Gim­ta­die­nį pa­si­tin­kan­ti Lai­ma Ju­ry­tė-Za­ka­raus­kie­nė – apie as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo po­ky­čius

Ry­toj 48-ąjį gim­ta­die­nį mi­nė­sian­ti Lai­ma Ju­ry­tė-Za­ka­raus­kie­nė šios šven­tės iš­va­ka­rė­se spin­du­liuo­ja ener­gi­ja ir ge­ra sa­vi­jau­ta – per­mai­nos, ku­rias įsi­lei­do į sa­vo kas­die­ny­bę, pa­kei­tė ne tik jos, bet ir šei­mos bei ko­le­gų gy­ve­ni­mus. Prieš dve­jus su pu­se me­tų Tel­šių ra­jo­no pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­ro di­rek­to­rė svė­rė be­veik 100 ki­log­ra­mų, šian­dien jos svo­ris – 68–73 ki­log­ra­mai, ta­čiau mo­te­ris pa­ti­ki­na, kad svars­tyk­lės nie­ka­da ne­bu­vo nei prie­šas, nei tiks­las.

„Aš ir da­bar sa­kau: ne­mes­kit svo­rio, ieš­ko­kit bū­dų bū­ti lai­min­gi. O svo­ris? Jis tie­siog na­tū­ra­liai nu­kris“, – šyp­so­jo­si ji.

Dia­na PU­ZE­RĖ

Vi­di­nis dis­kom­for­tas pa­ska­ti­no keis­tis

Tuo me­tu, kai Lai­ma pa­ju­to, kad gy­ve­ni­me kaž­ko trūks­ta, svo­ris neat­ro­dė es­mi­nė pro­ble­ma. 170 cm ūgio mo­te­ris vi­są gy­ve­ni­mą tu­rė­jo ant­svo­rio, ta­čiau ne­su­reikš­mi­no to. Kur kas la­biau ne­ri­mą kė­lė nuo­var­gis, jaus­mas, kad kaž­kas slys­ta iš ran­kų.

Lū­žis įvy­ko ne­ti­kė­tai – so­cia­li­niuo­se tink­luo­se akys už­kliu­vo už vie­nos svei­ka­tin­gu­mo pro­gra­mos. Ji kvie­tė į pen­kių die­nų ba­da­vi­mo sto­vyk­las, ku­rio­se pa­grin­di­nis tiks­las – ne die­ta, o gera sa­vi­jau­ta. Iš pra­džių Lai­ma dve­jo­jo – ba­da­vi­mas at­ro­dė kaip dras­tiš­kas žings­nis, gal net pa­vo­jin­gas. Bet smal­su­mas nu­ga­lė­jo.

Nuo sto­vyk­los – prie vi­so gy­ve­ni­mo po­ky­čių

Pir­mo­ji sto­vyk­la ta­po at­skai­tos taš­ku. Svo­ris pra­dė­jo ma­žė­ti dar iki jo­je ap­si­lan­kant – pa­si­ruo­ši­mo lai­ko­tar­piu. O jau sto­vyk­lo­je at­si­vė­rė vi­siš­kai nau­ja pa­sau­lė­žiū­ra.

„Nus­te­bi­no, kiek ener­gi­jos ga­li­ma tu­rė­ti, kai ne­val­gai. Bet dar la­biau nu­ste­bi­no pa­skai­tos, ku­rio­se gy­ve­ni­mo eks­per­tai kal­bė­jo apie gy­ve­ni­mo bū­dą, rem­da­mie­si moks­lu – jos pa­lie­tė taip gi­liai, kad ne­be­ga­lė­jau lik­ti to­kia pa­ti“, – pri­si­mi­nė Lai­ma.

Grį­žu­si į na­mus ji pa­ju­to, kad ne­be­si­no­ri to, kas anks­čiau at­ro­dė ska­nu ir sa­vai­me su­pran­ta­ma. Ce­pe­li­nai, ke­ba­bai, sal­du­my­nai – vis­kas ta­po ne­beį­do­mu. Mais­tas vir­to są­mo­nin­gu pa­si­rin­ki­mu, o ne nuo­tai­kos gerintoju ar nuo­var­gio mal­šin­to­ju.

