Pokalbis su telšiškiu Julijonu Šileika\
2017-aisiais Telšių Vincento Borisevičiaus gimnaziją baigęs Julijonas Šileika, vedamas žinių troškimo, nusprendė studijuoti istoriją Vilniaus universitete. Nors pirma kiek dvejojo, ar tikrai verta rinktis šias studijas, Julijonas sako nesigailintis ketverių metų, praleistų su istorija. Šis laikotarpis jam ne tik suteikė žinių ir išminties, bet ir paveikė jo politines pažiūras, padėjo pasirinkti ateities kelią, atrasti save.
Prie pasirinkimų slenksčio
Paklausus, kas turėjo įtakos studijų pasirinkimui, Julijonas išskiria vidinį potraukį: „Natūralus jaunatviškas entuziazmas, noras pažinti, suprasti istoriją, iš kur atėjome.“
Tiesa, įtakos turėjo ir aplinka. Telšiai garsūs ne vienu žymiu čia gimusiu šiuolaikiniu istoriku – profesoriais Alfredu Bumblausku, Egidijumi Aleksandravičiumi. J. Šileika pripažįsta, kad A. Bumblausko figūra padėjo jam apsispręsti dėl studijų krypties. Dvyliktoje klasėje Julijonas Telšiuose organizavo renginį, kuriame teko su profesoriumi pabendrauti tiek asmeniškai, tiek išgirsti, „kaip yra vedamos paskaitos, kokia istorija gali būti nenuobodi ir nevienareikšmė“.
Dvejonių dėl studijų vis dėlto kurį laiką dar buvo – Julijonas svarstė rinktis ir politikos mokslus, ir metus nestudijuoti, pasiimti vadinamąjį „gap year“. Telšiškis buvo susiradęs Europos savanorių tarnybą, su kuria galima išvykti į kitą šalį, dirbti su jaunimu ir už tai gauti stipendiją pragyvenimui. Dabar J. Šileika nesigaili savo galutinio pasirinkimo.
„Tėvai nesispyriojo, sprendimus darau pats“, – tvirtai apie reakcijas į jo pasirinkimus atsako Julijonas. Nors kartais ir sulaukia skeptiškų klausimų, ką dirbs po studijų, ar bus gidu, mokytoju ar muziejininku, J. Šileika atsako, kad „iš tiesų baigus istorijos studijas daug kas priklauso nuo tavęs, tavo požiūrio, ką tu nori daryti. Gali būti ir kariuomenės vadu, ir užsienio reikalų ministru, ir Seimo nariu, ir kuo tik nori. Gali kurti savo verslą, rašyti knygas“.
Liberalių idėjų šalininkas
Tikriausiai nėra netikėta, kad J. Šileika svarstė apie politikos mokslus – jis kelerius metus buvo aktyvus Lietuvos liberalaus jaunimo organizacijos narys. 2015 m. Julijonas įstojo į organizaciją, po dvejų metų tapo Telšių skyriaus pirmininku, o 2018 m. – visos organizacijos tarybos nariu. Nors kartais ir buvo auklėtojos pavadinamas politiku, tokiu savęs telšiškis nelaiko. Buvimas organizacijos nariu jam visų pirma yra visuomeninė veikla, erdvė mokytis ir kurti.
Prieš stodamas į Liberalų jaunimą Julijonas svarstė ir apie kitas organizacijas, tačiau laikui bėgant išsigrynino savo politines vertybes.
Aktyviuoju laikotarpiu Julijonas dalyvaudavo ir organizuodavo įvairius renginius tiek Telšiuose, tiek Vilniuje – diskusijas, paskaitas, mokymus. Buvo ir bendradarbiavimo su kitomis organizacijomis – Jaunųjų konservatorių lyga, Mokomuoju Europos parlamentu.
Būdamas Liberalaus jaunimo tarybos nariu telšiškis sprendė nacionalinio lygmens organizacijos problemas ir klausimus. Dalyvavimą šios organizacijos veikloje J. Šileika įvardija kaip labai gerą mokyklą. Joje jis atrado save ir savo vertybes, susipažino su daug žmonių, patenkino savo smalsumą ir norą veikti, ugdė savo komunikabilumo, retorikos įgūdžius, įgijo drąsos. Dėl to telšiškiui integracija į universitetą nebuvo tokia sudėtinga, o ir pats nepabijojo prisijungti prie Studentų atstovybės, tapti kuratoriumi. Vaikinas sako, kad įgyta patirtis jam padėjo atrasti ir dabartinį darbą. Šiandien Julijoną galima sutikti universitete konsultuojantį studentus įvairiais studijų klausimais.
