
Šiandien jau galima pasidžiaugti, kad žemaičiai, demonstravę užsispyrimą, kantriai siekę išsikeltų tikslų, savo padarė: aukščiausiu lygmeniu įteisinta žemaičių kalba, raštas, teritorija. Tai patvirtino ne tik LR Seimas, tai užfiksuota ir Žemaičių kongreso rezoliucijoje.
Teorija ir praktika
Belieka tai įgyvendinti praktikoje, o ji, pasirodo, nebus tokia lengva. Privalomas žemaičio pasas, visi dokumentai, žemaičių kalba visose valstybinėse įstaigose, įskaitant pamokas mokyklose. Teks išlaikyti žemaičių kalbos, rašto egzaminus. Žemaitijoje rinkimuose galės dalyvauti tik tie asmenys, kurie patvirtins trijų kartų žemaičio tapatybę. Ir tai tik nedaugelis darbų iš ilgo būtiniausių nedelsiant atlikti veiksmų sąrašo… Tai reikės padaryti per šiuos 2025-uosius metus, pradedant jau nuo šiandien!
Kas atliko sunkiausią darbą?
Sunkiausią darbą suteikiant Žemaitijai išskirtinį solidų statusą atliko Seimo Laikinosios žemaičių grupės nariai (jų yra 21), Žemaičių kultūros draugijos prezidiumo nariai ir skyrių pirmininkai, Žemaitijos regiono merai ir Etninės kultūros globos tarybos atstovai.
Visi galutiniams sprendimams priimti artimiausiu metu planuoja rinktis į apskritojo stalo susitikimą Telšiuose, Žemaitijos sostinėje. Bus, kaip sakoma, sudėlioti visi taškai ant „i“.
Kur dirbs Žemaitijos valdžia?
Jau balandį Telšiuose bus išrinktas Žemaitijos prezidiumas, valdyba, taryba, darbo grupės einamiesiems reikalams spręsti.
Kur Telšiuose įsikurs Žemaitijos valdžia, dar svarstoma, tačiau, kaip teigė laikinieji Žemaitijos valdžios atstovai, keletas vietų jau yra numatyta – tai buvęs Telšių apskrities pastatas, kur dabar glaudžiasi Telšių rajono savivaldybės administracija, senieji gimdymo namai bei ruošiamasi statyti naują pastatą Plungės gatvėje, „Rimi“ parduotuvės pašonėje (turbūt pastebėjote, ten jau griaunami seni mediniai namai).
Seimo Laikinosios žemaičių grupės nariai
LR Seime susibūrusioje Laikinojoje žemaičių grupėje dirba ir telšiškiams atstovaujanti Seimo narė Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė. Ji sakė, kad nepaprastai džiaugiasi galėdama prisidėti prie jau pirmuosius vaisius davusių darbų Žemaitijos labui: „Man svarbu, kad veikla ties tuo nesustotų, turėtų tęstinumą. Aktualu kuo plačiau propaguoti žemaičių kultūrą, istoriją, tautinį identitetą. Sprendimas priimtas, laukia daug dokumentų ruošimo darbų, kitokios veiklos, bet mes esame žemaičiai – įveiksime.“
Jai antrino šios grupės pirmininko pavaduotojas Martynas Gedvilas. Jo nuomone, vienas iš svarbiausių akcentų – dėmesys žemaičių kalbai – buvo tinkamai sutelktas. „Rezultatą turime, belieka nuosekliai ir kantriai daug dirbti“, – sakė Martynas.
Žemaičių kultūros draugijos indėlis
Žemaičių kultūros draugijos prezidentas Algirdas Žebrauskas buvo nusiteikęs gana optimistiškai: „Padarėme darbą, kurį turėjome padaryti. Dar 1255 m. buvo sudaryta Žemaitijos žemių konfederacija, padėjusi suvienyti žemaičių genčių jėgas beveik du šimtmečius (1236–1422) trukusiame Žemaitijos ir Ordino kare. Prof. Edvardas Gudavičiaus šį herojišką ir kartu labai Žemaitiją alinusį laikotarpį yra taikliai įvardijęs – „vienišoji žemaičių kova“. Dešimt žemaičių kartų (!) daugybėje mūšių (1257 m. – Klaipėdos, 1258 m. – Skuodo, 1260 m. – Durbės (mūšis, savo reikšme prilygstantis Žalgirio mūšiui, nulėmęs Žemaitijos, Lietuvos ir viso Rytų Baltijos kraštų likimą), 1261 m. – Lievardės, mūšiai dėl Klaipėdos… 1320 m., Medininkų ir daugelyje kitų) sugebėjo pasauliui įrodyti neįtikėtiną istorinės Europos žemės – Žemaitijos ryžtą ir gebėjimą priešintis prievartai, ginti savo savastį, papročius ir tikėjimą. Negi to turėjome atsisakyti, pamiršti? Ne.“
A. Žebrauskas priminė, kad dar 1566 m. teisinės ir administracinės reformos metu, kai visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo suskirstyta į vaivadijas, vienintelė Žemaitija išsaugojo etninį žemės pavadinimą ir išlaikė plačią autonomiją. Žemaitijos kunigaikščio titulas tapo oficialia valdovo literatūros dalimi (iki 1917 m.).
„Aktualu pažymėti tai, kad to meto politinę lietuvių tautą – „lietuvių naciją“ – sudarė trys etninės grupės: lietuviai, žemaičiai ir rusėnai… Laukia sunkus darbas tiksliai numatyti Žemaitijos žemės ribas. Nevėžis skiria istorinę Žemaitiją ir istorinę Lietuvą – dvi istorines etnografines sritis. Būtent prie Nevėžio, anot Simono Stanevičiaus, susitinka šių žemių totemai-simboliai – meška ir arklys. 2002 m. Lietuvos nacionalinis muziejus saugo žemėlapį, kur šalia Europos istorinių žemių: Scotia, Silesia, Saxonia, Mazovia, Toscana ir kt., pažymėta ir Samogitia (Žemaitija). Daugybė Rytų Europos, Lenkijos, LDK žemėlapių nuo XV iki XX a. ar renesansinių Uficių ir Vatikano muziejuje esančių gaublių neabejotinai paliudys šios istorinės Europos žemės egzistavimą…“ – besiruošdamas Telšiuose vyksiančiam žemaičių suvažiavimui kalbėjo telšiškis.
Pirmieji darbai
Kokie artimiausi naujosios Žemaitijos valdžios planai? Laikinoji Žemaitijos valdyba vienbalsiai tvirtino: „Sutvarkyti visus teisinius dalykus, kad pasaulis žinotų: Žemaitija buvo, yra ir bus. Be to, labai naudinga suburti Žemaitijos regiono savivaldybių merus į bendrą forumą, kad kartu, dalijantis idėjomis, būtų kuo efektyviai rūpinamasi mūsų Žemaitija ir kūrybiškiau skleidžiama žemaičių kultūra.“
Pirmieji darbai bus ne tik biurokratiniai, bet ir šventiniai: LR Seimas 2026-uosius jau paskelbė Žemaičių vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus metais. Vyks daug renginių.
Motiejus Kazimieras Valančius – viena svarbiausių XIX a. vidurio Lietuvos religinio, kultūrinio, visuomeninio ir politinio gyvenimo asmenybių: žemaičių vyskupas, švietėjas, blaivybės sąjūdžio pradininkas ir puoselėtojas, knygnešystės organizatorius, Tautos žadintojas, istorikas, politikas, rašytojas, savo veikla ir kūryba padėjęs pamatus tautinei savimonei ugdyti.
Su balandžio pirmaja.