Gra­ži­na Gai­žaus­kie­nė: „Že­mai­čiai ne tik ci­bu­ly­nę val­gė“

Vos ke­lios mi­nu­tės nuo Tel­šių, Pa­ka­pių kai­me, gam­tos ap­sup­ty­je yra vie­ta, ku­rią ži­no dau­ge­lis – tai Gra­ži­nos Gai­žaus­kie­nės šei­mos puo­se­lė­ja­ma so­dy­ba. Tai ne tik sve­tin­gu­mo ir jau­ku­mo oa­zė, bet ir erd­vė, ku­rio­je at­gims­ta se­no­sios že­mai­tiš­kos tra­di­ci­jos, ren­gia­mas se­no­vi­nių ra­kan­dų mu­zie­jus, ra­šo­ma Pa­ka­pių kai­mo is­to­ri­ja. Kiek­vie­nas kam­pe­lis čia al­suo­ja šei­mi­nin­kų rū­pes­čiu ir mei­le.

„Gra­ži­nos so­dy­ba“ jau skai­čiuo­ja 25-erius sėk­min­gus veik­los au­gi­mo me­tus. Šei­mos vers­las ne kar­tą įver­tin­tas ge­rais klien­tų at­si­lie­pi­mais, pel­nęs ne vie­ną ap­do­va­no­ji­mą.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Že­mai­tiš­ka ba­jo­riš­ka de­gus­ta­ci­ja

G. Gai­žaus­kie­nė vis ne­rims­ta, ku­ria pla­nus ir juos įgy­ven­di­na. Šei­mi­nin­kei se­niai ki­lo min­tis ša­lia tra­di­ci­nių jos ruo­šia­mų že­mai­tiš­kų pa­tie­ka­lų de­gus­ta­ci­jų žmo­nėms pa­siū­ly­ti šį tą šven­tiš­kes­nio – ba­jo­riš­kus že­mai­tiš­kus pa­tie­ka­lus. To­kius pat jų vir­tu­vė siū­lo ir Bir­žu­vė­nų dva­ro lan­ky­to­jams. Tai pran­cū­ziš­kos sriu­bos, kep­ta su me­du­mi ir ci­na­mo­nu an­tis, viš­ta, troš­kin­ta grie­ti­nė­lė­je, ko­še­lie­na, įda­ry­ta kap­lū­no krū­ti­nė­lė pa­gal Gors­kie­nės re­cep­tą, pa­šte­tai, an­čiu­vių svies­tas, bi­go­sas, ka­ra­liš­ka ka­va, py­ra­gas su kriau­šė­mis ir kt.

Gra­ži­na ra­gi­na at­kreip­ti dė­me­sį, kad anų lai­kų mais­tas dva­ruo­se iš­si­sky­rė ryš­kia gel­to­na spal­va. Tai bu­vo lai­ko­ma pra­ban­gos ženk­lu, nes ši spal­va bu­vo iš­gau­na­ma pa­tie­ka­lus pa­gar­di­nant bran­giau­siu prie­sko­niu šaf­ra­nu.

O vis­kas pra­si­dė­jo nuo to, kad G. Gai­žaus­kie­nė tu­ri di­džiu­lę an­tik­va­ri­nių in­dų ko­lek­ci­ją. „Tad ir gi­mė min­tis, jog že­mai­čiai ne tik ci­bu­ly­nę val­gė, bu­vo ir ki­to­kių pra­ban­ges­nių pa­tie­ka­lų. Ypač dva­ruo­se, kai į Lie­tu­vą at­vy­ko Bo­na Sfor­ca, la­bai daug dė­me­sio bu­vo ski­ria­ma prie­sko­niams – tiek, kiek mes da­bar ski­ria­me dė­me­sio na­tū­ra­liam žu­vies ar mė­sos sko­niui. Bu­vo lai­ko­ma di­de­liu sve­čio pa­ger­bi­mu, jei pa­tie­ka­lai bū­da­vo gau­siai pa­gar­din­ti prie­sko­niais“, – pa­sa­ko­ja Gra­ži­na, pa­ti na­mų vir­tu­vė­je daž­niau nau­do­jan­ti tik lau­ro la­pus, čes­na­ką, pi­pi­rus ir drus­ką.

