Ed­var­das Gru­šas: „Tel­šiai – pui­ki vie­ta kur­ti ir bū­ti“

Ed­var­das Gru­šas, vi­deog­ra­fas ir fo­tog­ra­fas, „GRU me­dia“ įkū­rė­jas, Tel­šiuo­se gy­ve­na ir ku­ria tre­jus me­tus. Jis bai­gė stu­di­jas Ang­li­jo­je, gy­ve­no Is­pa­ni­jo­je, ta­čiau grį­žo į gim­tą­jį mies­tą, su­pra­tęs, kad ra­my­bė ir ty­la yra jo prio­ri­te­tai, o gry­nas oras ge­riau­sias – Lie­tu­vo­je.

– Esi vi­deog­ra­fas, fo­tog­ra­fas-kū­rė­jas. Kaip vi­deog­ra­fi­ja ir fo­tog­ra­fi­ja atė­jo į Ta­vo gy­ve­ni­mą?

– Vis­kas pra­si­dė­jo dvy­lik­to­je kla­sė­je, kai lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja lie­pė su­kur­ti fil­mu­ką pa­gal ei­lė­raš­tį. Tai bu­vo ma­no pir­ma­sis pri­si­lie­ti­mas prie vaiz­do įra­šų kū­ri­mo. Šis dar­be­lis su­lau­kė ne­ma­žai plo­ji­mų at­si­skai­ty­mo me­tu. Su­ži­no­jęs, kaip ga­li­ma kar­py­ti ir kli­juo­ti įra­šus, pra­dė­jau įam­žin­ti įvai­rias ke­lio­nes su drau­gais, lais­va­lai­kį, ap­lin­ką. Nors stu­di­ja­vau vers­lą, ta­čiau bū­da­mas dvi­de­šimt vie­ne­rių at­li­kau pra­kti­ką Bar­se­lo­no­je, ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to agen­tū­ro­je. Jie nuo­mo­da­vo pra­ban­gius bu­tus mies­to cent­re. Pri­si­me­nu, kaip ko­le­goms pa­sa­kiau, kad, ma­no ma­ny­mu, bu­tų nuo­trau­kos yra pra­stos ir ga­lė­čiau pa­da­ry­ti ge­res­nes, nors nie­ko ne­sup­ra­tau apie in­ter­je­ro fo­tog­ra­fa­vi­mą. Ta­čiau kiek­vie­ną kar­tą ko­le­gos, pa­ma­tę nuo­trau­kas, džiaug­da­vo­si. Jų džiaugs­mas su­tei­kė ener­gi­jos to­bu­lė­ti fo­tog­ra­fi­jos sri­ty­je. Po ku­rio lai­ko pa­si­siū­liau su­kur­ti rek­la­mi­nį vaiz­do įra­šą. Jie su­ti­ko. Įsi­gi­jau su­dė­tin­ges­nę mon­ta­vi­mo pro­gra­mą, pra­lei­dau daug lai­ko nar­šy­da­mas in­ter­ne­te ir mo­ky­da­ma­sis, kaip pro­fe­sio­na­liai nau­do­tis ka­me­ra, mon­tuo­ti vaiz­do įra­šus, ati­tai­ky­ti kom­po­zi­ci­jas, ap­švie­ti­mus… Dvi­de­šimt ket­ve­rių grį­žau į Tel­šius, no­rė­jau dirb­ti ban­ke, ta­čiau šie pla­nai ne­pa­vy­ko. Na, ir ačiū Die­vui, nes tai pa­ska­ti­no še­še­rius me­tus tru­ku­sį po­mė­gį pa­vers­ti dar­bu. Sup­ra­tau, kad ga­liu dirb­ti ir kur­ti tiek, kiek no­riu. Ne­bū­ti­nai tu­riu bū­ti pri­riš­tas prie stan­dar­ti­nės dar­bo sa­vai­tės ar gra­fi­ko. Tel­šiai taip pat tu­rė­jo tam įta­kos, nes čia ma­žes­ni kaš­tai. At­ra­dau dau­giau lai­ko sau, kny­goms, me­di­ta­ci­jai, gam­tai.

– Ta­vo gim­ta­sis mies­tas – Tel­šiai, stu­di­ja­vai Ang­li­jo­je, gy­ve­nai Is­pa­ni­jo­je, ta­čiau grį­žai į Tel­šius. Čia gy­ve­ni jau ku­rį lai­ką. Kas lė­mė to­kį spren­di­mą?

