ir da­bar kar­tais ten pa­gro­ja­me.

– Mu­zi­kos mo­ko­tės sa­va­ran­kiš­kai ar mu­zi­kos mo­kyk­lo­se, stu­di­jo­se ir pan.?

BE­NE­DIK­TAS:

– Esu sa­va­moks­lis. Pra­dė­jau gro­ti uku­lė­le per ka­ran­ti­ną, 2020 m. pa­va­sa­rį, o jau va­sa­rą pe­rė­jau prie gi­ta­ros. Ka­dan­gi nie­kur ne­si­mo­kė­me mu­zi­kos teo­ri­jos, kar­tais ra­šant dai­nas ar trans­po­nuo­jant ki­tų at­li­kė­jų kū­ri­nius bū­na sun­ku su­pras­ti, kas ir ko­dėl gro­ja­ma, ta­čiau, ma­no nuo­mo­ne, šis „klai­džio­ji­mas“ mus dar la­biau jun­gia, nes vis­ką iš­siaiš­ki­na­me bend­ro­mis jė­go­mis.

DO­MI­NY­KAS:

– Aš sa­va­moks­lis. Bo­si­ne gi­ta­ra sa­va­ran­kiš­kai gro­jau po 4–6 val. ka­ran­ti­no me­tu, tad ne­ma­žai pra­mo­kau ko­pi­juo­da­mas ki­tų mu­zi­kan­tų gro­ji­mo sti­lių, ban­dy­da­mas iš­mok­ti gro­ti sau pa­tin­kan­čias dai­nas. Po to apie pu­sę me­tų ėjau į „Fa­soul“ mu­zi­kos mo­kyk­lą, vei­ku­sią Tel­šiuo­se.

KOR­NE­LI­JA:

– Nuo ma­žų die­nų la­bai mė­gau dai­nuo­ti ir bū­da­ma ant­ro­je kla­sė­je ta­pau Ryš­kė­nų dai­na­vi­mo ko­lek­ty­vo na­re. Šis ko­lek­ty­vas man su­tei­kė di­de­lį ba­ga­žą pa­tir­ties sce­no­je, daug pra­kti­kos dai­nuo­jant. Vi­sa­da bū­siu dė­kin­ga ko­lek­ty­vo va­do­vei Ni­jo­lei Čins­kie­nei už ti­kė­ji­mą ma­ni­mi, per­teik­tas ži­nias ir di­džiu­lį dar­bą su ma­ni­mi, ku­ris la­bai pa­dė­jo to­bu­lė­ti ir aug­ti.

VY­KIN­TAS:

– Nuo pir­mos kla­sės lan­kiau smui­ko pa­mo­kas Tel­šių me­no mo­kyk­lo­je. Bai­gęs smui­ko spe­cia­ly­bę pa­si­rin­kau Tel­šių me­no mo­kyk­lo­je būg­nų ir gi­ta­ros spe­cia­ly­bes, taip pat įsto­jau į vai­kų ir jau­ni­mo folk­lo­ro an­samb­lį „Čiu­čiu­ruks“ bei ne­no­rė­da­mas pra­ras­ti įgy­tų smui­ko gro­ji­mo įgū­džių gro­jau Tel­šių me­no mo­kyk­los smui­ki­nin­kų an­samb­ly­je.

– Ar ku­ria­te sa­vo kū­ry­bos dai­nas, ar per­dai­nuo­ja­te ki­tų gru­pių dai­nas? Jei dar ne­ku­ria­te pa­tys, ar yra pla­nuo­se kur­ti?

BE­NE­DIK­TAS:

– Kon­cer­tuo­se vis dar gro­ja­me ki­tų at­li­kė­jų dai­nas, ta­čiau vis dau­giau re­pe­ti­ci­jų pa­ski­ria­me kū­ry­bai. Jau tu­ri­me ne vie­ną au­to­ri­nę dai­ną ir ne­tgi bu­vo­me iš­vy­kę dvie­jų iš jų įra­šy­ti. Už ke­lių sa­vai­čių iš­lei­si­me pir­mą­jį sing­lą su dviem sa­vo dai­no­mis.

– Kaip se­ka­si mu­zi­ki­nė veik­la?

BE­NE­DIK­TAS:

– Nuo­lat tu­ri­me kam ruoš­tis, ku­ria­me re­per­tua­rą. Pa­va­di­ni­mą „Aud­ra“ ži­no vis dau­giau žmo­nių. Kaip moks­lei­viai, ži­no­ma, ne­ga­li­me mu­zi­kai ati­duo­ti vi­so sa­vo lai­ko, ta­čiau ne­sie­kia­me grei­tos šlo­vės ar pa­si­se­ki­mo. Ma­no nuo­mo­ne, pa­grin­di­nė mus va­ran­ti jė­ga – mei­lė mu­zi­kai ir ar­ti­mas tar­pu­sa­vio ry­šys.