Že­mai­tiš­kus ba­jo­riš­kus pa­tie­ka­lus Gra­ži­na pa­tie­kia an­tik­va­ri­niuo­se in­duo­se, ša­lia pa­ser­vi­ruo­ja si­dab­ri­nius sta­lo įran­kius, vin­ta­ži­nes kriš­to­li­nes tau­res, an­tik­va­ri­nį ser­vi­zą. Gra­ži­nai la­bai sma­gu ma­ty­ti žmo­nių akis, kaip sve­čiai džiau­gia­si to­kiu šven­tiš­ku sta­lu.

Po­mė­gis – žo­le­lės

Dau­giau­sia an­tik­va­ri­nių in­dų pa­šne­ko­vė įsi­gi­jo in­ter­ne­tu. Iš pra­džių pir­ku­si tik dėl sa­vęs, vė­liau jos akys tie­siog rai­bo nuo įvai­raus pa­si­rin­ki­mo, tad ko­lek­ci­ja nuo­lat di­dė­jo. Gra­ži­na ne­tru­ko įsi­gy­ti an­tik­va­ri­nę spin­tą, ku­rią už­pil­dė pra­ban­giais in­dais. Iš po­rce­lia­ni­nių puo­de­lių šei­mi­nin­kė sve­čius vai­ši­na pa­čios su­rink­tų žo­le­lių ar­ba­ta.

Žo­le­lės – dar vie­nas Gra­ži­nos po­mė­gis, ji tu­ri su­kau­pu­si vi­są jų san­dė­lį. Šį po­mė­gį grei­čiau­siai pa­vel­dė­jo iš pro­se­ne­lio, ku­ris žo­lė­mis gy­dė žmo­nes. Jas Gra­ži­na ren­ka iš sa­vo lau­kų ir pa­miš­kių, ži­no­ma, kuo to­liau nuo ke­lių, trę­šia­mų lau­kų ir kuo gi­liau į miš­ką.

Gra­ži­na sa­ko ti­kin­ti žo­le­lių ga­lia, ta­čiau pa­žy­mi, kad jas rei­kia ger­ti ne sa­vai­tę, o kur kas il­giau. Kiek jai te­ko do­mė­tis, tik po pu­sės me­tų ga­li­ma pa­jus­ti tik­rą­jį jų po­vei­kį. Be to, mo­te­ris per­spė­ja žmo­nes ne­si­da­ry­ti sa­va­va­liš­kai žo­le­lių mi­ši­nių, nes, jos nuo­mo­ne, tik vais­ti­nin­kas tiks­liai ži­no, ko­kios žo­le­lės ir kaip de­ra vie­na su ki­ta.

„Rei­kia la­bai iš­ma­ny­ti ir nuo­lat do­mė­tis tuo“, – tei­gia Gra­ži­na, ku­ri nie­ka­da ne­sus­to­ja vis­kuo do­mė­tis ir daž­nai su­lau­kia klau­si­mų, iš kur ji tiek daug vis­ko ži­nan­ti. „Jei aš no­riu ką nors da­ry­ti, tu­riu tuo rim­tai do­mė­tis. Da­bar, kai po ran­ka tu­ri­me in­ter­ne­tą, vis­kas ta­po pa­pras­čiau. Aš la­bai my­liu in­ter­ne­tą, nes vis­ką ga­li­ma su­ži­no­ti stai­ga ir čia pat. O anks­čiau, jei no­rė­jai su­ži­no­ti ką nors, tu­rė­jai už­si­sa­ky­ti kny­gą per tarp­bib­lio­te­ki­nį abo­ne­men­tą iš ku­rios nors ša­lies. Aš kas­dien po dvi va­lan­das ry­te ir dvi va­ka­re ati­duo­du in­ter­ne­tui, nau­jie­noms, paieš­koms ir kt. Mė­gau­juo­si tuo, man ky­la įvai­rių klau­si­mų, ten ran­du at­sa­ky­mus, man tie­siog neį­do­mu bū­tų gy­ven­ti nie­kuo ne­si­do­mint“, – kal­ba Gra­ži­na.

