FC „Džiugas“ vadovas Mar­ty­nas Ar­ma­lis: „Rei­kia tu­rė­ti sva­jo­nę“

Tel­šių fut­bo­lo ko­man­dos „Džiu­gas“ sir­ga­liai tu­rė­jo ga­li­my­bę už­duo­ti klau­si­mus klu­bo FC „Džiu­gas“ va­do­vui Mar­ty­nui Ar­ma­liui. Skai­ty­to­jams siū­lo­me pen­kių klau­si­mų in­ter­viu.

– Jei ga­lė­tu­mė­te su­si­grą­žin­ti vie­ną bu­vu­sį „Džiu­go“ žai­dė­ją ir pa­si­kvies­ti vie­ną dar ne­žai­du­sį (lie­tu­vį) – kas tai bū­tų ir ko­dėl?

– Pa­si­rink­siu at­sa­ky­ti konst­ruk­ty­viai ir at­sa­kin­gai, to­dėl trum­pai ne­pa­vyks – ken­tė­ki­te, bet skai­ty­ki­te iki ga­lo. Klau­si­mas la­bai sma­gus, pri­ver­tė pri­si­min­ti vi­sus bu­vu­sius žai­dė­jus ir ge­rai pa­kra­ty­ti gal­vą, bet rink­siuo­si to­kiu prin­ci­pu: tą, ku­ris jau bu­vo „Džiu­go“ šei­mo­je, tu­ri dar žais­ti (ne­trin­ti suo­lo) ir ge­ra­me ly­gy­je, o lie­tu­vis, apie ku­rį sva­jo­čiau, pri­va­lo at­sto­vau­ti Lie­tu­vos rink­ti­nei. Vis dėl­to at­si­pra­šy­siu klau­si­mo au­to­riaus – man kaip Svars­tyk­lėms vi­sa­da sun­ku pa­si­rink­ti iš dvie­jų, to­dėl lei­siu sau po 2 va­rian­tus.

No­rė­čiau su­grą­žin­ti „Džiu­gui“ Nas­ko Mi­lev ir Leo Ri­bei­ro, nes jie da­rė skir­tu­mą, bu­vo įkve­pian­tys pro­fe­sio­na­lai ir re­zul­ta­ty­vūs. O nau­jai pa­kvies­ti – ži­no­ma, Gvi­dą Gi­nei­tį ir Ar­man­dą Ku­čį, nes jie ta­len­tai, jų po­zi­ci­jos aikš­tė­je mums la­bai svar­bios, ku­rios vi­sa­da ke­lia klau­si­mų pa­si­rin­ki­muo­se, su tre­ne­riais šiais vai­ki­nais tik­rai nea­be­jo­tu­me.

– Ko­kį žai­dė­ją lai­ko­te ge­riau­siu vi­sų lai­kų „Džiu­go“ žai­dė­ju ir ko­dėl?

– Ne­gal­vo­jau, kad bus taip leng­va, nes iš­kart dū­šio­je at­si­vė­rę vei­dai – tai šiuo me­tu pui­kiai mums at­sto­vau­jan­tys il­ga­me­čiai žai­dė­jai: ka­pi­to­nas Lu­kas An­ku­di­no­vas ir vi­ce­ka­pi­to­nas Ma­rius Paukš­tė. Jie – sim­bo­liai, ta­pę tel­šiš­kiais ar­ba bent di­džią­ja da­li­mi pe­rė­mę mū­sų iden­ti­te­tą ir su­si­gy­ve­nę su bend­ruo­me­ne, pa­lai­ko, kai sun­ku, spren­džia, kai rei­kia, ken­čia, jei ten­ka, vi­sa­da mo­ty­vuo­ja – jais pri­va­lo­me di­džiuo­tis.

Šie vaikinai jau da­bar yra le­gen­dos mūsų jau­nimo klu­be, no­rė­čiau su jais lik­ti drau­gais ir vi­suo­met atei­ty­je pa­dė­ti kuo tik ga­lė­siu, net kai jie baigs pro­fe­sio­na­lų kar­je­ras. Jie pir­miau­sia yra ge­ri vy­ru­kai, o tik po to pro­fe­sio­na­lūs, at­sa­kin­gi spor­ti­nin­kai. Linkiu sėk­mės jiems pa­siek­ti ir iš­ko­vo­ti kaž­ką neį­ti­kė­ti­no su „Džiu­gu“!“

– Ro­nal­do ar Mes­si? Bel­la ar Noor­da­nus? Kęs­tas Pi­li­pa­vi­čius ar And­rius Vir­ši­las?

– Klau­si­mo au­to­rius pa­si­žy­mi ge­rai pa­žįs­ta­mu hu­mo­ro jaus­mu. Ro­nal­do ir Mes­si – žai­dė­jai, ku­rių žai­di­mu ne­ga­lė­jai ne­si­mė­gau­ti ar abe­jo­ti pa­sie­ki­mais, ta­čiau ren­kuo­si Mes­si dėl jo ta­len­to ir kuk­lu­mo. Bel­la ir Noor­da­nus bu­vo ypa­tin­gi at­ra­di­mai 2024-ai­siais, abu nea­be­jo­ti­nai da­vė nau­dos ko­man­dai, bet dėl pro­fe­sio­na­laus po­žiū­rio ren­kuo­si olan­dą Noor­da­nu­są.