DO­MI­NY­KAS:

– Gai­la, jog ne­ga­li­me su­si­telk­ti šim­tu pro­cen­tų vien ties mu­zi­ka dėl ar­tė­jan­čių eg­za­mi­nų. Esu pa­ten­kin­tas mū­sų pa­sie­ki­mais ir ma­nau, jog lai­kui bė­gant ir dau­giau kon­cer­tuo­si­me, ir dau­giau ra­šy­si­me, kur­si­me, įra­ši­nė­si­me. Ži­no­ji­mas, jog ne­tru­kus pa­lei­si­me į pa­sau­lį dai­nas, prie ku­rių vi­si gru­pės na­riai tiek daug pri­si­dė­jo­me, – la­bai sma­gus ir gan jau­di­nan­tis jaus­mas.

– Ar gru­pės na­riai tar­pu­sa­vy­je pa­lai­ko­te drau­giš­kus san­ty­kius? Ar esa­te tik ko­le­gos, ar ir ge­ri drau­gai? Gal tu­ri­te kaž­ko­kių sa­vo da­ly­kų, pvz., mu­zi­kos kū­ry­bos va­ka­rai, ki­no va­ka­rai drau­ge ar pan.?

BE­NE­DIK­TAS:

– Esa­me pui­ki ko­man­da. Jei ne­re­pe­tuo­ja­me, su­si­tin­ka­me pa­bū­ti kaip drau­gai.

DO­MI­NY­KAS:

– Vi­si esa­me la­bai ar­ti­mi drau­gai. Kar­tais net keis­ta, jog be­veik vi­siš­kai tar­pu­sa­vy­je ne­si­ki­vir­či­ja­me. Liūd­na, kad Kor­ne­li­ja da­bar stu­di­juo­ja Vil­niu­je, tai at­stu­mas pa­ki­ša ko­ją ir vi­siems kar­tu pa­gro­ti, ir pa­sė­dė­ti, ir vi­siems kar­tu pa­si­pliurp­ti. Mū­sų re­pe­ti­ci­jas ga­li­ma ver­tin­ti kaip sa­vo­tiš­kus mu­zi­kos kū­ry­bos va­ka­rus, mat daž­niau­siai re­pe­tuo­ti atei­na­me be kaž­ko­kių konk­re­čių tiks­lų.

KOR­NE­LI­JA:

– Vi­si la­bai ge­rai su­ta­ria­me ir pa­lai­ko­me šil­tus, drau­giš­kus san­ty­kius. Grį­žu­si į Tel­šius vi­sa­da sku­bu su vi­sais su­si­tik­ti re­pe­ti­ci­jo­se, ku­rio­se ne tik dir­ba­me ir ku­ria­me, bet ir taip pat sma­giai kar­tu pa­bū­na­me, pri­si­juo­kia­me. La­bai džiu­gu, kad kar­tu mėgs­ta­me ir ke­liau­ti, nu­vyk­ti į kon­cer­tus, kur­ti gra­žius pri­si­mi­ni­mus drau­ge.

VY­KIN­TAS:

– Nors ir esu jau­niau­sias gru­pės na­rys, tik­rai toks ne­si­jau­čiu. Kar­tu ne tik re­pe­tuo­ja­me, kai tu­ri­me lais­vo lai­ko, bet ir sa­vait­ga­liais su­si­tin­ka­me ki­to­je ap­lin­ko­je: sė­di­me pas Kor­ne­li­ją šil­ta­me ga­ra­žiu­ke ir ap­ta­ri­nė­ja­me atei­ties pla­nus. Net gy­ve­ni­me nu­ti­kus ne­ti­kė­čiau­siems da­ly­kams ir pri­rei­kus pa­gal­bos, vi­sa­da drą­siai ga­liu kreip­tis į bet ku­rį gru­pės na­rį, ku­ris net ne­dve­jo­da­mas neat­si­sa­kys pa­dė­ti.

– Ar tu­ri­te daug kon­cer­ti­nės veik­los? Koks ir kur bu­vo jū­sų pir­ma­sis de­biu­tas?

