
Prieš trisdešimt metų jie buvo ką tik gimę arba dar tik turėjo išvysti pasaulį, o jų tėvai, seneliai stojo ginti Lietuvos laisvės. Jie, 1991-ųjų vaikai, gimė ir augo laisvoje šalyje. Šiandien šie jauni žmonės gali drąsiai kalbėti apie tai, kaip jų akyse keitėsi Lietuva, kodėl mums svarbūs šalies istorijos įvykiai bei kokia tėvynės perspektyva matoma. Jie kalba, nes laisvi.
Kalbino Monika GIRDVAINĖ
1. Su kuo tau asocijuojasi laisvė?
2. Ar domiesi Lietuvos istorija? Kaip manai, ar ji jauno žmogaus gyvenime turi didelę reikšmę?
3. Ar Lietuva keičiasi kartu su tavimi? Kokius svarbiausius pokyčius pastebi žvelgdamas į savo paties ir gimtosios šalies 30-metį?
4. Laisva Tėvynė. Kokie trys svarbiausi dalykai iškyla mintyse išgirdus šią frazę?
5. Kur gyveni? Kuo šiuo metu užsiimi? Koks tavo ryšys su gimtuoju kraštu, Telšiais?
1. Laisvė – kai esi pats atsakingas už savo veiksmus ir būtį. Žmogus, turėdamas laisvę priimti sprendimus, gali atrasti save. Žinoma, tai reikalauja ir didesnės atsakomybės, nes nėra ko kaltinti. Pats priėmei sprendimus – pats ir atsakai.
2. Domiuosi istorija, taip pat ir Lietuvos. Prieš karantiną pradėjau žvalgytis po Lietuvos dvarus. Prieš vykdamas į juos atlieku nemažai namų darbų, susipažįstu su jų praeitimi. Tikrai rekomenduoju jauniems žmonėms domėtis istorija. Joje atsispindi, kokie lietuviai buvo darbštūs, išsilavinę ir garbingi. Pavyzdžiui, Biržuvėnų dvaro sodybos lobio istorija parodo, kokia lietuviams yra svarbi jų garbė. Paskaitykite.
Minėtas vertybes dar matau senų žmonių elgesyje. Jie niekada neapgaudinėja ar nemeluoja žmonėms, visada yra judantys.
3. Tikrai keičiasi. Nebematome „krautuvių“, likusios tik parduotuvės. Lyginant su savo gyvenimu, tai iki 10-ies metų Lietuvoje buvo netvarka. Visai kaip mano kambaryje su žaislais, kurie neturėjo vietos. Vis dėlto valstybė buvo pradėta kurti.
Paauglystėje sistema jau yra susidėliojusi, bet vis tiek norisi ją apeiti ar nusižengti. Alkoholis, cigaretės, nesveikas maistas. Pamenate, kad visur buvo galima rūkyti, o parkeliuose su alkoholinių gėrimų buteliais sėdintys žmonės buvo normalu.
Nuo 25-erių jau pradedi mažinti žalingus įpročius, domėtis sveika gyvensena ir sportu. Taip ir valstybė tuo metu viską pradėjo daryti tvarkingiau. Skatinama sveika gyvensena, mažėja vietų, kur galima rūkyti, parkeliuose žmonės jau sėdi su vandens, sulčių buteliukais.
4. Vėliava, himnas, kalba.
5. Šiuo metu gyvenu Klaipėdoje. Užsiimu renginių organizavimu, vedimu. Pandemija pakeitė planus, pakoregavo darbus, tad jau norisi ruoštis jos pabaigai.
Ryšys su gimtu kraštu vis silpnėja, nes parvykęs dažniausiai tik pabūnu su šeima. Nepraleidžiu progos pasivažinėti po Telšius, pavaikščioti ir pasigrožėti jais. Miestas išties yra toks gražus ir turi tokią gerą aurą, kuri emociškai lengvai nepaleidžia.
Dovilė LUKIENĖ
1. Man laisvė – atviras pasaulis, žodžio laisvė, laisvė nuo savo minčių ir ribojančių įsitikinimų. Žmogui laisvė svarbi, kad suvokęs svarbius gyvenimo aspektus galėtų išsivaduoti iš savo susikurto kalėjimo ir gyventi tokį gyvenimą, apie kokį svajoja.
2. Nesvarbu, būsiu suprasta ar ne, tačiau dar vidurinėje mokykloje manęs istorija visiškai nedomino ir aš su ja savęs nesieju. Galbūt taip yra todėl, kad ne aš pati buvau dalis svarbaus Lietuvos įvykio, prie kurio būčiau prisidėjusi. Kiekvienas žmogus skirtingiems dalykams suteikia skirtingas reikšmes. Aš esu dėkinga už tai, kad Lietuvos žmonės iškovojo laisvę, ir tai man reikšminga. Tik esu labiau pasaulietiško požiūrio nei kad Lietuvos patriotė, kuri tam turėtų sentimentų.