Šal­dy­tu­vo tu­ri­nys – kaip as­me­ny­bės veid­ro­dis

Nuo ta­da na­muo­se pa­si­kei­tė ne tik Lai­mos, bet ir vi­sos šei­mos val­gy­mo įpro­čiai. Ne­be­li­ko pus­ga­mi­nių, vie­toj jų – na­tū­ra­lūs pro­duk­tai: dar­žo­vės, mė­sa, žu­vis, kiau­ši­niai, grai­kiš­kas jo­gur­tas, kie­ta­sis sū­ris.

Tel­šiš­kė tai­ko pro­tar­pi­nį ba­da­vi­mą – ne­val­go 16–18 va­lan­dų per pa­rą, kar­tą per sa­vai­tę ba­dau­ja vi­są pa­rą, o du kar­tus per me­tus – pen­kias die­nas iš ei­lės.

Po­ky­čių ban­ga už­lie­jo ir šei­mą

Lai­ma kal­ba ne­be vie­nas­kai­ta – po­ky­čiai ta­po bend­ri. Svei­kes­nės mi­ty­bos prin­ci­pus pe­rė­mė ir jos vy­ras bei du sū­nūs. Vy­ras at­si­kra­tė apie 25 ki­log­ra­mų, o du sū­nūs – 10–20 ki­log­ra­mų.

„Tie­siog vis­kas vy­ko na­tū­ra­liai. Jie ma­tė ma­ne, pa­ma­žu pri­si­jun­gė, at­si­ra­do azar­tas, pa­lai­ky­mas. O kai at­si­ran­da re­zul­ta­tai – mo­ty­va­ci­ja tik au­ga“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Svei­ka gy­ven­se­na – ir dar­be, ir ko­man­do­je

Lai­ma – Tel­šių ra­jo­no pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­ro va­do­vė. Tad jos as­me­ni­niai po­ky­čiai neiš­ven­gia­mai per­si­da­vė ir ko­lek­ty­vui.

Įs­tai­ga įtrauk­ta į svei­ka­tin­gu­mo pro­jek­tus, ren­gia­mi iš­šū­kiai, ska­ti­na­ma dau­giau ju­dė­ti, į dar­bą ei­ti pės­čio­mis ar va­žiuo­ti dvi­ra­čiu. Vien per de­vy­nis mė­ne­sius dar­buo­to­jai kar­tu at­si­kra­tė 45 ki­log­ra­mų.

Vir­tu­vė­lė­je ke­lis kar­tus per sa­vai­tę dar­buo­to­ja ver­da sriu­bas, ke­pa obuo­lius su varš­ke. Vi­sas ko­lek­ty­vas da­li­ja­si uo­go­mis, vai­siais ir dar­žo­vė­mis. Įs­tai­go­je nė­ra už­kan­džių au­to­ma­to.

Tie­sa, tra­di­ci­ja pa­mi­nė­ti gim­ta­die­nius neiš­ny­ko – tie­siog tor­tas val­go­mas są­mo­nin­gai, o ne tarp ka­vos puo­de­lių.

Be fa­na­tiz­mo – su džiaugs­mu

Lai­ma ne­pro­pa­guo­ja griež­tų tai­syk­lių ar sa­vęs kan­ki­ni­mo. „Ne­tu­riu drau­džia­mų pro­duk­tų są­ra­šo. Ta­čiau kai jau­ti, kaip vie­ni ar ki­ti pro­duk­tai vei­kia ta­vo kū­ną, na­tū­ra­liai pa­si­ren­ki tai, kas tin­ka“, – sa­kė ji.

Anot jos, svar­biau­sia – ne su­si­telk­ti į drau­di­mus, o į są­mo­nin­gu­mą. „Jei tuo me­tu ne­val­gy­mo lai­kas – tor­to ga­ba­lė­lį tie­siog pa­si­de­du į ša­lį ir su­val­gau vė­liau.“

Pro­ce­sas – kaip do­va­na

Pak­laus­ta, kaip jau­čia­si da­bar, Lai­ma ne­var­di­jo skai­čių, o kal­bė­jo apie ko­ky­bę: „Ne­be­si­no­ri to ap­sun­ki­mo jaus­mo. Ge­riau mie­gu, leng­viau ke­liuo­si. Tu­riu dau­giau ener­gi­jos, ma­žiau chao­so gal­vo­je.“