„Patirtis organizacijoje paskatino vertinti visuomeniškumą – ne tik savo, bet ir kitų. Pamatai, kaip tai gali būti ir sunku, ir kartais neįvertinta aplinkinių, tad stengiesi bent pats į tai atsižvelgti“, – pasakoja Julijonas.
Laiku bėgant atsiradęs nuosaikumas
Vis dėlto telšiškis pripažįsta, kad gilinimasis į istoriją padarė įtakos jo politinėms pažiūroms – suteikė nuosaikumo, kompleksiškesnio, kritiškesnio mąstymo. Tikriausiai vienas ryškiausių „sukonservatyvėjimo“ pavyzdžių – pakitęs požiūris į kariuomenę.
„Jei dvyliktoje klasėje man kas būtų pasakęs, kad turiu eiti į kariuomenę, būčiau buvęs „verktinis“, kuris greičiau emigruotų nei tarnautų“, – atvirauja J. Šileika. Tačiau vaikinas nepabūgo ir praeitais mokslo metais įstojo į jaunesniųjų karininkų vadų mokymus (JKVM) Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. Deja, dėl nenumatytų gyvenimo aplinkybių Julijonui teko laikinai pristabdyti šias studijas.
Kas yra kariuomenė, kam ji reikalinga ir ką ji reiškia, Julijonas atrado studijuodamas partizaninį karą, rašydamas kursinį darbą apie Augustino Voldemaro kariuomenės viziją. Pirmasis Lietuvos ministras pirmininkas teigė, kad mūsų šaliai nereikalinga kariuomenė. Jei Lietuva laikysis neutraliteto ir į nieką nesikėsins, ir pati nebus puolama. „1919 m. įvykiai Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse parodė priešingai“, – primena J. Šileika. Istorijos studijos, vaikino teigimu, taip pat padėjo suprasti, kad ir pats galėtų atsistoti į kario poziciją ir, jei reikės, pasiaukoti bei ginti savo šeimą, gimtąjį kraštą.
„Kas mus kitas apgins, jei ne mes patys? Jeigu myli, reikia ginti“, – teigia jaunasis telšiškis.
Tarnauti kariuomenėje yra įvairių būdų – būti savanoriu, šauktiniu, stoti į Karo akademiją. JKVM J. Šileika pasirinko, nes programa, jo nuomone, suteikia daugiau žinių nei 9 mėnesių tarnyba bei tuo metu tai buvo patogiausias variantas. Kas antrą savaitgalį Julijonas turėjo pratybas Karo akademijoje Vilniuje, Antakalnyje, kur ne tik stiprėjo fiziškai, bet ir mokėsi karo taktikos bei strategijos, lyderystės.
Kalbėdamas apie JKVM Julijonas atskleidžia, kad lengva ten nėra, tačiau pats sau norėjo išsikelti iššūkį, išmokti gynybos, drausmės, lyderystės, kurią galėtų pritaikyti ir už Karo akademijos sienų – asmeniniame gyvenime, civilinėje karjeroje. „Kuo daugiau darai, tuo daugiau suspėji. Tas nuovargis natūralus, bet stengiuosi nepamiršti, dėl ko atėjau“, – pasakoja jaunuolis. J. Šileiką įkvepia ir kitų karių atsidavimas, darbas ir pastangos, ypač pandemijos sąlygomis, kai jie patys negali grįžti namo. Jaunuolis tikisi greitu metu sugrįžti į kariuomenę su JKVM ar kokiu kitokiu būdu.
Dėmesys XX a. I p. Baltijos šalių užsienio politikai
„Ar Baltijos šalys tikrai yra tokios panašios, kaip mes mėgstame galvoti? Sakome, kad latviai – mūsų broliai, nors nežinome, kada jie paskelbė nepriklausomybę. Tą patį sakome ir apie estus, bet juk esame nuo jų nutolę. Tą ir bandau suprasti – ar mes esame tikrai panašūs, ar skirtingi, o gal yra ir to, ir ano“, – sako J. Šileika, kuris savo bakalauro darbą dedikavo Baltijos šalių užsienio politikos 1919 m. panašumams ir skirtumams tirti.