– Už­sie­ny­je vi­sa­da jau­čiau­si kaip sve­tim­ša­lis, kaip lai­ki­nas gy­ven­to­jas. Jau­čiau, kad, užuo­t ban­dęs pri­tap­ti prie ki­tos kul­tū­ros, tu­rė­čiau puo­se­lė­ti sa­vą­ją. 2021 me­tais iš­vy­kau į Bar­se­lo­ną su min­ti­mis ten pa­si­lik­ti, įsi­kur­ti. Tuo me­tu pa­lai­kiau san­ty­kius su vie­ti­ne ka­ta­lo­ne. Kar­tu kū­rė­me gy­ve­ni­mą. Bu­vi­mas su jos šei­ma man pa­ro­dė, ko­kie ar­ti­mi ir šil­ti ga­li bū­ti šei­mos san­ty­kiai. Jau­čiau­si daug iš jų iš­mo­kęs. Ta­čiau di­de­lis mies­tas ir sku­bė­ji­mas ma­ne la­bai var­gi­no. Nors ir bu­vo sun­ku, ta­čiau nu­spren­džiau grįž­ti į gim­tą­jį kraš­tą. Drau­gė pa­lai­kė ma­no spren­di­mą. Bu­vau pa­siil­gęs gim­ti­nės, šei­mos, drau­gų, že­mai­čių kal­bos, kul­tū­ros, pa­pro­čių, gam­tos. La­biau­siai pa­siil­gau gry­no oro. Iki šiol pa­me­nu, kad, įkvė­pus, ro­dos, sau­so, už­terš­to ir ne­ma­lo­naus oro gū­sį Bar­se­lo­no­je, min­tys nu­neš­da­vo į pri­si­mi­ni­mus apie Il­gio eže­rą ir drėg­no, gry­no oro po­jū­tį. Įk­vė­pęs jau­tie­si lyg at­si­gė­ręs šal­ti­nio van­dens… To­kia gai­va. To­kie pa­pras­ti ir kas­die­niš­ki da­ly­kai pa­ska­ti­no ma­ne grįž­ti. Taip pat ver­ti­nu ra­my­bę, ty­lą ir pa­pras­tus žmo­nes. Tel­šiai – pui­ki vie­ta kur­ti ir bū­ti.

– Kaip se­ka­si su­si­kur­ti ir pa­lai­ky­ti ru­ti­ną, kai esi va­do­vas pa­ts sau?

– Kai mėgs­ti sa­vo dar­bą, ru­ti­na at­si­ran­da sa­vai­me. Jei tą die­ną ne­tu­riu kur vyk­ti, bet tu­riu ką mon­tuo­ti – vadovaujuosi jausmais. Jei jaus­mai sa­ko: „Mon­tuo­jam!“, tai ir mon­tuo­ju, jei sa­ko, kad vei­kiam kaž­ką ki­ta, tai ir vei­kia­me kaž­ką ki­ta. Ta­čiau aš mėgs­tu sa­vo dar­bą, to­dėl pra­lei­džiu gan daug lai­ko juo už­siim­da­mas. Taip pat jau­čiu di­de­lę at­sa­ko­my­bę klien­tams, no­riu pa­lai­ky­ti su jais ge­rus san­ty­kius, pri­sta­ty­ti ko­ky­biš­ką dar­bą. Sup­ran­tu, kad efek­ty­vus dar­bas leis pa­lai­ky­ti veik­los sta­bi­lu­mą.

– Kū­ry­ba rei­ka­lau­ja kant­ry­bės, vi­di­nio už­si­de­gi­mo ir no­ro. Kas vi­sa tai pa­lai­ko?

– Lais­vė elg­tis taip, kaip ma­nau, kad yra tin­ka­ma. Džiau­giuo­si, kad kū­ry­ba su­tei­kia man lais­vę dirb­ti, ka­da no­riu ir jau­čiu. Tu­riu daug ener­gi­jos, min­čių, idė­jų, ku­rias no­riu įgy­ven­din­ti. Vi­sa­da sma­gu įgy­ven­din­ti tai, ką įsi­vaiz­duo­ju. Kū­ry­ba man yra sa­vi­raiš­ka. Vi­si šie da­ly­kai man svar­būs ir su­tei­kia vi­di­nės mo­ty­va­ci­jos.

– Ar įsi­vaiz­duo­ji sa­ve ki­to­je sri­ty­je? Ku­rio­je?