Pa­ge­rė­jo ir krau­jo ro­dik­liai, at­si­ra­do sta­bi­lu­mo jaus­mas: „Su svo­riu kaip su pi­ni­gais – kuo la­biau jų no­ri, tuo la­biau tols­ta. O jei mė­gau­jie­si pro­ce­su – vis­kas atei­na sa­vai­me.“

As­me­ni­niai at­ra­di­mai

Kal­bė­da­ma apie po­ky­čių lai­ko­tar­pį, Lai­ma ne­slė­pė, kad svar­biau­si da­ly­kai įvy­ko ne ant svars­tyk­lių, o jos pa­čios vi­du­je.

„Vis­kas pri­klau­so nuo ma­nęs, o ne nuo ap­lin­ky­bių ar ap­lin­ki­nių. Sup­ra­tau, kad ma­no nu­ga­ros skaus­mus, krau­jo ty­ri­mų re­zul­ta­tus tie­sio­giai le­mia ju­dė­ji­mas, mi­ty­ba. At­sa­ko­my­bė už sa­vi­jau­tą yra ma­no ran­ko­se“, – da­li­no­si Lai­ma.

Vi­di­nė mo­ty­va­ci­ja

Tel­šiš­kė sa­kė, jog ją mo­ty­vuo­ja pa­gal­ba ki­tiems ir pa­lai­ky­mas: „Kai su­pran­ti, kad nė­ra jo­kių pa­gun­dų, tik ta­vo pa­čios pa­si­rin­ki­mai – vis­kas tam­pa pa­pras­čiau. Ne­be­lie­ka spau­di­mo, o spren­di­mai tam­pa na­tū­ra­lūs. Kai esi tvir­tas dėl sa­vo pa­si­rin­ki­mo, ren­kie­si tai, nuo ko jau­tie­si ge­riau­siai. Pa­vyz­džiui, jei blo­gai iš­si­mie­go­jau, pri­si­me­nu, kad va­kar val­giau per vė­lai. Tai pa­de­da keis­ti įpro­čius.“

San­ty­kis su sa­vi­mi

Lai­ma tei­gė, jog nie­ka­da sa­vęs ne­kal­ti­na, jei kar­tais pikt­nau­džiau­ja traš­ku­čiais ar pa­na­šiais ska­nės­tais. Anks­čiau dėl to sa­ve la­bai grauž­da­vo, o da­bar su­pran­ta – jei taip no­rė­jo­si, va­di­na­si, taip rei­kė­jo.

„Vi­sa­da yra ry­to­jus. Ven­giu kraš­tu­ti­nu­mų, nes kai at­si­ran­da są­mo­nin­gi pa­si­rin­ki­mai, iš­nyks­ta ir tas sa­ky­mas: „Kiek čia to gy­ve­ni­mo…“ Ne mais­tas mus ren­ka­si – mes jį. Gy­ve­ni­mas duo­tas, bet kaip aš jį gy­ve­nu – pri­klau­so nuo ma­nęs“, – šyp­so­jo­si pa­šne­ko­vė.

Pa­lai­ky­mas šei­mo­je ir dar­be

Mo­te­ris pa­brė­žė, kad ji nie­ko neat­si­sa­kė, nie­kam nie­ko ne­drau­džia ir ne­smer­kia: „Pap­ras­čiau­siai at­si­ra­do re­ži­mas, są­mo­nin­gas su­vo­ki­mas. Tik­rai bū­na vi­saip. Ma­ne la­bai džiu­gi­na ir mo­ty­vuo­ja ko­lek­ty­vas – įstai­go­je dir­ban­tys me­di­kai, ko­le­gos, ku­rie taip pat sten­gia­si rū­pin­tis ju­dė­ji­mu, mais­to ko­ky­be. Kai jie pa­sie­kia re­zul­ta­tų – džiau­gia­mės vi­si kar­tu. Mes vie­ni ki­tus pa­lai­ko­me, mo­ty­vuo­ja­me, o sal­dai­niais… pa­pras­tai ne­be­vai­ši­na­me – ar­ba la­bai re­tai. La­bai svar­bu, kad ir šei­mo­je esa­me vie­nin­gi, pa­lai­kan­tys.“