Didžiausias dėmesys darbe teko Paryžiaus taikos konferencijai, kurioje buvo sprendžiami Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusių šalių likimai, teritoriniai ginčai, sprendžiama dėl Tautų Sąjungos įkūrimo, kuriama nauja europinė sistema. Į konferenciją nė viena Baltijos valstybė nebuvo pakviesta, tačiau Latvijos ir Estijos vyriausybės jau turėjo de facto pripažinimą iš Didžiosios Britanijos. Visos trys Baltijos valstybės siekė nepriklausomybės de jure pripažinimo. J. Šileika savo bakalauro darbe nagrinėja delegacijų tikslus, kaip jų buvo siekiama, koks buvo didžiųjų valstybių, „Didžiojo ketverto“ požiūris į Baltijos valstybes, ar jis skyrėsi.
Ši tema telšiškiui įdomi, nes joje atsiskleidžia ir jaunų Baltijos respublikų užsienio politikos ištakos, pirmieji diplomatijos žingsniai. „Paryžius – tai diplomatijos mokykla“, – teigia J. Šileika.
Vaikinas pasakoja, kad Paryžiaus taikos konferencija neapsiėjo ir be kuriozų iš lietuvių delegacijos pusės. Vienu metu būta dviejų delegacijų, kuriose abiejose asmeniniai interesai buvo persipynę su valstybiniais. Pavyzdžiui, Petro Klimo atsiminimuose apie konferenciją galima rasti, kad Augustinas Voldemaras save pristatydavo kaip ministrą pirmininką, nors juo iš tiesų tuo metu buvo Mykolas Sleževičius. A. Voldemaras taip pat bandė individualiai, savivaliaudamas tartis su kitų šalių delegacijomis.
Žinių patikrinimas – Telšiai
Telšių istorija, kaip tvirtina J. Šileika, jam buvo gerai žinoma ir iki studijų. Laikotarpis, kuriam pats telšiškis labiausiai simpatizuoja, – tarpukaris.
„Tuo metu Telšiai iš esmės buvo žydų štetlas. Šiame mieste gyveno didelė žydų bendruomenė, veikė aukštoji rabinų mokykla, įvairios žydų gimnazijos. Mieste, kiek teko domėtis, buvo net pora ligoninių“, – pasakoja istorijos studentas.
1926 m. Telšiai tapo ir vyskupijos centru, o pirmuoju Telšių vyskupu buvo paskirtas Justinas Staugaitis – Vasario 16-osios akto signataras, politikas ir visuomenininkas. Julijonas pabrėžia draugingą skirtingų religijų, skirtingų tautų koegzistavimą tarpukario Telšiuose, kas jį patį labai žavi.
Telšiškis pripažįsta, kad šį laikotarpį mieste lengva romantizuoti – čia veikė ir iš čia kilo daug žymių žmonių. Tai ir įvairūs žydų veikėjai, broliai Stanislovas ir Gabrielius Narutavičiai, pirmasis – Vasario 16-osios akto signataras, o Gabrielius – pirmasis Lenkijos prezidentas. Julijonui svarbus ir kankinys Vincentas Borisevičius, buvęs Telšių vyskupas, žuvęs nuo sovietų rankų Tuskulėnuose bei po nepriklausomybės atgavimo ramybę atradęs Telšių katedroje.
Studijos, J. Šileikos žodžiais, padėjo matyti Telšių istoriją platesniame, Lietuvos, kontekste. Nubluko romantizuotas vaizdinys, atsirado kritiškesnis žvilgsnis. Tačiau kartu studentas sako galintis geriau įvertinti Telšių vaidmenį ir padėtį, suprasti miesto kaitą, įvertinti tai, kas prarasta.
Istorijos pamokos
Reflektuodamas istorijos studijas J. Šileika teigia, kad iš jų išsineša kelis dalykus – kritiškesnį ir platesnį mąstymą, kūrybiškumą, žinias apie save, valstybę, praeitį. Tačiau telšiškis mano, kad praeities suvokimas gali padėti ir ateičiai, nepasiduoti radikalumui ir apokaliptinėms nuotaikoms.
Studijuodamas Julijonas iš naujo atrado žydų ir Holokausto istoriją, kuri jį privertė susimąstyti apie žmonių užmaršumą, žiaurumą, kaip lengvai galima valdyti mases.
Nepaisant to, telšiškis stengiasi išlikti optimistu: „Skaitydamas Aurimo Švedo knygą „Istoriko teritorija“ radau motyvuojančią mintį, kuri perfrazuota skamba taip: „Jei po Holokausto yra įmanoma poezija, tai pasauly viskas dar bus gerai.“
Rūta LEIPUTĖ
Loading ...
Gražolis iš kaima