3. Ar Lietuva keičiasi? Taip. Tačiau vieninteliai dalykai, pastebimi mano plika akimi – valdžia, valiuta bei gerėjanti ir gražėjanti miestų ir kaimų infrastruktūra. Taip pat verslumo didinimas šalyje ir jo skatinimas.
4. Vienybė, susitelkimas ir migracija. Nors galvojant apie dabartinę COVID-19 situaciją kaip tik atrodo, kad mūsų šalis susiskaldžiusi, žmonių protai neramūs, daro skubotas išvadas, panikuoja.
5. Šiuo metu gyvenu Mosėdyje, Skuodo rajone. Toli nuo Telšių nepabėgau. Auginu sūnų ir prisikuriu įvairiausios veiklos nuo knygos rašymo iki įsitraukimo į vietinio miestelio veiklą, mokymosi ir nuosavos veiklos kūrimo.
Telšiai, kaip miestas, man visada išliks savas, jaukus kampelis prisimenant jaunystę, aplankant gražiausias miesto vietas. Kai girdėdavau jaunimą, su gėdos natomis sakantį, iš kokio mažo miestelio jie atvykę į didmiestį, aš tuo tarpu didžiuodavausi, iš kur esu kilusi. Čia mano šaknys.
Giedrius PRANCKUS
1. Laisva spauda, laisvas žodis, laisvė keliauti, laisvė rinktis – tai tik keletas dalykų, kurie, mano nuomone, patenka į laisvės sąvoką. Aš manau, jog laisvė kiekvienam žmogui yra be galo svarbi, nes tik laisvoje visuomenėje galime kurti, augti ir tobulėti kaip asmenybės ir kaip tauta.
2. Nuoširdžiai pasakysiu, kad einant laikui pasimiršta, kas buvo išmokta mokykloje per istorijos pamokas, ir kartais reikėtų šiek tiek atnaujinti žinias. Nepaisant to, manau, kad Lietuvos istorija yra be galo svarbi kiekvienam Lietuvos patriotui. Lietuva – tai valstybė, kurioje mes gimėme ir augome. Tai mūsų šaknys, todėl kiekvieno jauno žmogaus gyvenime šalies istorija turėtų turėti didelę reikšmę.
3. Norėtųsi, kad Lietuva keistųsi greičiau nei mes. Lietuvoje vis dar yra išlikę senamadiškų, iš sovietinių laikų likusių verslininkų, politikų ir kitų visuomenės atstovų, kurie savo vaikams ir anūkams perduoda „sugedusias“ vertybes. Tai neleidžia mūsų valstybei veržliau brautis į priekį tarp stipriausių Europos valstybių ir būti Europos regiono lydere. Svarbiausi pokyčiai bėgant metams, manau, yra tokie, kurie padeda keisti suvokimą, labiau vertinti tai, ką turi, džiaugtis net ir mažiausiais pasiekimais. Bėgant metams mes daromės atviresni naujovėms, vienas kitam. Lietuviai iš prigimties – gana santūrus ir užsidarę žmonės, bet tai keičiasi ir viskas tik į gera.
4. Pati pirmoji asociacija – Lietuvos vėliava. Mūsų trispalvė – geltona, žalia, raudona.
5. Jau beveik septynerius metus gyvenu užsienyje. Esu emigravęs į Jungtinę Karalystę, bet Lietuvos niekada neišsižadėjau ir nepamiršau – aktyviai domiuosi savo šalies įvykiais.
Jungtinėje Karalystėje su verslo partneriu esame įkūrę vario laidų perdirbimo gamyklą. Aktyviai bendradarbiaujame ir su kolegomis iš Lietuvos.
Telšiai visada buvo, yra ir išliks mano kraštu, o gimtojo Nevarėnų miestelio vietos mano širdyje niekas neužims. Grįžęs stengiuosi aplankyti gražiausias vietas, paragauti kuo daugiau lietuviškų tradicinių patiekalų. Manau, daugeliui emigravusių žmonių gimtasis kraštas visuomet bus daug mielesnis nei šalis, kurioje jie yra apsistoję. Parvykus į gimtinę užplūsta begalė gerų ir gražių prisiminimų. Giliai širdyje žinau, kad nors dabar ir esu už tūkstančių kilometrų, vieną dieną tikrai sugrįšiu į savo gimtinę.
MAN LAISVE YRA, KAI BUNA ZMOGUS ATSIDAVES SAVO TEVYNEI IR ARTIMAM ZMOGUI