Li­ko gy­ven­ti gim­ta­ja­me kraš­te

Gra­ži­nos so­dy­ba įsi­kū­ru­si gra­žio­je vie­to­je, miš­ko ap­sup­ty­je. Šei­mi­nin­kė sa­ko, kad jau­nys­tė­je sva­jo­da­vo gy­ven­ti čia, pro­se­ne­lių že­mė­je, ar­ba Vil­niu­je. Šian­dien ji dė­kin­ga li­ki­mui, jog ne­li­ko sos­ti­nė­je.

„Ma­ne vai­kai į Vil­nių iš­lei­džia ato­sto­gų de­šim­čiai die­nų, tar­si į Mal­dy­vus. Sma­gu, ap­lan­kau klasės, kur­so draugus, gi­mi­nes, bet jau de­vin­tą die­ną no­riu grįž­ti na­mo… Da­bar ir pa­tys vil­niš­kiai jau bė­ga už mies­to“, – juo­kau­ja pa­šne­ko­vė ir pri­du­ria, jog jos dar­bas ir vi­sa veik­la yra jos poil­sis.

Gra­ži­na pa­sa­ko­ja, jog šei­ma šią vie­tą Pa­ka­pių kai­me įsi­gi­jo prieš daug me­tų, kai pra­si­dė­jo lais­vas gy­ve­ni­mas ir Lietuva tapo ne­prik­lau­so­ma – žmo­nėms bu­vo leis­ta gy­ven­ti taip, kaip no­ri­si.

„Gra­ži­nos so­dy­ba“ šių me­tų ru­de­nį mi­nės 25-erių me­tų su­kak­tį. Pak­laus­ta apie šiuos me­tus, šei­mi­nin­kė tei­gia: „Me­tai pra­lė­kė greit, at­ro­do, tik pra­dė­jau, o jau lai­kas ieš­ko­ti pa­mai­nos.“

Gra­ži­na di­džiuo­ja­si, kad ši so­dy­ba ir vi­sa veik­la jo­je – tai šei­mos vers­las, ku­ria­me su­ka­si ne tik ji pa­ti, bet ir daug pa­stan­gų de­da jos jau­niau­sias sū­nus, šau­nio­ji mar­ti ir net ma­žie­ji anū­kė­liai. Mo­čiu­tei ypač šir­dį glos­to ma­ty­ti še­še­rių Dei­man­tę, ku­ri ste­bė­da­ma mo­čiu­tę, ką ji pa­sa­ko­ja sa­vo sve­čiams, ga­li pa­kar­to­ti is­to­ri­jas. „Au­ga pa­mai­na. Neį­do­mu bū­tų pa­da­ry­ti vers­lą ir jį par­duo­ti. Sma­giau, kai tu­ri kam jį pa­lik­ti“, – džiau­gia­si Gra­ži­na.

Ge­ri at­si­lie­pi­mai

„Gra­ži­nos so­dy­ba“ kas­met su­lau­kia gau­saus bū­rio lan­ky­to­jų. Vi­si, pa­bu­vę čia, tik gra­žiai at­si­lie­pia apie šios so­dy­bos sve­tin­gu­mą ir šei­mi­nin­kus.
Juos la­bai nu­džiu­gi­no nau­jau­sias Mo­ni­kos Su­den­tai­tės at­si­lie­pi­mas feisbu­ke: „Mie­la Gra­ži­na, sa­vait­ga­lį dir­bau mu­gė­je „Ad­ven­tu­re 2025“ ir ne­sus­kai­čiuo­ju, kiek nuo­sta­bių at­si­lie­pi­mų iš tu­ris­tų ir pi­lig­ri­mų gir­dė­jau apie „Gra­ži­nos sodybą“.“

Šių me­tų pra­džio­je so­dy­ba pel­nė „Tra­vel­ler Re­view Awards 2025“ ap­do­va­no­ji­mą – už ypa­tin­gas vieš­na­ges, kur ke­liau­to­jai jau­čia­si tar­si na­muo­se.