BE­NE­DIK­TAS:

– Kon­cer­tuo­ja­me bent kar­tą per mė­ne­sį, įvai­riuo­se mies­tuo­se ir įvai­rio­mis pro­go­mis. Ži­no­ma, kar­tais no­ri­si pa­kon­cer­tuo­ti daž­niau, bet ten­ka ei­ti į mo­kyk­lą, ne­pa­kan­ka lai­ko. Mū­sų de­biu­tas bu­vo Kra­žiuo­se, per jau­ni­mo mu­zi­kos fes­ti­va­lį „Mu­zi­kos džiung­lės“. Ži­no­ma, la­bai jau­di­no­mės, vis­kas bu­vo la­bai nau­ja, ta­čiau tai bu­vo ne­pa­kar­to­ja­ma pa­tir­tis, apie ku­rią bus ga­li­ma pa­sa­ko­ti ir anū­kams (be­gro­jant du kar­tus din­go elekt­ra, prieš kon­cer­tą mies­te­lio cent­re gir­dė­jo­me, kaip sker­džia­ma kiau­lė, ir pa­na­šiai).

DO­MI­NY­KAS:

– Kol kas da­bar daug ne­kon­cer­tuo­ja­me. Pir­ma­sis mano de­biu­tas bu­vo Kra­žiuo­se 2021-ųjų va­sa­rą.

KOR­NE­LI­JA:

– Ma­no pir­ma­sis de­biu­tas su gru­pe bu­vo Šiau­liuo­se, Chai­mo Fren­ke­lio vi­lo­je. Bu­vo la­bai daug jau­du­lio, nes tai bu­vo ma­no pir­mas kar­tas sce­no­je at­lie­kant ro­ko sti­liaus mu­zi­ką.

Ne­kon­cer­tuo­ja­me la­bai daug, bet mu­zi­ki­nės veik­los tik­rai už­ten­ka.

VY­KIN­TAS:

– Kon­cer­ti­nės veik­los yra pa­kan­ka­mai, to­dėl kar­tais ten­ka rink­tis tarp gru­pės ir as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo. Ma­no pir­ma­sis de­biu­tas dre­ban­čio­mis kin­ko­mis bu­vo „Ly­de­riu­kų“ pa­si­ro­dy­me Tel­šių Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus gim­na­zi­jo­je.

– Įsi­min­ti­niau­sias kon­cer­tas?

BE­NE­DIK­TAS:

– Įsi­min­ti­niau­sias kon­cer­tas taip pat vy­ko Kra­žiuo­se, praei­tų me­tų rugp­jū­tį. Kra­žiuo­se kon­cer­ta­vo­me jau tre­čius me­tus (mus pri­sta­tė kaip „Kra­žiuo­se užau­gu­sius“), ir šį­kart mus pa­sky­rė pa­si­ro­dy­ti va­ka­re, jau su­si­rin­kus vi­siems va­ka­ro žiū­ro­vams, prieš pat pa­sku­ti­nį va­ka­ro kon­cer­tą. Gro­jo­me tik­rai pui­kiai, su­lau­kė­me daug ap­lo­dis­men­tų, o ir žmo­nių skai­čius bu­vo mums sun­kiai su­vo­kia­mas.

– Ko­kio­mis dar veik­lo­mis, be mu­zi­kos, už­sii­ma­te?

BE­NE­DIK­TAS:

– Ren­ku vi­ni­li­nes plokš­te­les, do­miuo­si is­to­ri­ja.

DO­MI­NY­KAS:

– Aš esu mė­gė­jas ak­to­rius, 14 me­tų vai­di­nu Tel­šių Že­mai­tės dra­mos teat­re. Do­miuo­si is­to­ri­ja, ar­cheo­lo­gi­ja, mėgs­tu skai­ty­ti, kar­tais ra­šau.

KOR­NE­LI­JA:

– Stu­di­juo­ju psi­cho­lo­gi­ją, daug ja do­miuo­si.

VY­KIN­TAS:

– Lais­va­lai­kiu mėgs­tu va­ži­nė­ti dvi­ra­čiu, ty­ri­nė­ti ap­leis­tas vie­tas, kur­ti lau­žus, ste­bė­ti ug­nies šo­kį ir žiū­rė­da­mas į tai sem­tis nau­jų idė­jų. Taip pat mo­kiau­si Bro­niaus Oš­ki­nio vai­kų avia­ci­jos aka­de­mi­jo­je, įgi­jau vai­kų avia­ci­jos jau­no­jo pi­lo­to li­cen­ci­ją.

– Ko­kie to­les­ni gru­pės pla­nai?

BE­NE­DIK­TAS:

– Pla­nuo­ja­me ne­sus­to­ti, kuo dau­giau kur­ti ir kuo grei­čiau pra­dė­ti gro­ti vien au­to­ri­nes dai­nas, ta­čiau svar­biau­sia – ne­sus­to­ti mė­gau­tis ir nuo­lat to­bu­lė­ti.

DO­MI­NY­KAS:

– Ma­nau, jog ban­dy­si­me pa­tek­ti į LRT „Opus“ pro­gra­mą, steng­si­mės kiek įma­no­ma dau­giau kon­cer­tuo­ti.