„Jau ir barzda pražilo bei akys ašaroja…“ – garbaus jubiliejaus išvakarėse šypsodamasis tarė Alfredas Zaveckas. Šį žmogų telšiškiai pažįsta ne vien kaip ilgametį gamtosaugininką. Jis – asmenybė, kurio pilna visur: važiuok automobiliu, išvysi Alfredą bėgiojantį, nueik į renginį – pamatysi jį besisukantį šokio žingsniu, kone kiekvieną sekmadienį religingą žemaitį galima išvysti ir bažnyčioje… Gyvendamas turiningai ir aktyviai, telšiškis net nepajuto, kaip į jo gyvenimo duris pasibeldė šešiasdešimtasis gimtadienis.
Jauno žmogaus gyvenimo kelias
„Esu užkietėjęs žemaitis. Gimiau Gedimino gatvėje, augau Daukanto, dabar gyvenu Žemaitės“, – pasakojo sekmadienį šešiasdešimties metų jubiliejų pasitikęs A. Zaveckas. Iš gimtųjų Telšių jis buvo išvykęs tik penkeriems studijų metams. Prisimena, jog jaunystėje būta įvairių svarstymų, kokią specialybę rinktis.
Gimnazijoje puikiai sekėsi mokytis užsienio kalbų (net lotynų), o mokytoja Kukanauskaitė, kurią Alfredas iki šiol mini geriausiais žodžiais, ragino studijuoti vokiečių kalbą. Ilgai svarstęs, vaikinas pasirinko žengti jau pažįstamu keliu: vasaromis moksleivis plušo įrenginėdamas drenažo sistemas, tad, baigęs gimnaziją, krimto hidromelioracijos mokslus Lietuvos žemės ūkio akademijoje.
Už puikius studijų rezultatus Alfredui kas mėnesį buvo skiriama 45 rublių stipendija. Pašnekovas prisiminė, jog ši suma buvo ganėtinai didelė, mat vidutinis atlyginimas buvęs apie 120 rublių. „Pavalgyti tuomet galėjai už vieną rublį, butelį įsigyti už keturis rublius“, – šiandienos kainas su tuometėmis lygina A. Zaveckas.
Studijuodamas telšiškis susipažino su žemėtvarkos mokslus kremtančia žavia kretingiške Jovita. Dviejų jaunų žmonių meilė sutvirtinta santuoka. Joje gimė dvi dukterys: Vilma, o po pusantrų metų – Vaida. A. Zaveckas sakė pats išrinkęs vardus dukroms. „Man būtinai reikėjo mergikės, nors ir vaikiukas būtų buvęs ne pro šalį. Dabar vietoje sūnų turiu du anūkus“, – laimingu gyvenimu džiaugėsi pašnekovas ir užsiminė, kad Vilniuje gyvenančios dukros neaplanko taip dažnai, kaip norėtųsi.
Netrukus – kitas jubiliejus
Baigęs studijas, A. Zaveckas keturiolika metų dirbo tuometinėje Telšių melioracijos sistemų valdyboje. Meistro pareigas einančiam vyrui buvo pasiūlyta tapti Žemės ūkio darbuotojų profsąjungos pirmininku, bet tuo pačiu iškelta viena sąlyga – liepta stoti į komunistų partiją. „Turėjau apsispręsti, koks man stresas tuomet buvo… Pamenu, nubėgau į bažnyčios raštinę, klausiu, ką man daryt. Tiksliai nepamenu, ką pasakė, bet esmė ta, kad liepė apmąstyti pačiam. Galvoju: grioviai jau pakyrėjo, reikia bandyt“, – prisiminė pašnekovas.
Pagrindinė profsąjungos pirmininko pareiga buvo ginti darbininkus nuo jų teises pažeidžiančios valdžios. Alfredui darbas patiko ir sekėsi puikiai. Kruopštų ir atsakingą žmogų netrukus pastebėjo rajono profsąjungos atstovai: keturiasdešimt penkis tūkstančius telšiškių vienijusioje žemės ūkio darbuotojų profsąjungoje A. Zaveckui atiteko komiteto sekretoriaus, maždaug po penkerių metų – ir pirmininko pareigos.
Perversmo metais A. Zaveckui buvo liepta panaikinti profsąjungą. Jaunas vyras ilgai nesvarstė, kokio darbo griebtis. Greta profsąjungos patalpų buvo įsikūrę gamtosaugininkai, vienas jų – Algirdas Petrikas ateidavo pas Alfredą lošti šachmatais. Telšiškis pasiteiravęs, ar jam neatsirastų vieta tarp gamtos sergėtojų, ir jau po mėnesio buvo priimtas į Aplinkos apsaugos agentūrą.
Šiemet A. Zaveckas mini šešiasdešimtąjį gimtadienį, o kitąmet bus dvidešimt metų, kai dirba gamtosaugininku.
Religingas žmogus
Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių rajono agentūroje A. Zaveckas atsakingas už atliekų tvarkymą ir vandens apsaugą. Save gana griežtu pareigūnu vadinantis vyras per ilgus darbo metus nėra praradęs gerųjų žmogaus savybių ir pirmąkart nusižengusio asmens neskuba bausti: „Jaučiu žmogišką pareigą mokyti: gi ne kiekvienas supranta apie atliekų tvarkymą ar kitus niuansus. Jei nepaklūsta ir nesusitvarko, tada elgiuosi griežčiau.“
Kasdieniniame darbe pašnekovui tenka susidurti su pažeidėjais, kurie ne visada būna geranoriškai nusiteikę. Visgi gamtosaugininkas džiaugėsi, jog užtenka kantrybės ir išminties elgtis taip, kad naktį galėtų miegoti ramiai.
Darbe, kaip ir asmeniniame gyvenime, A. Zaveckui gelbsti tikėjimas Dievu – sakė, jog, užklupus negandoms, visada atsiremia į tikėjimą: „Buvau auklėjamas katalikiškai, einu į bažnyčią, atlieku išpažintį. Iki šiol pagal mamos liniją einu, nors vis tiek savo darau“, – juokėsi Alfredas.
Kiekvieną rytą pašnekovas pabunda 5.45 val. Lovoje pasiklausęs religinės radijo laidos, valandėlę skiria tik sau: išgeria dvi stiklines vandens ir mankštinasi, atlieka jogos pratimus, medituoja. Svarbiausia – nepamiršta sukalbėti maldos.
Šešiasdešimtmetį atšventusiam gamtosaugininkui netrūksta parako ne tik dirbti, būti Aplinkos apsaugos sistemos darbuotojų profesinės sąjungos revizijos komisijos nariu, kelių garažų kooperatyvų visuomeniniu pirmininku, bet ir dalyvauti politiniame gyvenime ar pagyvenusių žmonių šokių kolektyvo „Džiugas“ veikloje.
„Kaip žmogus ir kaip vyras, jaučiuosi subrendęs ir turintis gyvenimiškos išminties“, – į klausimą, kaip jaučiasi sulaukęs šešiasdešimties, atsakė jubiliatas.