– Iš tik­ro – įsi­vaiz­duo­ju. Ma­nau, kad bū­tų įdo­mu dirb­ti ap­lin­ko­sau­gos sri­ty­je. Jau­čiu di­de­lę pa­gar­bą ir mei­lę gam­tai, bū­tų sma­gu pri­si­dė­ti prie jos iš­sau­go­ji­mo ir puo­se­lė­ji­mo. Taip pat vis pa­gal­vo­ju, kad no­rė­čiau žmo­nes mo­ky­ti me­di­tuo­ti ir su me­di­ta­ci­ja la­biau pa­žin­ti sa­ve. Pats gan ak­ty­viai už­sii­mu me­di­ta­ci­ja, to­dėl no­rė­čiau pa­si­da­ly­ti šio­mis ži­nio­mis ir su ki­tais. Ma­nau, kad atei­ty­je pa­vyks tai pa­da­ry­ti.

– Jau­ni žmo­nės daž­niau iš­va­žiuo­ja iš gim­to­jo mies­to, nei grįž­ta ir ku­ria­si ja­me. Kas Ta­ve la­biau­siai ža­vi Tel­šiuo­se ir ką pa­keis­tum, jei tu­rė­tum to­kią ga­li­my­bę?

– La­bai džiau­giuo­si Tel­šiuo­se su­tik­tais žmo­nė­mis, bend­ra­min­čiais, su ku­riais ga­liu da­ly­tis sa­vo idė­jo­mis, už­siim­ti bend­rais po­mė­giais. Bu­vo la­bai ne­ti­kė­ta pa­žin­ti to­kį gau­sų bū­rį įdo­maus, ta­len­tin­go ir ne­pa­vir­šu­ti­niš­kai mąs­tan­čio jau­ni­mo. Taip pat ma­ne la­bai ža­vi že­mai­čių kal­ba. Tel­šiuo­se grei­tas ir pa­to­gus su­si­sie­ki­mas, ne­rei­kia leis­ti lai­ko spūs­ty­se. Daug gam­tos, gry­no oro ir… daug veik­los. Aš vi­sa­da ran­du, ką veik­ti. Kar­tais vos spė­ju vis­ką pa­da­ry­ti. Jei ga­lė­čiau ką nors pa­keis­ti, tai pri­so­din­čiau dau­giau me­džių, su­kur­čiau ža­lių­jų erd­vių, ra­my­bės vie­tų, ska­tin­čiau žmo­nės dau­giau ju­dė­ti ir me­di­tuo­ti.

– Ką la­biau­siai no­ri pa­ro­dy­ti ir per­teik­ti sa­vo dar­bais?

– Daž­niau­siai gro­žį. De­ta­les, ku­rių ne­pas­te­bi­me. Da­bar at­si­ra­do nau­ja aist­ra – aud­rų įam­ži­ni­mas. Tai no­riu per­teik­ti jų di­dy­bę, ga­lią ir gro­žį. Pas­te­biu, kad kū­ry­ba yra ma­no me­ni­nė sa­vi­raiš­ka. Kaip jau­čiuo­si, taip ir da­rau. Ge­rai, kad daž­niau­siai jau­čiuo­si ra­mus ir esu po­zi­ty­viai nu­si­tei­kęs.

– Kas Tau yra di­džiau­sias įkvė­pi­mas ir kur jį at­ran­di?

– Ma­ne įkve­pia daug skir­tin­gų da­ly­kų. Kar­tais tai bū­na toks emo­ci­nis įkvė­pi­mas: kai api­ma niū­ri nuo­tai­ka, jaus­mai, at­ro­do, kad tuo me­tu leng­viau sa­ve iš­reikš­ti ir kur­ti. Ar­ba kai esi ne­pa­ten­kin­tas esa­ma si­tua­ci­ja ir no­ri kaž­ką pa­keis­ti, pa­ro­dy­ti ar su­kur­ti. Ži­no­ma, ma­ne la­bai įkve­pia gam­ta, vi­sur pa­si­kar­to­jan­čios for­mos ir už­bu­rian­tys raš­tai. Taip pat įkvė­pi­mas tie­siog atei­na iš gy­ve­ni­mo: gy­ve­ni­miš­kų pa­tir­čių, is­to­ri­jų, fil­mų, mu­zi­kos. Daž­nai klau­sy­da­ma­sis mu­zi­kos ma­tau vaiz­di­nius, ku­riuos no­rė­čiau per­teik­ti sa­vo kū­ry­bo­je.

Ru­gi­lė LAU­RI­NA­VI­ČIŪ­TĖ