Antrąjį kovo šeštadienį Žemaičių „Alkos“ muziejuje surengta konferencija „Valstybės ir mokyklos raida“, skirta Telšių Žemaitės gimnazijos (TŽG) ir Lietuvos respublikos šimto metų sukakčiai. Pranešimus skaitė istorikas humanitarinių mokslų daktaras Vacys Vaivada ir istorikė Janina Bucevičė – abu savo laiku yra baigę TŽG bei kanauninkas Andriejus Sabaliauskas, pasak jo paties, jį su gimnazija sieja Telšiuose gyvenanti ir taip pat jau irgi beveik šimto metų sulaukusi mokytoja Stanislava Kochanauskaitė. Ji dirbo gimnazijoje, o kunigų seminarijos klierikus mokė lotynų kalbos.
Per pertraukas konferencijos dalyviams grojo dabartinės ir buvusios gimnazistės Raimonda Kasparavičiūtė, Audinga Zaveckaitė, Guoda Buivydaitė, Gabija Šarkauskaitė ir Aušra Pabijonavičiūtė.
Pasak V. Vaivados, valstybę sunaikinti nėra lengva, nors po trečiojo padalijimo Žečpospolitos nebeliko, bet visada buvo žmonių, kurie galvojo kaip atkurti valstybę, susigrąžinti nepriklausomybę. Mykolas Kleopas Oginskis, Juozapas Arnulfas Giedraitis, Motiejus Valančius – jie tvirtai žinojo savo tapatumą ir priešinosi imperijos vykdomai rusinimo politikai. Kartais net vienas žmogus gali padaryti daug – paruošti žmones valstybiniam mąstymui.
J. Bucevičė trumpai apžvelgė gimnazijos istoriją. Telšiuose lietuviškų mokyklų jau buvo – 1909 metais Joana Narutavičienė įkūrė mergaičių progimnaziją, vėliau Stanislovas Narutavičius – berniukų progimnaziją. Tačiau gimnazijai steigti trūko ir pinigų, ir intelektinių pajėgų – vis tik gimnazijos mokytoju, o juo labiau direktoriumi, negalėjo būti „daraktorius“ – reikėjo išsilavinusių žmonių. Susibūrė inteligentų iniciatyvinė grupė, kurios lyderis – kunigas Antanas Simaitis tapo pirmuoju gimnazijos direktoriumi. Nuspręsta kreiptis į „Saulės“ draugiją, tuomet steigusią gimnazijas Kauno gubernijoje, ir tuometinę valdžią. Prašymą parėmė ir miesto burmistras Oskaras Gioldneris.Valdžia iškėlė sąlygą, kad tarp kitų dalykų gimnazijoje būtų mokoma ir vokiečių kalbos, pats O.Gioldneris kaip vokietis pasižadėjo mokyti gimnazistus. Gimnazija pradžioje vadinosi „Saulės“ vardu ir nuomojosi patalpas Respublikos gatvės name, kurį iki šiol ženklina paminklinė lenta Vydūnui. Vėliau nuomavo namą Daukanto gatvėje, o gimnazija pasivadino vyskupo Motiejaus Valančiaus vardu. Galiausiai Telšių savivaldybė 1930 metais nupirko keturis hektarus žemės prie rusų cerkvės (dabar mažoji bažnytėlė). Pastatą suprojektavo architektas Steponas Stulginskis ir pagaliau Baltoji Mokykla sušvito savo dabartinėje vietoje. Susikūrus nepriklausomai Lietuvos respublikai, valdžia tik džiaugėsi piliečių iniciatyva įsteigta gimnazija.
Apie pirmąjį direktorių A. Simaitį pasakojo kanauninkas A. Sabaliauskas. Tai buvo giliai išsilavinęs, aukštos kultūros ir tyros moralės žmogus. Be teologijos jis dar baigė pedagogikos ir psichologijos mokslus, stažavosi keliuose užsienio šalių universitetuose, į Telšius atvyko iš Freeburgo universiteto Šveicarijoje. Miesto gyventojai jį gerbė ir laikė neginčijamu autoritetu. Jis pats rūpinosi gimnazijos lygiu – ieškojo mokytojų, savo dalyko entuziastų, asmenybių ir juos kvietė dirbti gimnazijoje. Jo pakviestas dirbo ir filosofas – rašytojas Vilhelmas Storosta – Vydūnas. Direktorius turėjo tvirtą poziciją ir gimnazijai „uždavė toną“ – dirbti tik labai gerai, o mokytis – dar geriau. A. Simaitis palaidotas Salantų kapinėse. A. Sabaliauskas išsakė mintį, kad prie jo kapo reikėtų užrašo, pasakančio, jog tai pirmasis mūsų gimnazijos direktorius.
Po konferencijos klausytojai dar apžiūrėjo parodą, skirtą Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui, siejant jį su Telšių istorija, ir be abejonės, pradedant nuo signataro vyskupo Justino Staugaičio.
Elė KAKANAUSKIENĖ
Loading ...
~”Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą”.
„Aš nepritariu tam, ką jūs sakote, bet ginsiu iki paskutinio kraujo lašo jūsų teisę tai pasakyti.” – Evelyn Beatrice Hall („Voltair’o draugai”).
Man įdomu, kas spręs, kas yra „šmeižtas” ir „neapykantos kurstymas”, pernelyg nevienareikšmios sąvokos. Žodžio laisvė – pats svarbiausias 20 a. laimėjimas, bet mūsų dienomis ją stengiamasi apriboti, prisidengiant ES brukamomis vertybėmis ir elgesio normomis, anot kurių vadinti baltą baltu, juodą juodu – „diskriminacija”, „orumo įžeidimas” ir „nekorektiška”. Sugalvota „neapykantos kalbos” sąvoka, kurios esminė paskirtį – slopinti visuomenės nepasitenkinimą: žodžiai – tai ne ginklas. Jeigu Jūs žeidžia laisvai išreiškiamos mintys bei žodžiai, kurie dažnai itin prastai išreikšti, tai nereiškia, kad juos reikia uždrausti, juos sakančius reikia sekti ir grąsinti teisėsauga. Internetas buvo sugalvotas kaip nevaržomo žmogiškojo poreikio bendrauti priemonė. Apsisaugoti nuo „įžeidinėjimo” taip pat nerealu, kaip ir išvengti vėjo. Galima tik persikelti gyventi į dramblio kaulo bokštą, bet realiame pasaulyje siautėja įvairios patirtys, kurios grūdina, kaip virusai bei infekcijos. Nekurkime robotų visuomenės, Kiekvienas atsako tik prieš save, o ne prieš „teisėsaugos institucijas”. Jeigu jaučiatės taip neužtikrintai, geriausiai išvis paleistį laikraštį ir žiūrėti TV ant sofos, taip geriau išvengsite „orumo įžeidinėjimo”. Be to,
tam, kad būtų verta palikti net įžeidžiantį komentarą, medžiaga turėtų būti įdomi. Sprendžiant iš to, kad Jūsų straipsniai nėra komentuojami, Jūsų leidinys pasižymi ne itin aktualia bei įdomia tematika. Nebent, Jūsų grasinimai pasirodo esą efektyvūs ir visi bijo komentuoti. Ar siekėte tylos? Ką gi, Jums pavyko.
Na, ir pabaigai, kad išsisklaidytų paskutinės iliuzijos. IP adreso saugojimas yra bergždžios pastangos: anonimaizeriai, VPN leidžia sėkmingai paslėpti savo IP adresą. Galiu parekomenduoti Tor naršyklę, paieškokite Google, bus naudinga savišvietai, laikas persikelti iš 20 a. realybės į 21 a.