G. Vagnorius: „Geras politikas privalo turėti entuziazmo ginti paprastų piliečių interesus“

Ry­toj Lie­tu­va mi­nės Vals­ty­bės dieną. Šia proga kalbiname LR Aukščiausiosios Tarybos Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signatarą, buvusį Ministrą Pirmininką, Seimo narį ir Lietuvai nusipelniusį politiką Gediminą Vagnorių.
Antanas NEKRAŠIUS
– Lietuva po Nepriklausomybės atkūrimo. Kas padaryta ne taip, kokie žingsniai buvo teisingi?
– Lietuva pasirinko principingai teisingą kelią greitai reformuodama savo ūkį, pereidama į rinkos ekonomiką, sukurdama demokratines valstybines institucijas. Alternatyvos šiam pasirinkimui nebuvo. Kaimyninės šalys, kurios vilkino reformas, kurios pasidavė populizmui, nukentėjo ekonomiškai ir politiškai.
Reformos niekada nebūna lengvos ir populiarios. Jos yra skausmingos, bet būtinos. Jos leido Lietuvai tapti Europos Sąjungos ir NATO nare – sukurti saugumą valstybei bei jos piliečiams.
Reformų metu neišvengiamos klaidos. Pavyzdžiui, likviduojant kolūkius buvo pasiduota spaudimui leisti įsteigti vadinamąsias žemės ūkio bendroves, kurios vėliau bankrutavo. Toks likimas buvo žinomas iš anksto, nes efektyviausiai gali ūkininkauti tik ūkininkai. Ypač Lietuvos sąlygomis.
Taip pat 1991 m. LR Aukščiausioji Taryba padarė klaidą, kada vykdant žemės reformą leido kilnoti žemę. Tuomet kaip Vyriausybės vadovas siūliau neleisti taip daryti, o verčiau grąžinti žemę savininkams toje vietoje, kurioje jie ją turėjo. Tokiu atveju patys savininkai būtų galėję vėliau ją parduoti ir nusipirkti kitoje vietoje. Bet vėlgi, LR Aukščiausiajai Tarybai balsuojant, laimėjo populistinė kryptis, dėl kurios iki šiol žemės reforma nėra užbaigta.
Galbūt padaryta ir kitokių taktinių klaidų, bet tuo laikotarpiu, kada buvo vykdoma sparti ekonominė reforma, ekonominė-socialinė situacija šalyje buvo geresnė. Ir pati Valstybė buvo stipresnė. 1991 m. – pačiu sunkiausiu Lietuvai laikotarpiu – teko ne tik reformuoti ūkį, bet ir atlaikyti blokadas, sausio 13-osios įvykius bei rugpjūčio pučą. Tačiau tuos sunkiausius metus mes baigėme su biudžeto pertekliumi ir 11 proc. gyventojų realių pajamų prieaugiu. Priešingai, vėliau, kai vykdomos reformos buvo sustabdytos, 1993–1995 m. krito gyventojų pajamos ir smuko šalies ekonomika. Taigi, ateitis patvirtina, jog ten, kur reikia ekonomiką pertvarkyti, viskas turi būti padaroma greitai ir ryžtingai.
– Ar mūsų šalis šiandien išgyvena politinę krizę? Ar Seimo nariai tinkamai atstovauja savo rinkėjams?
– Reikia pripažinti, jog šalies verslas, visuomeninės organizacijos, kaip ir patys Lietuvos piliečiai, yra toliau pažengę nei pati politinė sistema. Ji šiandien kol kas buksuoja. Taip pat ir Seimas, kuriame kartais būna daugiau populizmo ir neprofesionalumo negu privačiame versle.
Mano nuomone, reikia atkreipti ypatingą dėmesį skatinant profesionalių, patyrusių žmonių atėjimą į parlamentą ir nepasiduoti populizmui kiekvieną kartą renkant naujus, nepatyrusius politikus į valdžią, kurie jokiu būdu nebus geresni už turinčius kompetenciją.
– Kokiomis pagrindinėmis savybėmis privalo pasižymėti tautos išrinktas politikas?
– Pirmiausia tvirtomis žmogiškomis savybėmis, atsakingumu, ištikimybe valstybei ir turėti entuziazmo ginti paprastų piliečių interesus.
Manyčiau, kad nepakankamas paprastų žmonių gynimas, pasidavimas galingesniųjų įtakai yra kone didžiausia šių dienų Lietuvos politinė problema. Ginti paprastą žmogų, jam atstovauti yra sudėtinga ir „brangiai“ kainuoja. Kartais lengviau globoti kokias nors verslo organizacijas ar kitas galingas struktūras, kurios sugeba išreklamuoti politiko vykdomus darbus. O ginti paprastą žmogų, pavyzdžiui, nuo bandymo privatizuoti šilumos ūkį, steigti vadinamuosius privačius kaupiamuosius fondus, iš kurių, kaip žinia, pralaimėjo paprasti piliečiai, yra ne tik kad nepopuliaru, bet dažnai ir nepatogu: tokie politikai per žiniasklaidą, viešas akcijas sulaukia nepagrįstų priekaištų, įvairių puldinėjimų.
Tuo atveju tie tautos išrinktieji, kurie gina šilumos monopolijas, kaupiamuosius fondus ar kitas abejotinas programas, nesulaukia puolimų ar antireklamos.
Taigi, manyčiau, piliečiai pirmiausia turėtų balsuoti už save, t. y. už savo interesus. Balsuoti už tuos kandidatus, kurie tikrai juos gins. Kartais net keista, kada pensininkai arba darbuotojai, pamatę, kad viena ar kita liberali grupė atima jiems pensijas, sumažina atlyginimus, kituose rinkimuose vėl balsuoja už juos. Mes gyvensime kitaip ir parlamentas bei kitos demokratinės institucijos veiks efektyviau, kada paprastas rinkėjas pirmiausia galvos apie save ir balsuos už save, t. y. rinksis tuos politikus, kurie tikrai darys tai, ko jis norėtų.
– Telšiai bendrame Lietuvos kontekste. Kaip mūsų rajonas atrodo žiūrint iš šalies? Ar jis buvo tinkamai atstovaujamas visus tuos metus?
– Reikia pasidžiaugti, kad Telšiai pastaruoju metu pagražėjo, sustiprėjo. Manau, tai didelis vietinės valdžios ir Seimo nario Valentino Bukausko nuopelnas. Geras ir gražias permainas Telšiuose pastebi ne tik telšiškiai, bet ir kiti Lietuvos gyventojai, apsilankantys Žemaitijos sostinėje. Taigi, manau, kad šiuo metu Telšiai yra gerai atstovaujami, ginami respublikos valdžios institucijose ir norėtųsi tikėti, jog ateityje niekas nesikeis: rajonas sugebės atkreipti į save dėmesį ir jį išlaikyti.
– Ačiū už pokalbį.