Pas­ku­ti­nė po­ra – di­de­lė pa­slap­tis net di­džiau­siems fut­bo­lo eks­per­tams, to­dėl pa­si­rin­ki­mą pa­skir­siu ob­jek­ty­viai ver­tin­da­mas. Kęs­tas Pi­li­pa­vi­čius ma­no pa­si­rin­ki­mu ke­liau­ja į 11×11 var­tus, nes yra „čiu­pi­nė­jęs“ ka­muo­lį Pir­mo­je ly­go­je ir net pra­kti­ko­je bu­vo žai­džian­čiu var­ti­nin­kų tre­ne­riu. O And­rius Vir­ši­las tam­pa ne­pa­kei­čia­ma le­gen­da Tel­šių fut­sal pa­dan­gė­je, ku­ris bū­da­mas ve­te­ra­niš­ko am­žiaus su­lau­kė dė­me­sio su­žais­ti net Fut­sal A ly­go­je. Tai­gi, vie­nas už ki­tą ge­res­nis – jie sa­vo vai­kams tu­rės per­duo­ti skir­tin­gai įdo­mias pa­tir­tis.

– Ką la­biau­siai rei­kė­tų to­bu­lin­ti „Džiu­go“ vai­kams, jei­gu ly­gin­tu­me su at­vy­ku­siais jau­nuo­liais iš ki­tų ša­lių, kad jie ga­lė­tų la­biau kon­ku­ruo­ti dėl vie­tos pa­grin­di­nė­je ko­man­do­je?

– Pa­kan­ka­mai leng­vas ir kar­tu skau­dus klau­si­mas. Ma­no nuo­mo­ne, ne to­bu­lin­ti tam tik­ras tech­ni­nes de­ta­les, o pir­miau­sia, ko trūks­ta, tai „ne­štis sa­vy­je“ dau­giau al­kio, už­tik­rin­tu­mo ir ži­no­ji­mo, kuo no­ri tap­ti – štai ko trūks­ta mū­sų vai­ki­nams. Pak­laus­ki­me sa­vęs – ar pa­žįs­ta­te nors vie­ną žmo­gų, ku­ris pa­sie­kęs daug sa­vo ran­ko­mis, kaž­ko ne­paau­ko­jo?

De­ja, pas mus daž­nai gim­ta­die­nis ar ap­si­lan­ky­mas „Ak­ro­po­ly­je“ yra „pa­tei­si­na­mas“ pra­leis­ti tre­ni­ruo­tes ar net rung­ty­nes. At­vy­kę – ne vi­sa­da ge­res­ni, bet daž­niau­siai jie vyks­ta į sve­ti­mą ša­lį, iš pa­sku­ti­nių san­tau­pų, ne­ži­no­da­mi kal­bos, be sa­vo ap­lin­kos, iš es­mės rizikuodami… dėl ko? O gi siek­da­mi sva­jo­nės, no­rė­da­mi įro­dy­ti, bėg­da­mi nuo skur­do (Af­ri­ka, Pie­tų Amerika…).

Vis­kas pra­si­de­da nuo sun­kaus dar­bo tre­ni­ruo­tė­se, iki kant­ry­bės ir pa­gar­bos lau­kiant šan­so aikš­tė­je. Pa­na­šu, kad čia mū­sų gal­vo­se dar trūks­ta su­pra­ti­mo, koks yra pro­fe­sio­na­lo ke­lias, kiek ten­ka dėl to paau­ko­ti. Ne­ga­li­me teig­ti, kad at­sa­kin­gi tik žai­dė­jai, bet neį­ver­ti­ni­mas, ko­kia di­džiu­lė ga­li­my­bė yra žais­ti aukš­čiau­sio­je ly­go­je su sa­vo mies­to ko­man­da ir „už­si­ka­bin­ti“ į pla­tes­nius van­de­nis – yra pro­ble­ma. Kiek iš Lie­tu­vos jau­nuo­lių gau­na galimybę tre­ni­ruo­tis ir įro­dy­ti sa­ve tarp 10 A ly­gos ko­man­dų? Ma­nau, kad mū­siš­kiai su pa­kan­ka­mu avan­su gau­na daug šan­sų. Rei­kia dau­giau va­lios pa­stan­gų, pa­siau­ko­ji­mo ir iš es­mės – tu­rė­ti sva­jo­nę.

„Sun­kus dar­bas nu­ga­li ta­len­tą, jei­gu ta­len­tas sun­kiai ne­dir­ba“, – sa­kė Tim Not­ke.

– Jei „Džiu­gas“ taps LFF tau­rės nu­ga­lė­to­ju, ar pa­ža­da­te nu­si­skus­ti pli­kai?

– Gal­vos plau­kus tik­rai ga­liu – ar rei­kia pa­ža­dė­ti vi­są kū­ną? Jei lai­mė­sim, sku­sim vis­ką, ką no­rė­sit!