Gel­bė­to­jų is­to­ri­jos – žmo­giš­ku­mo, at­jau­tos ir he­roiz­mo eta­lo­nas

Rug­sė­jo pa­bai­go­je Tel­šiuo­se du­ris at­vė­rė Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ pa­da­li­nys – Tel­šių je­ši­va: Tel­šių žy­dų at­min­ties eks­po­zi­ci­ja. Ati­da­ry­me da­ly­va­vo Iz­rae­lio am­ba­sa­do­rės Lie­tu­vo­je pa­va­duo­to­jas ir kon­su­las Ere­zas Go­la­nas. Skai­ty­to­jams pri­sta­to­me iš­skir­ti­nį šio sve­čio in­ter­viu „Tel­šių ŽI­NIOMS“.

– Mū­sų mies­te – Tel­šiuo­se – at­ver­ta dar vie­na mu­zie­ji­nė erd­vė – Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ pa­da­li­nys Tel­šių je­ši­va: Tel­šių žy­dų at­min­ties eks­po­zi­ci­ja. Koks pir­mas įspū­dis ir ko­kią ma­to­te jos vi­zi­ją?

– Ga­liu drą­siai teig­ti, kad Tel­šių je­ši­vos re­konst­ruk­ci­ja ir ati­da­ry­mas yra vie­nas tų pro­jek­tų, ku­rie la­biau­siai pa­lie­tė ma­no šir­dį nuo pat at­vy­ki­mo į Lie­tu­vą. Iki tra­giš­kų Ho­lo­kaus­to įvy­kių žy­dų or­to­dok­sų bend­ruo­me­nė čia kles­tė­jo. Tuo me­tu Tel­šių je­ši­va bu­vo iš­ki­lu­si kaip vie­nas svar­biau­sių žy­dų švie­ti­mo cent­rų Eu­ro­po­je, išug­džiu­sių dau­gy­bę pui­kių moks­li­nin­kų. Ga­li­my­bė pa­ma­ty­ti, kaip ši je­ši­va vėl at­gy­ja, ma­ne nuo­šir­džiai su­jau­di­no. Taip pat ma­ty­ti, kad ku­riant pa­čią pa­ro­dą de­ta­lės bu­vo kruopš­čiai ap­gal­vo­tos – nuo te­fi­li­nus (te­fi­li­nai yra dvi ma­žos odos dė­žu­tės, ku­rio­se yra ei­lu­tės iš To­ros. Jie dė­vi­mi ant gal­vos ir ant ran­kos ir pri­lai­ko­mi odi­niais dir­žais – red. pa­st.) vaiz­duo­jan­čio di­zai­no iki in­te­rak­ty­vių eks­po­na­tų. Aš tai nuo­šir­džiai ver­ti­nu.

– Ant je­ši­vos pa­sta­to fa­sa­do ati­deng­tas ir pa­mink­las žy­dų gel­bė­to­jams: Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lių at­mi­ni­mo ženk­las. Kaip ver­ti­na­te me­no kū­ri­nį ir to­kį tiek jū­sų, tiek mū­sų tau­tai svar­bių įvy­kių įpras­mi­ni­mą?

– Pri­si­pa­žin­siu, kad ti­kė­jau­si iš­vys­ti įpras­tą at­mi­ni­mo len­tą, ta­čiau kai pa­mink­las bu­vo ati­deng­tas, nu­ste­bau iš­vy­dęs įspū­din­gą me­no kū­ri­nį. La­bai džiau­giuo­si, kad žy­dų gel­bė­to­jai bu­vo pa­gerb­ti to­kiu at­mi­ni­mo ženk­lu. Tai pui­ki ga­li­my­bė pa­ro­dy­ti mū­sų pa­dė­ką už jų did­vy­riš­ku­mą. Ma­tau, kad Lie­tu­va ap­skri­tai la­bai sten­gia­si da­ly­tis gel­bė­to­jų is­to­ri­jo­mis. Vy­riau­sy­bė net pa­sky­rė at­min­ti­ną die­ną – ko­vo 15-ąją – spe­cia­liai tam, kad kiek­vie­nais me­tais bū­tų da­li­ja­ma­si šio­mis gel­bė­ji­mo is­to­ri­jo­mis. To­kios ini­cia­ty­vos yra la­bai svar­bios.

– Tel­šiuo­se je­ši­va bu­vo įkur­ta 1875 m. Kaip ma­no­te, ko­kią įta­ką šios mo­ky­mo įstai­gos įkū­ri­mas tu­rė­jo tiek žy­dams, tiek Tel­šių gy­ven­to­jams?

– Lie­tu­vos je­ši­vos pri­trau­kė tūks­tan­čius jau­nų žy­dų moks­li­nin­kų, ku­rie po stu­di­jų je­ši­vo­se ta­po ra­bi­nais, moks­li­nin­kais, ra­šy­to­jais, po­li­ti­nių ju­dė­ji­mų ak­ty­vis­tais ir žy­miais vers­li­nin­kais. Šios įstai­gos išug­dė žy­dų or­to­dok­sų bend­ruo­me­nių ly­de­rius, ku­rie ro­dė ke­lią jais se­ku­sioms bend­ruo­me­nėms. Pa­na­šiai nu­ti­ko ir Tel­šiuo­se, tai lei­do mies­tui iš­kil­ti kaip vi­sa­me pa­sau­ly­je ži­no­mam švie­ti­mo ir dva­si­nio ug­dy­mo cent­rui.

– Ka­dan­gi dau­giau­sia kal­ba su­ka­si apie je­ši­vą – mo­ky­mo įstai­gą, gal ga­li­me pa­kal­bė­ti ir apie šių die­nų švie­ti­mą: įvar­dy­ki­te pa­grin­di­nius žy­dų ir lie­tu­vių ug­dy­mo įstai­gų skir­tu­mus ir pa­na­šu­mus.

– Rei­kia pri­si­min­ti, kad je­ši­va at­sto­vau­ja or­to­dok­sų žy­dų ins­ti­tu­ci­joms, o šian­dien dau­gu­ma žy­dų stu­den­tų Iz­rae­ly­je ir vi­sa­me pa­sau­ly­je uni­ver­si­te­tuo­se ir ko­le­gi­jo­se stu­di­juo­ja ne tik re­li­gi­jos moks­lus, bet, ži­no­ma, ir pa­sau­lie­ti­nius moks­lus, kaip ir Lie­tu­vo­je. Šian­dien Iz­rae­ly­je po vi­du­ri­nės mo­kyk­los bai­gi­mo stu­den­tai pai­ma­mi į ka­ro tar­ny­bą, o po jos pa­pras­tai ke­lis mė­ne­sius ke­liau­ja po pa­sau­lį, ty­ri­nė­ja to­li­muo­sius kraš­tus. Dėl šios prie­žas­ties aka­de­mi­nes stu­di­jas stu­den­tai pra­de­da vė­liau, į jas at­vyks­ta la­biau su­bren­dę ir pa­ty­rę, kar­tais net su svar­bių ži­nių ba­ga­žu, ku­rį įgi­jo at­lik­da­mi ka­ro tar­ny­bą, pa­vyz­džiui, ži­nios, su­si­ju­sios su IT, kal­bo­mis, in­ži­ne­ri­ja ir pan. Ma­nau, kad tai jiems la­bai nau­din­ga.

– Sa­vo kal­bo­je per je­ši­vos ati­da­ry­mą ak­cen­ta­vo­te, kad šian­dien ne­be­rei­kė­tų fo­ku­suo­tis tik į Ho­lo­kaus­tą, kal­bė­ti vien tik apie tai, kiek žmo­nių bu­vo nu­žu­dy­ta, kaip ir kur žy­dų bend­ruo­me­nė bu­vo su­nai­kin­ta. Sup­ran­ta­ma, to nie­kas ir nie­ka­da ne­pa­mirš, bet, jū­sų nuo­mo­ne, rei­kė­tų dau­giau ver­tin­ti ir ana­li­zuo­ti gra­žius pa­vyz­džius – žy­dų ir lie­tu­vių gy­ve­ni­mą drau­ge, tar­pu­sa­vio ry­šius, žy­dų is­to­ri­ją, jų gy­ve­ni­mą: rū­bus, tra­di­ci­jas, re­li­gi­ją. Ko­dėl? Ar tai bus leng­va pa­da­ry­ti ir kaip tai tu­rė­tų vyk­ti?

– Ži­no­ma, la­bai svar­bu ži­no­ti apie Ho­lo­kaus­to tra­ge­di­ją ir už­tik­rin­ti, kad to­kie įvy­kiai nie­ka­da ne­pa­si­kar­to­tų. Ta­čiau, jei žmo­gus iš tik­rų­jų no­ri su­vok­ti ne­tek­ties gy­lį, jis tu­ri ži­no­ti, kas jie iš tik­rų­jų bu­vo, ko­kia bu­vo jų is­to­ri­ja, tra­di­ci­jos, kul­tū­ra ir re­li­gi­ja. Tik ta­da, kai jau­čia­tės ar­ti­mas žmo­gui, tar­si as­me­niš­kai jį pa­ži­no­jęs, ga­li­te jaus­ti skaus­mą dėl jo ne­tek­ties.

Dau­ge­ly­je Lie­tu­vos mies­tų ir mies­te­lių treč­da­lį ar net pu­sę gy­ven­to­jų ka­dai­se su­da­rė žy­dai, de­ja, be­veik vi­si jie bu­vo nu­žu­dy­ti per Ho­lo­kaus­tą. Ar ne­no­ri­te apie juos su­ži­no­ti dau­giau? Tai bu­vo jū­sų tė­vų ir se­ne­lių drau­gai ir kai­my­nai. Tai yra trūks­ta­ma Lie­tu­vos, ne tik žy­dų tau­tos, is­to­ri­jos da­lis, to­dėl cent­rai ir mu­zie­jai, ku­riuo­se da­li­ja­ma­si Lie­tu­vos žy­dų bend­ruo­me­nių is­to­ri­ja ir kul­tū­ra, yra itin svar­būs vi­siems Lie­tu­vos žmo­nėms.

– Mū­sų mies­to gar­bės pi­lie­tis Mi­ša Ja­ko­bas sa­vo vie­na­me straips­ny­je sa­kė: „Jau se­niai no­riu vi­sai Lie­tu­vai tar­ti, kad aš ne­gy­ve­nu žyd­šau­džių ša­ly­je, kad lie­tu­vių tau­ta nė­ra žyd­šau­džių tau­ta, ir kib­siu į at­la­pus kiek­vie­nam, ku­ris iš­drįs bent min­ty­se apie tai pa­gal­vo­ti. Dar kar­tą am­ži­na at­min­tis tiems, ku­rie gel­bė­jo sa­vo kai­my­nus pa­žįs­ta­mus ir sve­ti­mus, o vai­kus slė­pė bul­vių mai­šuo­se. Taip, bu­vo ir to­kių, ku­rie pra­lie­jo ne­kal­tų žmo­nių krau­ją, nie­ki­no ir ty­čio­jo­si, dau­žė ir kan­ki­no, bet juk ne vi­si ir ne vi­sa tau­ta.“ Ar ga­li­me taip ar kaž­ką pa­na­šaus iš­girs­ti ir iš jū­sų?

– Mi­ša Ja­ko­bas nuo­šir­džiai iš­reiš­kė sa­vo jaus­mus, pa­mi­nė­da­mas ge­rai ži­no­mą fak­tą, kad per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą Lie­tu­vo­je bu­vo daug he­roiz­mo ir gel­bė­ji­mo at­ve­jų. 2022 m. lapk­ri­čio mėn. į Lie­tu­vą at­vy­ko di­džiau­sio Ho­lo­kaus­to švie­ti­mo ir ty­ri­mų cent­ro „Yad-Vas­hem“ pir­mi­nin­kas Da­ni Daya­nas spe­cia­liai tam, kad kar­tu su Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke Ing­ri­da Ši­mo­ny­te ir Iz­rae­lio am­ba­sa­do­re Lie­tu­vo­je Ha­das Wit­ten­berg Sil­vers­tein ap­do­va­no­tų ke­tu­rias lie­tu­vių šei­mas kaip Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lius. Mes ti­ki­me, kad kal­bė­ti apie tuos, ku­rie tam­siau­siais lai­kais nu­švie­tė pa­sau­lį ir iš­gel­bė­jo ne­kal­tų žmo­nių gy­vy­bes, yra la­bai svar­bu.

Kaip tei­sin­gai pa­mi­nė­jo Mi­ša Ja­ko­bas, lie­tu­vių tau­ta, ži­no­ma, nė­ra žyd­šau­džių tau­ta. Prieš 80 me­tų bū­ta pa­čių įvai­riau­sių drą­sos ži­nią ir šian­dien ne­šan­čių gel­bė­ji­mo is­to­ri­jų, bū­ta ir ne­ma­žai su na­ciais ko­la­bo­ra­vu­sių lie­tu­vių, ta­čiau dau­gu­ma vi­suo­me­nės bu­vo abe­jin­gi. Tai nu­lė­mė, kad be­veik vi­sa Lie­tu­vos žy­dų bend­ruo­me­nė Ho­lo­kaus­to me­tu bu­vo ma­siš­kai iš­žu­dy­ta.

Lie­tu­viai tu­ri su­vok­ti, kad Lie­tu­vos žy­dus per Ho­lo­kaus­tą žu­dė jų pi­lie­čiai, kad lie­tu­viai taip pat da­ly­va­vo nai­ki­nant žy­dus ir kai­my­ni­nė­se ša­ly­se. Toks pri­pa­ži­ni­mas bū­ti­nas da­bar­ti­nei ir bū­si­moms lie­tu­vių kar­toms. Jei iš tie­sų no­ri­ma su­pras­ti Ho­lo­kaus­to Lie­tu­vo­je is­to­ri­ją, svar­bu mo­ky­tis vi­so tuo­me­tės is­to­ri­jos pa­veiks­lo – siau­bin­gų is­to­ri­jų apie lie­tu­vius, ko­la­bo­ra­vu­sius su na­ciais, jau­di­nan­čių is­to­ri­jų apie lie­tu­vius, ku­rie, ri­zi­kuo­da­mi sa­vo gy­vy­be, gel­bė­jo ki­tus nuo mir­ties, taip pat is­to­ri­jų apie iš­ti­sas bend­ruo­me­nes, ku­rios už­mer­kė akis prieš blo­gį.

– Yra daug tel­šiš­kių, tra­giš­ku lai­ko­tar­piu gel­bė­ju­sių žy­dų vai­kus ir suau­gu­siuo­sius. Ko­kius žo­džius no­ri­te jiems skir­ti?

– Žo­džiais sun­ku ap­sa­ky­ti dė­kin­gu­mą ir pa­gar­bą vi­siems, ku­rie tam­siau­sią ne­vil­ties ir skaus­mo va­lan­dą ta­po vil­ties ir gai­les­tin­gu­mo sim­bo­liu. Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­liams įtei­kia­muo­se me­da­liuo­se įra­šy­tas Tal­mu­de ran­da­mas pa­sa­ky­mas – iš­gel­bė­jęs vie­ną gy­vy­bę iš­gel­bė­ja vi­są pa­sau­lį. Ši min­tis at­sklei­džia to­kio ne­pap­ras­tai drą­saus gel­bė­to­jų pa­si­rin­ki­mo reikš­min­gu­mą ir tar­si vai­ni­kuo­ja did­vy­riš­kas daž­nai pa­pras­tų žmo­nių is­to­ri­jas.

Ne­se­niai te­ko skai­ty­ti Kal­no gat­vė­je gy­ve­nu­sios tel­šiš­kės Do­mi­ce­lės Pa­go­jū­tės – at­si­da­vu­sios ka­ta­li­kės, pa­pras­tos dar­bi­nin­kės bei su­ma­nios ir drą­sios žy­dų gel­bė­to­jos – is­to­ri­ją. Tel­šiuo­se, na­cių cent­ro pa­no­sė­je, ji įren­gė žy­dų slėp­tu­vę, sau­go­jo jai pa­ti­kė­tus ver­tin­ges­nius žy­dų daik­tus, pa­si­telk­da­ma sa­vo gi­mi­nių ir bi­čiu­lių ra­tą pa­dė­da­vo žy­dams su­ras­ti nau­jas slėp­tu­ves. Te­ko skai­ty­ti ir apie Sta­nis­la­vą Dau­si­nie­nę, iš­ti­ki­mą ad­ven­tis­tę, ku­ri su sa­vo gel­bė­ja­ma žy­dų mer­gai­te bu­vo areš­tuo­ta ir už­da­ry­ta į ka­lė­ji­mą, bet su­ge­bė­jo drau­ge iš jo pa­bėg­ti. Is­to­ri­jos apie iš­ti­sas šei­mas, įsi­trau­ku­sias į gel­bė­ji­mo pro­ce­są, ne­pap­ras­tai įkve­pia. Ma­ne su­jau­di­no is­to­ri­jos apie ne­ma­žai Tel­šių kraš­to he­ro­jų, gy­ve­nu­sių pa­pras­tus gy­ve­ni­mus, bet le­mia­mą aki­mir­ką priė­mu­sių kaž­kie­no li­ki­mą pa­kei­tu­sį spren­di­mą – gel­bė­ti. Ži­no­ma, vi­sa Ho­lo­kaus­to is­to­ri­ja yra skau­di ir tra­giš­ka, nes apie 95 pro­c. Lie­tu­vos žy­dų bu­vo žiau­riai nu­žu­dy­ta. Ta­čiau šios gra­žios gel­bė­to­jų is­to­ri­jos pra­skaid­ri­na tam­są. To­dėl la­bai kvie­čiu vi­sus tel­šiš­kius su­si­pa­žin­ti su sa­vo kraš­to did­vy­rių is­to­ri­jo­mis, pa­sa­ko­ti jas sa­vo vai­kams, mo­ky­ti mo­kyk­lo­se, nes tai žmo­giš­ku­mo, at­jau­tos ir he­roiz­mo eta­lo­nas.

– Tel­šiuo­se lan­kė­tės pir­mą kar­tą. Ko­kį įspū­dį pa­li­ko mū­sų mies­tas? Jo žmo­nės? Ti­kiuo­si, jog tai bu­vo ne pa­sku­ti­nis jū­sų vi­zi­tas į Že­mai­ti­jos sos­ti­nę?

– Ma­ne ne­pap­ras­tai su­ža­vė­jo jaut­rūs Tel­šių žmo­nės, su­tik­ti per je­ši­vos ati­da­ry­mo ce­re­mo­ni­ją ir įspū­din­go­je pa­ro­do­je. Di­de­lį įspū­dį pa­li­ko čia įsi­kū­ręs Me­nų fa­kul­te­tas, ku­ria­me tu­rė­jau ga­li­my­bę ap­si­lan­ky­ti, bei ne­pap­ras­tai gra­ži Tel­šius su­pan­ti gam­ta. La­bai lau­kiu ki­to vi­zi­to.

Taip pat tu­rė­jau ma­lo­nu­mą su­si­tik­ti su ra­jo­no me­ru To­mu Kat­ku­mi ir jo ko­man­da. Pa­ju­tau jau­nat­viš­ką ir am­bi­cin­gą Sa­vi­val­dy­bės at­mos­fe­rą. Šio­mis die­no­mis de­ri­na­me mies­tų par­tne­rių su­tar­tį tarp Tel­šių ir Kir­jat Jea­ri­mo – Iz­rae­lio mies­to, ku­rį, be­je, įkū­rė Tel­šių žy­dų pa­li­kuo­nys. Ti­kiuo­si, kad po ke­lių sa­vai­čių su di­de­le de­le­ga­ci­ja iš Iz­rae­lio vėl at­vyk­siu į Tel­šius pa­si­ra­šy­ti su­tar­ties ir ska­tin­ti mies­tų ry­šių.

Taip pat pa­kvie­čiau me­rą T. Kat­kų pri­si­jung­ti prie ki­no pro­jek­to „Iz­rae­lio ki­nas ta­vo mies­te“, ku­rio me­tu Lie­tu­vos mies­tuo­se ro­do­me gar­sius Iz­rae­lio ki­no fil­mus. Ti­kiu, kad nuo šiol mū­sų bend­ra­dar­bia­vi­mas taps dar glau­des­nis, o aš ga­lė­siu džiaug­tis dar dau­giau pro­gų ap­lan­ky­ti mie­lą Tel­šių mies­tą.

Kal­bė­jo­si Vi­li­ma MEŠ­KAUS­KIE­NĖ