Gra­ži­na at­vi­rau­ja, jog kar­tais jai da­ro­si ne­be­jau­ku nuo tiek daug gra­žių at­si­lie­pi­mų. O pa­klaus­ta, kas klien­tus čia su­ža­vi – gam­ta ar pui­ki šei­mi­nin­kė, mo­te­ris juo­kia­si: „Ka­žin ar aš pa­tin­ku, se­na aš jau… Tik­riau­siai gam­ta da­ro di­džiau­sią įta­ką. Pas mus yra 12 ha gam­ti­nio kraš­to­vaiz­džio draus­ti­nio, plius 14 ha miš­ko par­ko, o ten – miš­ko na­me­lis, ku­ris ypač vi­sus su­ža­vi. At­vyks­ta į so­dy­bą vo­kie­čiai, ame­ri­kie­čiai, ang­lai – įvai­rių pro­fe­si­jų žmo­nės, tarp jų gy­dy­to­jai, mo­ky­to­jai ir kt. So­dy­bą la­bai mėgs­ta pi­lig­ri­mai, ypač va­sa­rą jų bū­na daug.“

Dir­ba dėl žmo­nių

So­dy­bo­je šei­mi­nin­kai vie­nu me­tu ga­li priim­ti apie 50 žmo­nių, juos ap­nak­vin­din­ti ir pa­mai­tin­ti. Čia žmo­nės at­vyks­ta įvai­rio­mis pro­go­mis: šven­čia gim­ta­die­nius, ju­bi­lie­jus, ren­gia kla­sės su­si­ti­ki­mus, kon­fe­ren­ci­jas ir kt.

So­dy­bo­je taip pat or­ga­ni­zuo­ja­mi ren­gi­niai. Čia vyks­ta pi­lig­ri­mų su­si­ti­ki­mai, ge­gu­ži­nių šven­tė, at­vi­rų du­rų die­nos, Tu­riz­mo die­na kai­me, du kar­tus per mė­ne­sį or­ga­ni­zuo­ja­ma sa­vait­ga­li­nė sa­va­ran­kiš­kų vai­kų sto­vyk­la ir kt.

Gra­ži­na sa­ko, jog daž­nai su­lau­kia klau­si­mo, kaip pa­da­ry­ti, kad žmo­nės įver­tin­tų, at­va­žiuo­tų ir vėl su­grįž­tų: „Aš vi­sa­da at­sa­kau: nu­va­žiuok kur nors ir su­pra­si. Jei pro ta­ve praei­na su­si­rau­kęs šei­mi­nin­kas, jei tau nu­me­ta ko­kią nors ne­ma­lo­nią rep­li­ką, tai ko­kio vel­nio tu dir­bi tą dar­bą? Ten var­gu ar nors kar­tą no­rė­si su­grįž­ti. Dir­bu tam, kad žmo­nėms bū­tų pa­to­gu, mie­la, kad jie at­va­žia­vę ga­lė­tų pail­sė­ti. Nė­ra leng­va vi­siems įtik­ti, bet rei­kia steng­tis.“

Paklausta apie svajones ir ateities planus, Gražina tyliai šnabžda: „Bijau, kad vaikai neišgirstų, vėl sakys, kad mama fantazuoja. Ooo! Kiek aš dar turiu svajonių, kiek planų, kad tik laiko užtektų.“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas