Į jos fotoobjektyvą patekęs mažas kūdikėlis tampa gėrį skleidžiančia šviesa, besilaukianti mama – magiško stebuklo kūrėja, o jaunų žmonių santuoka – jausmais pulsuojančia sąjunga.
Ji – dvidešimt septynerių metų telšiškė, kuriai fotografijose įamžinant įsimintinas žmonių gyvenimo akimirkas svarbu trumpalaikę emociją sustabdyti taip, kad ji istoriją pasakotų visą gyvenimą.
Pokalbis su kūrėja, fotografe Erlanda Kumžaite.
Monika GIRDVAINĖ
– Papasakok, kokia buvo Tavo vaikystė, jaunystė? Kokios disciplinos mokykloje, laisvalaikio užsiėmimai domino?
– Nuo pat vaikystės mano savastis buvo dvilypė. Mane žavėjo racionalumu grindžiami tikslieji ir gamtos mokslai, būdama moksleivė dalyvaudavau matematikos, fizikos, biologijos olimpiadose. Tačiau lygiagrečiai su racionalumo plotme visuomet keliavo įvairios meno išraiškos: darželyje lankiau dailės būrelį, daug metų šokau sportinius šokius, baigiau muzikos mokyklos fortepijono klasę, teko paragauti ir aktorės duonos vaidinant spektakliuose. Baigusi mokyklą Kauno technologijos universitete studijavau biotechnologiją. Pastaruoju metu domiuosi investavimu ir, kadangi man yra pravartus finansinis raštingumas, šiuo metu studijuoju buhalterinę apskaitą.
– Esi fotografė. Kaip atradai šią veiklą? Kiek laiko tuo užsiimi profesionaliai?
– Fotografija mano šeimoje yra vertybė. Fotografija suartina. Juk taip smagu šeimos rate vartyti senus nuotraukų albumus ir dar kartelį išgyventi svarbias, įsimintinas, jautrias, šiltas, linksmas akimirkas. Juk šypsena ar emocija trunka vos akimirką, o prisiminimas apie ją nuotraukoje – visą gyvenimą.
Fotografija mane lydi nuo neatmenamų laikų. Labai patikdavo, kai vaikystėje mama mane fotografuodavo Zakso kalno papėdėje esančioje pienių jūroje ar prie gracingų Masčio ežero gulbių. Ūgtelėjusi pradėjau pati fotografuoti su vadinamąja „muiline“.
Pagrindinė mano veikla šiuo metu vis dėlto yra studijos, o fotografavimas – širdžiai mielas pomėgis.
Fotografavimo subtilybių sėmiausi iš garsių pasaulio fotografų. Esu baigusi ne vienus kursus ir dalyvavusi kūrybinėse dirbtuvėse seminaruose.
Kūrybos rezultatas yra kintantis dalykas, ir vis dar mokausi kalbėti vaizdais, spalvomis, formomis.
– Fotografuoji šventes, rengi asmenines, šeimos, nėštukių ir kitas fotosesijas, bet turbūt bene daugiausiai dėmesio sulaukia Tavo naujagimių fotosesijos. Kuo šios fotosesijos kitokios? Kas svarbiausia fotografuojant vos gimusius vaikučius?
– Mažo žmogučio atėjimas į šį pasaulį prilygsta didžiausiam gyvenimo stebuklui. Naujagimio fotografija – ypatinga kryptis, kupina švelnumo, subtilumo, tyrumo. Naujagimiai tokie mažyčiai ir trapūs būna labai trumpą gyvenimo tarpsnį…
Maži pirštukai, pirmoji šypsena, tėvelių delnuose telpantis mažylis – tai trapios ir nepavaldžios laikui pirmosios akimirkos, kurias tiesiog būtina išsaugoti. Jos niekada nepasikartos, bet į jas bus gera vėl ir vėl sugrįžti žvelgiant į nuotraukas. Naujagimių fotografija reikalauja specialaus pasirengimo bei žinių. Mažyliai fotografuojami iki keturiolikos dienų amžiaus, dažniausiai antrąją jų gyvenimo savaitę. Svarbiausi aspektai naujagimio fotosesijoje yra saugumas ir mažylio komfortas. Noriu pasidalinti patarimu su naujagimių tėveliais: mažylių negalima fotografuoti su įjungta blykste, kadangi staigus ir ryškus šviesos srautas pažeidžia akies tinklainę. Naujagimius reikia fotografuoti prie natūralios dienos šviesos. Norint saugiai ir kokybiškai įamžinti šį mažą žmogutį reikia išmanyti naujagimio fiziologiją, jam būdingus refleksus. Tad žinių šiai specifinei fotografijos krypčiai sėmiausi iš gydytojų neonatologų bei baigiau saugaus naujagimių pozavimo ir fotografavimo mokymus pas lektorę iš Londono Y. Allam ir kitus šios srities profesionalus.
Naujagimių fotosesijos yra išties ypatingos, magiškos ir išsiskiriančios iš kitų fotosesijų. Kiekvienas fotografuotas kūdikėlis palieka įspaudą širdyje. Jie kvepia dangiškai. Jie tokie tyri.
– Koks Tavo pagrindinis tikslas fotografuojant žmones? Kokią žinutę stengiesi skleisti savo fotografijomis?
– Man labai patinka įamžinti ypatingas akimirkas… Užfiksuoti ir neleisti joms išblėsti… Jaudulį ir meilės vibracijas santuokos ceremonijos metu, pirmuosius kūdikio ir mamos pašnekesius pilvelyje, angelo prisilietimą krikštynų dieną, džiugesį ir juoką šeimos kasdienybėje. Fotografuodama pasakoju istorijas. Pagrindinis tikslas – kurti šeimų nuotraukų dienoraščius, į kuriuos nugultų prisiminimai apie anuomet išgyventas akimirkas. Fotografavimo sritis nulemia, kokią žinutę noriu skleisti savo fotografijomis. Tarkime, fotografuodama kūdikius ir vaikus noriu atskleisti jų tyrą grožį, besilaukiančią moterį – tą magišką ryšį tarp jos ir iš meilės užgimusio stebuklo, šeimą, porą – meilę, šilumą.
– Turbūt fotografo kasdienybėje labiausiai varginantis yra nuotraukų redagavimo procesas? Kas Tau yra didžiausias įvertinimas, padėka?
– Nūdienos fotografija – tai nebe vien tik meno forma, bet ir dominuojantis informacijos perdavimo šaltinis. Dabar fotografuoja visi, tačiau fotomenininkų yra labai mažai. Daugelis žmonių mano, kad fotoaparatas turi magiškų savybių, o fotografui tereikia nuspausti stebuklingą mygtuką ir išeina šedevrai.
Be profesionalių įgūdžių ir žinių neįmanoma gauti gerų fotografijų net ir naudojant profesionalią įrangą. Tinkamas nufotografavimas (kompoziciniai sprendimai, apšvietimas, techniniai fotokameros nustatymai, objektyvo parinkimas) užima tik trisdešimt procentų darbo iki galutinio varianto. Didžiausias, kruopščiausias ir ilgiausiai užtrunkantis darbas yra fotografijų postprodukcija (nuotraukų atrinkimas, RAW failų paruošimas retušuoti, tono, ryškumo, kontrasto korekcijos, odos defektų retušavimas, failų eksportavimas JPG formatu ir kt.).
Jaučiuosi įvertinta, kai gaunu gražius padėkos žodžius, kurie paglosto širdį ir įkvepia nesustoti tobulėti. Bet bene didžiausias įvertinimas, kai pamatau, jog mano užfiksuota nuotrauka yra vertingesnė už paveikslą ir puošia sieną garbingiausioje namų vietoje.
– Galbūt pasidalytum įdomesnių, įsimintinesnių fotosesijų prisiminimais…
– Kiekviena fotosesija yra savita, įdomi, dovanojanti pozityvių emocijų. Su šypsena prisimenu vienos šeimos krikštynų fotosesiją. Trijų vaikučių tėtis labai nemėgo fotografuotis, bet ko tik nepadarysi dėl mylimos šeimos gražių atsiminimų įamžinimo. Jam sunkiai sekėsi susitvarkyti su jauduliu: vyras nuolat nosinaite braukė prakaitą nuo kaktos, tačiau pasakius, jog darysime paskutinį kadrą, jo veidą nušvietė tokia vaiski šypsena! Žinoma, visos šios fotosesijos nuotraukos išėjo gražios, bet paskutinioji turėjo kažką ypatingo!
Tęsiant krikštynų temą, yra dar vienas į atmintį įsirėžęs įvykis. Bažnyčioje, prieš prasidedant krikštynų ceremonijai, krikšto mama stovėjo priešais altorių toje vietoje, kur grindyse yra paslėptas katafelis. Prelatas J. Šiurys nutarė pajuokauti ir spustelėjo mygtuką, kuris pakelia grindis. Moteris taip išsigando, galvodama, jog žemė po kojomis prasiskyrė, kad visa perbalo ir vos neapalpo. Teko ieškoti vandens atsigerti ir šiek tiek pavėlinti ceremoniją, kad krikšto mama atsigautų.
Dar vienas kuriozinis įvykis, kuris tikrai ilgam išliks atminty, nutiko Jordanijoje. Amano citadelėje, fotografuojant žavią merginą, mus sulaikė tenykštė policija. Pareigūnai traktavo, esą mes darome komercinę fotosesiją, o tai yra neleistina, ir įsakmiai paprašė eiti su jais į policijos nuovadą. Norėdama išsaugoti gražius kadrus, beeidama sukeičiau atminties korteles į kamerą įdėdama tuščią kortelę. Išgąsčio būta, tačiau nuovadoje su mumis bendravo ganėtinai draugiškai, teiravosi, iš kur atvykome, klausė, ar patinka ši šalis, o galiausiai paaiškėjo, jog čia buvo tik pokštas, nes arabai tiesiog norėjo pabendrauti su europietėmis.
Loading ...
